Peskojų kaime, Kretingalės seniūnijoje, beveik 30 metų pienininkystės ūkį puoselėjantis Manfredas Skroblys šiuo virusu užkrėtė savo sūnų Algirdą. Šis 13 metų augina mėsinius galvijus. Tėvai tikisi, kad ateityje jis ir pieno ūkį perims. „Specializuotame ūkyje plėtojant pienininkystę ir galvijininkystę – mažiau rizikos“, – įsitikinęs M. Skroblys.

Ne „popierinis“ ūkininkas

Mėsinių galvijų augintojas A. Skroblys – šeštos kartos ūkininkas, tęsiantis šią giminės tradiciją Peskojų kaime. Šeimos herbe, kurį sukūrė menininkė teta Gintarė, gyvenanti Vokietijoje, yra trijų ūkių – prosenelių, tėvų ir jo – simboliai. Kūrėja taip pat spalvomis priminė istorinį faktą – į Mažąją ir Didžiąją padalintą Lietuvą, kurią skalauja Baltija.
Dramatiškas Klaipėdos krašte ūkininkavusių Skroblių, Algirdo prosenelių, likimas. Prieškariu susituokusiems neilgai teko būti kartu – į karą pašauktas prosenelis dingo be žinios, prosenelė baigiantis karui traukėsi su kitais Klaipėdos krašto gyventojais, bet buvo priversta grįžti. Į Vokietiją su dukra ji išvyko 1959 m., neprarasdama vilties, jog kada nors ūkis bus atkurtas. Išaušus nepriklausomybei, jos sūnus, šviesaus atminimo Kurtas Skrob­lys, susigrąžino protėvių žemę Peskojų kaime ir plyname lauke ryžosi įkurti pieno ūkį. „Šiam projektui mano močiutė atidavė savo santaupas“, – atskleidė beveik 30 metų ūkininkaujantis M. Skroblys, vadinamas ūkininku iš pašaukimo. Šią nominaciją jis pelnė Žemės ūkio ministerijos konkurse „Kaimo spindulys“.
Manfredas su žmona Genute užaugino sūnų ir dukrą. Vaikai buvo didžiausi tėvų pagalbininkai ūkyje. Tačiau baigusi studijas Lijana atsisveikino su gimtine: dirbo Indijoje, Kanadoje, JAV, o dabar – Briuselyje, vienos iš didžiausių amerikiečių krovinių kompanijos UPS centrinėje Europos būstinėje ir tik paviešėti atvyksta į gimtinę.
Algirdas nuo 3 metų „įsidarbino“ tėvų ūkyje: senelio sumeistrautu vežimaičiu vežė pašarus ir šėrė veršelius. Paauglystėje savarankiškai augino triušius, o sulaukęs pilnametystės A. Skrob­lys įregistravo jaunojo ūkininko ūkį. Tėvai jam paskyrė dalį žemės, ūkinį pastatą, kurį pritaikė mėsiniams galvijams auginti. Nuo jaunumės Algirdas buvo ne „popierinis“, o realus ūkininkas.

Pasirinkimu nenusivylė

Ūkininkauti pradėjęs nuo 15 telyčių, Algirdas bandą išplėtė iki 200 galvijų. Jis neperka veršelių – laiko karves žindenes. Dalis jo auginamų gyvulių – pieninės veislės, kiti – limuzinai. Jis planuoja išgryninti bandą – laikyti tik grynaveislius, nes didesnės pajamos.

Tėvų pašonėje 13 metų ūkininkaujantis Algirdas dėl savo pasirinkimo niekada nesuabejojo, vaikystėje pamėgtu užsiėmimu nenusivylė. „Dirbti reikia daug, bet viskas mechanizuota, tik kreikti tenka rankomis“, – šyptelėjo jaunasis ūkininkas.
Daug bendro darbo yra gyvulininkyste besiverčiantiems ūkininkams – tėvui ir sūnui. „Lauko darbus dirbame kartu, taip pat šeriame gyvulius, – kalbėjo Manfredas. – Pieno ūkyje darbo žymiai daugiau – sūnus ateina į pagalbą.“
M. Skroblys laiko 84 melžiamas karves, bet pastarosiomis dienomis turėjo keliolika parduoti: rugpjūtį robotizuotoje karvidėje melžimo robotas gali aptarnauti tik 70 piendavių. Ūkininkui gaila išsiskirti su karvėmis. „Jos produktyvios – pernai iš karvės vidutiniškai primelžėme po 9 tonas pieno“, – džiaugėsi jis.

