LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Eurostato duomenis, Lietuviai didžiausi grybautojai ES šalyse, mėgstantys grybauti ir valgyti grybus. Lietuvoje saviti grybavimo ypatumai: dzūkai „tikrais“ grybais vadina tik baravykus ir voveraites, o praktiškieji suvalkiečiai žino dvi grybų rūšis – valgomus ir valgomus vieną kartą. Lietuviai turi ir savitą „klasifikaciją“, kuria remiantis, visi nepažįstami grybai priklauso mokslininkų vis dar nepripažįstamai klasei – šungrybiams...
Nei augalas, nei gyvūnas
Lietuvoje randama apie 1000 kepurėtųjų grybų rūšių, bet manoma, kad jų yra dvigubai daugiau. Grybai, o tiksliau jų grybiena, paprastai auga dirvožemyje, gyvena kelis ar kelias dešimtis, kartais šimtus metų, vieno grybo hifai (grybienos gijos) gali būti iki kelių šimtų metrų ir užimti keletą arų, o mūsų renkami grybai – tai vaisiakūniai, esant palankioms sąlygoms grybienos išauginti sporoms paskleisti. Grybai – sudėtingi organizmai, dar neseniai buvo priskiriami augalams, tačiau jie išskiria tokias medžiagas kaip chitinas, seratoninas, šlapimo rūgštis, glikogenas, o šios būdingos tik gyvūnams. Grybai yra tarsi per vidurį – nei augalai, nei gyvūnai. Šiuo metu Žemėje žinoma apie 100 tūkst. grybų rūšių ir kiekvienais metais atrandama dar apie 1000 naujų. Kaip augalai žemės paviršiuje sudaro margas miško ar pievų bendrijas, taip ir grybai po žeme turi savo savitas ir ne mažiau turtingas bendruomenes.
Grybų klasifikacija
Grybų klasifikacija gana sudėtinga, tačiau „ūkiškai“, pagal jų mitybą, grybus galima suskirstyti į tris grupes. Parazitiniai – tai grybai, kurie minta gyvais kitų organizmų audiniais, jie yra daugumos žemės ūkio augalų ligų sukėlėjai; saprofitiniai grybai maitinasi skaidydami nebegyvas organines medžiagas: šiaudus, lapus, nuokritas ir pan., ir mikoriziniai – sudarantieji abipusiai naudingą simbiozę su augalais.
Saprofitinių grybų Žemėje yra daugiausia – trys ketvirtadaliai visų žinomų rūšių. Dalis mūsų renkamų grybų, tokių kaip pievagrybiai, šalmučiai, žvynabudės, briedžiukai, balteklės (avižėlės) yra saprofitai. O štai kelmučiai, ugniabudės ir krievabudės nėra tokie nekalti saprofitai, nes progai pasitaikius maitinasi nusilpusiais ir mirštančiais dar gyvais medžiais.
Dauguma valgomų grybų yra mikoriziniai ir sugyvena su medžiais, po kuriais juos ir galima rasti: raudonikius po beržais, juodalksniais, ąžuolais, drebulėmis; baravykus po ąžuolais, pušimis, eglėmis. Vieni grybai sudaro mikorizę tik su viena medžių rūšimi ar gentimi: šiliniai, tikrieji kazlėkai su pušimis, žaliuokės su pušimis, eglinės rudmėsės su eglėmis, pušinės rudmėsės su pušimis, lepšiai su beržais; kiti su keliomis: rudakepuriai baravykai su pušimis ir eglėmis, pušiniai baravykai su pušimis ir eglėmis, keletu lapuočių, valgomosios voveraitės su daugeliu medžių, bet Lietuvoje dažniausiai su pušimis.
