Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Gyvulių augintojai jau baigia sunkų pašarų ruošimo sezoną

Šiemetė vasara Lietuvos gyvulių augintojams ruošiant pašarus žiemai nebuvo iš lengvųjų – šalį nuolat merkė lietūs. Tiesa, ne visuose regionuose kritulių buvo vienodai, todėl ir pašarų ruošimo etapas vienur jau seniai pasibaigęs, kitur – dar tik pats darbų įkarštis, nes tik vasarai baigiantis technika galėjo įvažiuoti į visą vasarą lietaus skandintus laukus.

Gaudė giedros momentus

Genių kaime (Alytaus r.) ekologiškai ūkininkaujantis Dainius Makštutis paskaičiavo, kad jam savame ūkyje pasigamintų pašarų žiemai užteks. Ūkininkui šie metai nebuvo itin palankūs pašarų gamybai. „Reikėjo gaudyti momentus tarp lietaus. Nors ir trukdė liūtys, kažkaip spėjome, pasiruošėme. Dar ir rugsėjo mėnesį toliau ruošiamės pašarus ūkio gyvuliams – pjauname ir trečiąją žolę“, – sakė Dzūkijos ūkininkas.

D.Makštučio ūkio galvijams šiemet pagrindą sudarys šienainis ir šienas, taip pat prisikūlė ekologiškai augintų grūdų, tad maisto racioną papildys ir miltais. „Mūsų ūkis ekologinis. Tik savais pašarais ir šeriame“, – aiškino šeimininkas, pastebėjęs, kad tik kukurūzų pašarams ūkyje neauginantis.

Rugsėjo mėnesį Makštučių ūkyje šeriama 100 karvių, nemažai prieauglio, iš viso priskaičiuoja per 200 galvijų. „Mums visi darbai lengvi, mes prie to įpratę“, – linksmai apie šiemetį pašarų pasiruošimo sezoną kalbėjo D.Makštutis.

VL pakalbintas Alytaus seniūnijos seniūnas, ūkininkas Kęstutis Tumynas sakė, kad jam šis sezonas irgi buvo geras, tik truputį vėliau prasidėjo šienapjūtė, bet pašarų jis prisiruošė pakankamai ir kokybiškų. „Kai orai papuolė geri, per savaitę susitvarkėme visus pašarus. Paskui dar ir atolus nusiėmėme. Mano šeimos ūkyje dabar 16 melžiamų karvių, yra prieauglio, ūkį paįvairina viena Lietuvos sunkiųjų veislės kumelė“, – gyvulininkystės ūkio apimtis vardijo K.Tumynas.

Baigė tvarkyti pirmąją žolę

Karklynų kaime (Alytaus r.) per du ūkius – tėčio Gedimino ir sūnaus Evaldo – ūkininkaujanti Krušnų šeima užsiima gyvulininkyste ir rūpinasi daugiau kaip 100 gyvulių. „Turime melžiamų karvių, su kuriomis užsiima mano vyras, o sūnus rūpinasi mėsiniais galvijais“, – teigė ūkio šeimininkė Gražina Krušnienė.

Anot jos, šiemet pašarų pasiruošimui labai trukdė prasti orai, tad prasitęsė šienavimo laikas. Pastarąją savaitę jų sūnus susuko paskutinius pirmojo žolės šienavimo etapo šieno ritinius. Per abu Krušnų šeimos ūkius susidaro daugiau nei 100 ha ganyklų ir šienaujamų pievų. Tad šeima, anksčiau sulaukdavusi nemažai priekaištų dėl gyvulių nepriežiūros, teigė turinti labai daug darbo, kol pasiruošia pašarus.

„Vasara žolės augimui buvo palanki. Jos tikrai priaugo, tik gamtos sąlygos neleido anksčiau paimti visos žolės, kuomet ji ir pati buvo naudingesnė. Teko prie to taikytis, bet pašarų užteks, nesiskundžiame. Aišku, kokybė šiek tiek blogesnė, nes pjauta vėliau, jau ne tas pats, jei būtume pjovę gegužę ar birželio pradžioje“, – sakė ūkininko žmona.