Siekia efektyvumo

Dviejų gyvulininkystės ūkių šeimininkai dirba apie 150 ha žemės (beveik 80 ha nuosavos) ir išlaiko 300 galvijų. „Ruošdamiesi ūkininkauti turėjome viziją: įkurti šeimos ūkį, dirbti 100–150 ha, laikyti apie 300 galvijų. Vokietijoje, Olandijoje vyrauja panašūs ūkiai, – dėstė Manfredas. – Mūsų ūkininkai turi labai daug žemės, bet mažai gyvulių. O kam jos reikia daug, jei bandą gali išlaikyti turėdamas- mažesnį plotą? Tai ekonomiškiau, tik reikia intensyviai dirbti, efektyviai išnaudoti žemę.“
Skroblių ūkiai specializuoti – tik gyvulininkystė, grūdinių kultūrų pardavimui neaugina. „Mums svarbiausia pasiruošti pakankamai pašaro, kurio per metus reikia 3 tūkst. tonų – kasdien po 10 tonų abiejuose ūkiuose sušeriame, – atskleidė M. Skroblys. – Vasarą irgi šeriame žiemai paruoštomis atsargomis, nes ganyklose, kur ganosi žindenės su prieaugliu, užtrūkusios karvės ir veršingos telyčios, trūksta žolės. Gyvuliai turi būti sotūs.“
Pernai pašaro turėjo pakankami, šiemet irgi reikiamą kiekį sukaups. Kasmet stengiasi užauginti vešlius kukurūzus. Šiemet taip pat tikisi gero derliaus, nors azotinėmis trąšomis netręšė – tik kompleksinėmis ir mikrotrąšomis. „Rizikuodami sutaupėme 30 tūkst. eurų – nepirkome stipriai pabrangusių azotinių trąšų, bet kukurūzai užderėjo“, – džiaugėsi M. Skroblys.
Jis pastebėjo, kad gyvulininkystės ūkiuose susikaupia daug mėšlo, kuriuo tręšia laukus, o tai gerina dirvožemio struktūrą, didina humusą. „Vokiečių, olandų ūkininkai mažai naudoja mineralinių trąšų, nes turi daug mėšlo“, – sakė ūkininkas.

M. Skroblys nuo pat ūkininkavimo pradžios bendravo su šių šalių ūkininkais, lankėsi jų ūkiuose, ir šie viešėjo Peskojuose. „Iš jų daug sužinojau apie naujas technologijas, sėmiausi patirties. Ir dabar turime draugų ūkininkų užsienyje“, – patikino Manfredas.

Dvi kryptys – mažiau rizikos

Kooperatyvo „Pienas.Lt“ narys M. Skroblys nesiskundžia pieno supirkimo kaina. Jis džiaugiasi, kad šio įkurta pieno perdirbimo įmonė dirba pelningai. „Diktuojame savo sąlygas – pagal pieno supirkimo kainas esame 7 ar 8 vietoje Europoje, – šypsojosi Manfredas. – Už natūralaus pieno kilogramą gauname apie 65 centus, bazinio riebumo – 48 ct. Per pastaruosius porą metų supirkimo kaina šoktelėjo dvigubai.“
Bet stulbina elektros energijos kaina: už pastarąjį mėnesį sumokėjo 2 800 eurų, keturgubai daugiau nei įprastai. Degalai pabrango apie 30–40 proc. Išbandymai ūkininkus verčia mąstyti apie ateitį.
Netoli plyname lauke įsikūrusio Skroblių ūkio Peskojų kaime pridygo daug gyvenamųjų namų. „Pernai bendrajame plane buvo numatyta rezervinė teritorija žemės ūkiui plėtoti – iki 2030 m. galime būti ramūs“, – patikino M. Skroblys.
Genutė ir Manfredas nori, kad ateityje pieno ūkį perimtų Algirdas. Jis dar galvoja. „Reikės perimti, nors ir nenori – melžimo robotas sumažino darbo, – sakė Manfredas. – Pienininkystė pelningesnė – pajamos kasdien, nereikia laukti 2 metus, kol užaugs galvijas. Specializuotame ūkyje plėtojant dvi kryptis mažiau rizikos.“

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.