[caption id="attachment_63378" align="aligncenter" width="706"]
Briedžiukų “ferma“ (JAV) Scanpix nuotr.[/caption] Trumai ir laumiabulviai
Lietuvoje po ąžuolais, skroblais, pušimis auga ir požeminiai grybai trumai. Trumai brangūs grybai, delikatesiniai, bet ne tiek dėl savo skonio, kiek dėl savito aromato. Iš penkių Lietuvoje rastų rūšių valgomas yra tik baltasis trumas. Mūsų miškuose galima aptikti ir kitą valgomą požeminį grybą, trumo pusbrolį – baltąjį godūną, pas mus dar vadinamą laumiabulviu. Lietuvoje rastos 29 požeminių grybų rūšys (Europoje 240), dauguma jų mikoriziniai, tačiau specialistų nuomone požeminių grybų Lietuvoje galėtų būti 70–90 rūšių, tiesiog jie dar neaptikti. Tokiems grybams auginant po žeme vaisiakūnius nėra daug galimybių plačiau paskleisti sporas, tačiau paprastai jie turi stiprų ir patrauklų aromatą, kuris privilioja ir smulkius, ir stambesnius žvėris, paukščius ir kirminus.
Trumai pietų Europos miškuose (Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje) auginami jau seniai, juos aptikti naudojamos dresuotos kiaulės ir šunys. Pastaruoju metu trumus pradėta auginti ir kitose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, o Latvijoje yra bent dešimt tokių vadinamųjų trumų daržų. Tokiam „daržui“ įrengti paprastai perkami jau trumų mikorize apvelti ąžuolų arba lazdynų sodinukai. Trumyną reikėtų aptverti, nes mūsų laukinės kiaulės-šernai gali nuimt derlių ne blogiau už Prancūzijos dresuotąsias.
[caption id="attachment_63380" align="aligncenter" width="406"]
Kerpės – dumblio ir grybo simbiozė. Scanpix nuotr.[/caption] Baravykų galima pasisėti
Daugiausia vertingų valgomų grybų galima rasti kerpšiliuose ir miškuose su beržų priemaiša. Daugiausia valgomų grybų sudaro mikorizę su pušimis ir beržais, taip pat su eglėmis, ąžuolais. Mikoriziniams valgomiesiems grybams patrauklūs ir prieš ledynmetį augę, o dabar vėl į Lietuvą natūraliai sugrįžtantys bukai. Grybų galima pasisėti ir nuosavame kieme ar sodyboje, kur yra miško medžių. Dažnai atsitiktinai išmetę valytų grybų liekanas po medžiais vėliau žmonės stebisi „atsiradusiais“ grybais, o kiti juos tiesiog sėja. Norėdami pasisėti iš miško parneštų grybų, galima paprasčiausiai po medžiais išmesti ar užkasti senus, sukirmijusius grybus ir jų liekanas. Arba galima įpilti į indą vandens (geriausia lietaus), sudėti susmulkintus grybus, išmaišyti ir tokiu tirpalu palaistyti medžių šaknis. Kai kurie žinovai deda cukraus arba mielių ir palaiko tokį tirpalą keletą dienų. Nereiktų pamiršti, kad tokiam tirpale didžioji dalis grybų sporų (iš kurių ir išauga naujas grybas) plaukios paviršiuje. Dar vienas svarbus dalykas – grybus geriausia sėti po tokių rūšių medžiais, po kuriais jie buvo surinkti. Turėkite kantrybės, kepurėtų grybų derliaus turėtumėte sulaukti po 2–3 (trumų po 8–10) metų.
Daugelio valgomų grybų inokuliantų ir grybienos (baravykų, rudmėsių, briedžiukų, voveraičių) jau galima nusipirkti, o tiems, kurie kieme augina tik tujas arba nusiteikę grybus auginti rūsyje ar net balkone, gali rinktis saprofitinių rūšių grybus – dvisporius ir ruduosius pievagrybius, ugniabudes, kreivabudes ar Rytų Azijoje taip vertinamus valgomuosius dantenius (šitake) ir kuokštinius sėdžius (maitake).
Maždaug prieš dešimtį ar penkiolika metų mikorizės grybų inokuliantai, skirti medžių sodinukų šaknims apvelti, buvo pradėti naudoti ir Lietuvoje, prasidėjus žemės ūkio paskirties plotų apželdinimui mišku ir susidūrus su dideliu sodinukų neprigijimo procentu.
