Pieno supirkimo kainos, kilusios keletą mėnesių, vėl pradėjo pamažu smukti. Už grūdus, kuriuos pernai teko kulti itin nepalankiomis sąlygomis, supirkėjai mokėjo 47 proc. mažiau nei pastarųjų 5 metų vidurkis.

Žemdirbius vienijančių organizacijų atstovai neslepia, kad šio sektoriaus ateitis kol kas nelabai aiški. Jie prognozuoja, kad sudėtinga padėtis bus bent iki 2020-ųjų. O kas toliau?

Skaičiai – gana niūrūs

 Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais bendra žemės ūkio produkcijos vertė (gamintojų kainomis) siekė beveik 2,132 mlrd. eurų. Tai kur kas mažiau nei 2015-aisiais (2,407 mlrd.), o ką ir kalbėti apie 2012 metus (2,57 mlrd.).

Pernai buvo pagaminta 1,323 mlrd. eurų vertės augalininkystės produkcijos, nors dar užpernai šios šakos ūkių pajamos siekė per 1,588 mlrd., o rekordiniais 2012-aisiais – 1,65 mlrd. eurų. Gyvulininkyste besiverčiančių ūkių pernykštė produkcijos vertė vos persirito per 800 mln. eurų, nors 2013 metais buvo priartėjusi prie milijardo – 988,3 mlrd. eurų. Lietuviai prikulia milijonus tonų grūdų, bet jie netrunka atsidurti laivuose, išgabenančiuose juos į Iraną ar Alžyrą. Vos paauginti veršeliai lėktuvais skraidinami į Turkiją – Lietuvoje taip ir nesukuriant pridėtinės vertės. Ką daryti, kad ne žaliavos, bet produktai taptų eksporto prekėmis?

 Reikia kepti bandeles

 „Ne grūdus reikia eksportuoti, bet riestainius ir bandeles, – aiškino žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. – Juokas juokais, bet iš tiesų blogai, kad grūdai ne perdirbami, o eksportuojami.“

Vienas būdas pridėtinei vertei didinti būtų gausinti gyvulių ūkių. Tuomet iš grūdų būtų gaminama daugiau pašarų. Kitas – apskritai stiprinti gyvulininkystę, nes ji kuria daug didesnę vertę. Trečias – pačių grūdų daugiau perdirbti į kitus produktus. Tai jau vyksta – gaminamas ir kviečių glitimas, ir spiritas, ir pašarai. Tačiau tenka nusigręžti nuo biokuro gamybos.

Mat Europoje dabar siekiama, kad biokurui gaminti nebūtų naudojama maistui tinkanti žaliava. Dėl to kyla problemų, kurias teks kuo skubiau aptarti su grūdų ir rapsų augintojais. Dar viena grimasa – tai, kad iš Lietuvos per metus eksportuojama apie 100 tūkst. gyvų gyvulių, dauguma – veršelių.

 „Bet kad ūkininkams būtų finansiškai pravartu juos užauginti, turi kilti jautienos supirkimo kainos Lietuvoje. Apie tai kalbėjome ir su mėsos perdirbėjais“, – užsiminė ministras. Juoba kad atsivėrė eksporto keliai į Japoniją, Kiniją. „Ir pats buvau Dubajuje – susitikome su pirkėjais iš Jungtinių Arabų Emyratų. Jų norai geri, kainos – taip pat.

Didės jautienos produktų eksportas, kils ir gyvulių supirkimo kainos“, – sakė ministras.

 Nišos – jau nebe nišos

Dar viena išeitis žemdirbiams – ieškoti įvairių nišų, kuriose veikti būtų pelningiau, nei tiesiog sėti javus ar melžti karves. Viena išeičių yra ekologinis ūkininkavimas, nes tokios produkcijos paklausa tiek mūsų šalyje, tiek visame pasaulyje auga sulig kiekvienais metais. Tiesa, dauguma Lietuvos ekologinių ūkių yra nedideli, o kooperacijos pavyzdžių mažoka.

Tačiau pastaraisiais metais į šį verslą nusprendė pasukti „Baltic Champs“ įsigyta bendrovė „Agrowill Group“, neseniai pakeitusi pavadinimą ir tapusi „Auga Group“. Lietuvos parduotuvėse jau pasirodė šiuo prekės ženklu pažymėtų daržovių. Ateityje produkcijos gausės, nes ekologinio ūkininkavimo nuspręsta imtis milžiniškuose – net 24 tūkst. hektarų plotuose.

Pasak Aleksandro Stulginskio universiteto rektoriaus Antano Maziliausko, Lietuvoje ekologinės žemdirbystės keliu mėginama eiti jau porą dešimtmečių, tačiau kad būtų pasiektas proveržis, reikia kritinės masės.

„Tai, kad didelė įmonė ėmėsi tokio verslo, gali pritraukti ir daug partnerių į šią sritį. Tuomet jungtųsi ir kiti ūkininkai, perdirbėjai ir taip būtų pasiekta rezultatų. Tiesiog reikia didelio kiekio ekologiškų produktų, o jų paklausa tikrai didelė“, – aiškino A.Maziliauskas.

 Išmokos tikrai išliks

Ūkininkams neramu ir dėl to, kaip keisis žemės ūkio finansavimas po 2020-ųjų, kai baigsis dabartinis ES finansinės paramos periodas. „Jau buvo vienas žemės ūkio ministrų posėdis Briuselyje, kuriame kalbėta dėl paramos. Visos šalys trokšta, kad ji išliktų, ir nenori kardinalių permainų. Visoms svarbu, kad ūkininkų derybinė galia stiprėtų. Yra siūlymų skirti išteklių ir kylančiai rizikai valdyti. Visi trokšta, kad išliktų ir tiesioginės išmokos, ir struktūrinė parama“, – kalbėjo B.Markauskas.

Jis užsiminė, kad Estijoje neseniai buvo susitikę Baltijos šalių ministrai, – rengiama bendra strategija deryboms dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo. Tai – svarbiausias tikslas. Pastarieji metai Lietuvos žemės ūkiui tikrai nebuvo stebuklingi, pavyzdžiui, kaip 2012-ieji. Tačiau dar daugiau nerimo šalies žemdirbiams kyla tuomet, kai susimąstoma apie ateities perspektyvas.