Pasak G.Krušnienės, ūgtelėjus žolei prasidėjo lietūs, vėliau – karščiai. Dar ir kitokių nesėkmių būta – technika gedo, tai šie darbai vėlavo. „Mes esame šeimos ūkis, sūnus mums žolę pjauna, susuka, paruošia. Tėvas su melžiamomis karvėmis užsiima, prie jų daug darbo, ant jo pečių ir ūkio aprūpinimas medžiagomis, o sūnus atsako už gamybą. Turime tik vieną traktorių dviem ūkiams, dar ir dėl to mums sudėtingiau, kai jis sugenda, visi darbai sustoja“, – apie pašarus žiemai ir dėl jų pasiruošimo iškilusius sunkumus pasakojo Gražina.

Pradeda pjauti atolus

Motina pasidžiaugė, kad sūnus Evaldas šeimos ūkyje dirba nuo 11 metų. Dabar jau ne tik padeda tėvams, bet ir tęsia šeimos tradiciją – pasirinko gyvulininkystę. Grūdinių kultūrų auginimu neužsiima – pradėję nuo gyvulininkystės, jie stengiasi tą pačią kryptį ir tęsti. „Matysime, kaip toliau seksis, kol kas dar laikomės. Tuojau atolus pjausime, nors jau antroji rugsėjo savaitė. Bet mūsų krašte dar atolų beveik niekas nepjovę. Buvo labai gausiai priliję, negalėjome į pievas įvažiuoti, o šienavimo plotai dideli, sunku suspėti vienam žmogui traktoriumi vienu metu tokius kiekius apimti“, – vėluojančios šienapjūtės niuansus nusakė G.Krušnienė.

Jie pašarus pasiruošia ūkio būdu, bet ir jų paruošimas brango. Gražina minėjo tik vieną „pliusą“ – vasarai baigiantis ir rudens pradžioje buvo galima pagaminti daug šieno, tad mažiau reikėjo naudoti brangiai kainuojančios polietileno plėvelės. Jei būtų tekę į ją sukti visą šieną, pašarų ruošimas būtų buvęs labai brangus. Mat šiemet brango viskas – ir degalai, ir šienui sukti naudojama polietileno plėvelė. Krušnai jos dar turi pasitaupę ir atolams susukti pakaks. Be to, nuo pernai turi ir tinklelio šieno ritiniams. Tad neabejoja, kad šią žiemą tėvo ir sūnaus ūkiai tikrai išgyvens.

Krušnų ūkiui jau teko patirti, ką reiškia atsidurti ant išlikimo slenksčio – ištvėrė sunkumus ir atsitiesė po 2019 m. spalio 16 d. Alytaus mieste kilusio padangų gaisro. Jiems teko pamelžtą savo ūkio karvių pieną surinkti ir sunaikinti, nes jis netiko žmonių maistui. „Po to gaisro Alytaus padangų perdirbimo gamykloje labai vargome – melžėme, o pieną pylėme į talpas, laikėme statinėse, kibiruose, rinkome, paskui užterštą pieną išvežė deginti. Bet atsitiesėme praėję ugnį, vandenį ir varines triūbas“, – gaisro padarinius pamena ūkininkė.

Ožkos – išrankūs gyvuliai

Ūkininko Manto Baršio šeimos ūkyje Laužėnų kaime (Švenčionių r.) auginamos ožkos, duodančios skanų, mišku kvepiantį pieną. Pasak ūkio savininko, jų ūkyje yra pamiškių pievos, tad jų ožkos ganosi tik pamiškėse. Baršių pagrindinė ganykla užima 10 ha. Dar turi atskirų užpelkėjusių, užkrūmijusių vietelių, kur joms net dar labiau patinka užkandžiauti.

„Jos minta daugiausia vaistažolėmis, nes pas mus vyrauja natūralios pievos, pilnos čiobrelių ir visokių kitokių lauko gėrybių. Joms šienas žiemai jau irgi yra paruoštas. Buvo laiko, kada jį ruošti. Šiemet pas mus žolės buvo labai daug. Vėtros, vėjai žolei įtakos neturi, o nelietingų dienų mūsų krašte tikrai buvo pakankamai. Todėl prisišienavome. Buvo ir atolų pjovimo metas, bet ir šitas darbas jau pabaigtas“, – apie rūpesčius ruošiant pašarus ožkoms pasakojo M.Baršys.