[caption id="attachment_63374" align="aligncenter" width="427"]
Galima auginti ir taip... Scanpix nuotr.[/caption] Žolinių augalų mikoriziniai grybai
Mikoriziniai grybai arba mikosimbiotrofai – su augalais draugauja daugiau kaip 450 mln. metų, tiksliau – jau nuo tada, kai augalai pradėjo apgyvendinti Žemę. Dabar pripažįstama, kad 95 proc. mūsų planetos sausumos augalų yra mikotrofiniai, t. y. sudaro mikorizę su grybais. Mikorizės (arba grybšaknės) aptikta ir ant pusdykumių augalų šaknų. Atskirą mikorizės rūšį sudaro kerpės (dumblio ir grybo simbiozė), gegužraibiniai (skiautalūpiai, gegužraibės, gegūnės mūsų pievose ir falenopsiai, cimbidžiai, katlėjos ant palangės), atskirą erikiniai: spanguolės, bruknės, vaivorai, viržiai ir atvežtiniai – šilauogės, rododendrai. O kiti žoliniai augalai sudaro vadinamąją arbuskulinę mikorizę. Mūsų auginami ankštiniai augalai, išskyrus lubinus, sudaro ne tik bakteriorizę su gumbelinėm bakterijom, bet ir mikorizę, kaip ir dauguma kitų pas mus auginamų kultūrinių augalų. Grybų hifai apraizgo augalų šaknis, į jas įsiskverbia ir praplečia augalo šeimininko šaknų sistemą – rizosferą. Rizosfera nuo simbiozės su grybu gali padidėti nuo kelių iki kelių šimtų kartų, dėl to augalas turi kur kas geresnes sąlygas pasiimti iš dirvožemio vandenį, ypač sausros metu. Išskirdamas rūgštis bei fermentus, grybas skaido dirvožemio organinius junginius ir padaro juos prieinamus augalui, pagerina mineralinių medžiagų, ypač fosforo, prieinamumą, kaip fizinis barjeras apsaugo augalą šeimininką nuo patogenų ir kenkėjų. Augalas aprūpina grybą fotosintezės produktais, angliavandeniais (cukrais, redukuotais anglies junginiais), kurių grybas, neturėdamas chlorofilo, negali pasigaminti.
Arbuskulinė mikorizė, kaip atskira mikorizės rūšis, buvo įvardyta tik 2001 metais.
Mikorizė žemės ūkyje
Daugiausia arbuskulinėsmikorizės grybų pas mus yra ilgametėse natūraliose pievose. Pievose randama apie 40 mikorizinių grybų rūšių, o monokultūrų laukų dirvose dažnai būna tik viena rūšis. Kai kurie sukultūrinti augalai negali gerai augti be mikorizės (svogūnai, moliūgai, ankštinės žolės), tačiau kiti, tokie kaip varpiniai javai, pakankamam patręšti gali apsieiti ir be mikorizės. Iš pas mus auginamų augalų bastutiniai (Brassicaceae) ir balandiniai (Chenopodiaceae) nesudaro mikorizės, nes turi kitokį fosforo pasisavinimo mechanizmą. Bastutiniams priklauso visi mūsų daržo kopūstiniai augalai, taip pat ridikėliai, ridikai, garstyčios ir rapsai, balandiniams – burokėliai, cukriniai ir pašariniai runkeliai. Taigi po runkelių, ir ypač rapsų, mikorizinių grybų pradų dirvoje lieka mažiau. Palyginti daug grybų lieka po javų, tiek vasarinių, tiek žieminių.
Dar viena svarbi šių grybų savybė – dirvos struktūros palaikymas. Grybų hifai ir grybienos gaminamas glikoproteinas glomulinas sujungia dirvožemio daleles į agregatus. Glomulinas, atrastas prieš 20 metų, tai viena iš organinių dirvožemio medžiagų, kuri neleidžia dirvai suslūgti, sukristi, sumažina erozijos žalą ir didina dirvožemio vandens imlumą.
Mikorizei kenkia fosforo ir azoto (ypač amonio) trąšos. Cheminėmis apsaugos priemonėmis pristabdoma ne vien patogeninių grybų veikla, bet ir sumažinama mikorizės susidarymo bei dirvožemio mikroorganizmų savireguliacijos galimybė, sunaikinama jų grybiena ir sporos. Ypač mikoriziniams grybams kenkia dirvožemio sterilizavimas, tai viena iš šiltnamių problemų, kai norint išnaikinti ligų sukėlėjus išnaikinama ir visa draugiška augalams mikrobiota. Nenualintų laukų viename grame dirvožemio galima rasti iki 80 grybų sporų.
ASU Aplinkos ir ekologijos institutas dr. Nijolė Maršalkienė