Jis lygino ir svarstė, kad Alytaus rajone, lyginant su Švenčionių rajonu, šiek tiek kitokia augmenija, kitoks mikroklimatas. „Gal dėl to dzūkai truputį vėliau viską daro negu mes, Švenčionių krašto ūkininkai. Ir pas mus gal šiek tiek stabilesnis klimatas, kadangi mes toliau nuo jūros. Labiau žemyninis mūsų klimatas. Tos orų permainos nuspėjamos, netikėtumų beveik nebūna“, – analizavo 80 ožkų laikantis ūkininkas-sūrininkas, pridurdamas, kad pusė iš jų dabar melžiamos.

Ūkio šeimininko teigimu, jų šūkis – nuo pievos iki stalo, o produkcijos kokybė labai daug priklauso nuo pašaro, ką ožkos ėda. „Svarbus žolės baltymingumas, žolės kiekis, žolės aukštis. Ožkos – labai išrankūs gyvūnai. Jos tikrai neėda bet ko. Ožkoms reikia didelių plotų, kad galėtų laisvai vaikščioti ir rankiotis kas joms patinka. Jos labai didelės ponios. Karvė eina panašiai kaip žoliapjovė ir rupšnoja, o ožka yra visiškai kitokio būdo. Ožka vaikšto po visą ganyklą ir rankiojasi skanių žolelių lapelius ar viršūnėles, kurių tą dieną užsimano“, – pastebėjo ožkų augintojas.

Tad joms reikia paruošti ir maistingą sudžiovintą šieną. „Šienas – ta pati istorija. Stengiamės, kad sudžiovintame šiene būtų kuo daugiau lapų, viršūnių, bet ne stiebų. Į šieną patenka ir vaistažolių, nes jų daug pas mus auga. Svarbiausia, kad į pašaro sudėtį įeitų kuo daugiau traškių, žalių lapelių“, – aiškino ūkininkas.

Žiemos laikotarpiu Baršiai ožkų nemelžia – duoda ilgas atostogas, bent 3 mėnesius joms atsigauti. Taip joms ir sveikatai geriau, ir po atostogų pieno kokybė geresnė. „Kai pieno neduoda, nepasakyčiau, kad joms tada pašarų reikia mažiau. Ne tik pieno gamybai naudojama energija, žiemą joms šalta, tad iš karto padidėja pašarų suvartojimas. Vienu žiemos periodu net padidiname joms duodamą pašarų kiekį“, – pasakojo šeimininkas.

Baršių šeimos ūkis pagal ožkų skaičių, šeimininko požiūriu, labai mažas. Bet ir plėsti ožkų bandą neturi minčių, jie orientuojasi ne į kiekybę, o į kokybę. Patys perdirba ožkų pieną – šeimos sūrinėje ožkų pienas perdirbamas į kelių rūšių brandintą, šviežią sūrį bei jogurtą.

Ryškus baltymų trūkumas

Vidas Tolevičius,

LŽŪKT Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresnysis gyvulininkystės specialistas

Šiais metais dėl permainingų orų pavasarį ir vasaros pradžioje žolėje buvo sukauptas per mažas kiekis žaliųjų baltymų. Kiek teko ištirti pirmojo pjovimo šienainio mėginių, baltymų trūkumas labai didelis. Be to, šienapjūtės pradžioje prasidėję lietūs sutrukdė laiku pradėti darbus ir dar labiau pablogino pašarų vertę.

Baltymų trūkumą teks kompensuoti baltyminiais pašarų priedais, kurie dabar yra labai brangūs. Tai dar labiau padidins produkcijos savikainą. Reikia tikėtis, kad iš atolų pagamintuose žoliniuose pašaruose baltymų bus tiek, kad užtikrintų gyvuliams reikalingą kiekį.

Kukurūzai, skirti silosui gaminti, atrodo gerai. Kai kuriuose rajonuose jau planuojama pradėti silosavimo darbus. Po mėnesio nuo silosavimo pabaigos bus galima ištirti silosą ir sužinoti jo kokybę.

Tad žolinių pašarų kiekis šiais metais yra pakankamas, ypač tuose ūkiuose, kurie turi atnaujintus ir tinkamai prižiūrėtus žolynus, tik jų kokybė yra vidutinė. Žinoma, dar daug pašarų pavyzdžių nėra ištirta, todėl tikslesnė situacija bus aiški vėliau.

Rekomenduojami video