Ramoniškių kaimo (Vilkaviškio r.) ūkininkai Alvytė ir Eugenijus Valuckai pripažįsta, kad po kiekvieno sezono ūkininkams reikia atitrūkti, pailsėti nuo ūkio reikalų ir darbų. Jiems tą padaryti padeda kelionės. Iš karto po Kalėdų sutuoktiniai ūkininkai išvyko į Šiaurės Švediją žvejoti, o prieš tai spėjo kemperiu nukeliauti į Turkiją ir su draugais nuskristi į Seišelių salas. Jiedu pirmenybę teikia aktyviam poilsiui, bet keliaudami nuolatos stebi, kas vyksta ir kitų šalių žemės ūkyje.  

Ūkiniai metai išvargino 

Pastarasis ruduo Valuckų šeimos ūkiui buvo itin sudėtingas – dėl užgriuvusių rūpesčių buvo sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai. Ūkio savininkė A.Valuckienė buvo atvira – visiems šeimos nariams teko dirbti be laisvadienių, nes gamta laukuose pridarė eibių.

Vasaros pradžioje liūtys buvo užpylę laukus, o vėliau – rugpjūtį ir rugsėjį – prasidėję karščiai, sausra, labai išdžiovino dirvožemį. Bulvių augimvietėse žemė suskilinėjo į „plytas“ bei dar stambesnius gabalus. Per bulviakasį kasant bulves atskilę dirvos gabalai susimaišė su bulvėmis ir kartu su derliumi parkeliavo į ūkį. Juos reikėjo rankomis išrinkti, atskirti nuo bulvių ir išmesti. 

A.Valuckienė prisiminė, kad buvę ir lengvų metų, kai bulvės iš laukų į sandėlį parvažiuodavo beveik švarios – kuo geriau subrendusi dirva, tuo labiau ji suyra bekasant, tuo švaresnės bulvės keliauja per transporterius. Tuomet išbyra daug smulkių grumstukų, bet rankų darbo lieka labai nedaug. Pernai – atvirkščiai. Pamena momentų, kad bulvių buvo mažiau nei grumstų, teko rūšiuoti, patirti, koks tai sunkus rankų darbas.

Šeimos ūkis pasiskaičiavo, jog sulauktas derlius tikrai neatpirks įdėto triūso. Be to, ne tik ruduo pateikė išbandymų naštą, bet ir vasarą teko skaičiuoti nuostolius – kai bulvės jau buvo sudygusios ir vagose ūgtelėjusios per sprindį, liūtys daugybę krūmų išplovė, išnešė į paviršių. Kai vasarą laukuose telkšojo ežerėliai, dalis apsemtų bulvių prigėrė. „Bulvei užtenka tris dienas pabūti vandenyje ir jos šaknys nupūna, toliau augti negali. Praėjusieji metai – sunkiausi bulvių derliaus nuėmimo metai. Vieni sunkiausių, kiek mano ūkininkavimo praktikoje yra buvę“, – tikino ūkininkė, vildamasi, kad bent bulvių kainos turėtų stabilizuoti pajamas.

Tad ir besiruošdama žiemos atostogoms A.Valuckienė tvirtino, kad jų reikia ne tik jiems, bet ir ūkyje triūsiančioms jų vaikų šeimoms. „Šiemet mes jau visi ir fiziškai labai pavargome. Per darbymetį neturėjome jokių poilsio dienų – reikėjo rūšiuoti, sandėliuoti bulves. Ilsėtis negalėjome, nes tokie darbai negalėjo palaukti. Pabaigoje jau buvome piktesni, pavargę, suirzę“, – apie nuovargį po derliaus nuėmimo pasakojo A.Valuckienė.

Kelionių potyriai kemperiu

Vilkaviškio krašto ūkininkė prisipažino, kad keliauti mėgo visada, o dabar tam pats tinkamiausias laikas, nes ir amžius to reikalauja – negali atidėlioti ir ilgai laukti. Pagalvoja, o gal ateis diena, kai negalės keliauti. Todėl keliauti dabar yra vienas iš sutuoktinių Valuckų prioritetų. „Mes su vyru pripažįstame aktyvų poilsį. Ne tiek fiziškai mes pavargstame dirbdami ūkyje, kiek psichologiškai, emociškai išsisemiame“, – aiškino ūkininkė. 

Ne tik ruduo pateikė išbandymų naštą, bet ir vasarą teko skaičiuoti nuostolius – kai bulvės jau buvo sudygusios ir vagose ūgtelėjusios per sprindį, liūtys daugybę krūmų išplovė, išnešė į paviršių. Kai vasarą laukuose telkšojo ežerėliai, dalis apsemtų bulvių prigėrė.

Ypač po pastarojo sezono A.Valuckienei nekilo abejonių, jog visiems šeimos nariams būtinas atitrūkimas nuo kasdienybės rutinos. Taip jie ir padarė. Pasikeisdami išvyko atostogų vieni vienur, kiti kitur, ar dar išvyks.

„Kai kelionėje užsiimi visiškai kitais dalykais, tai ūkį ir namus pamiršti, atsipalaiduoji, apie juos taip negalvoji, o jei aplink namus būtum, niekur kojos nekeltum, tai niekaip nepailsėtum – ūkiniai rūpesčiai neapleistų. Tai patraukt, tai ištraukt, tai priimti, tai atiduoti“, – linksmai pasakojo Alvytė.  

Po sunkaus bulviakasio jų su vyru Eugenijumi pirma kelionė buvo savotiškas iššūkis – kemperiu į Turkiją. Šiai kelionei turėjo garsaus keliautojo, geografo Ryto Šalnos specialiai jiems sudarytą maršrutą. Kelionė ant ratų, aplankant Serbiją, Vengriją, Bulgariją, Rumuniją bei kitas šalis, iki pasirinktos vietos Turkijoje truko 10 dienų. Tiek pat viešėjo Turkijoje. Namo – į Lietuvą grįžo per 4 dienas, nes turėjo svarbų bagažą – vaisių ir gendančių produktų, kuriuos norėjo greičiau parvežti.

Ši Valuckų kelionė pasisekė – aplankė daugybę įvairios paskirties objektų, istorinių paminklų, keliaudami stebėjo gamtą, gėrėjosi kraštovaizdžiu, lygino žemdirbystę Lietuvoje ir kitose šalyse. „Keliaudami Turkijoje sustojome ir ėjau į kukurūzų lauką pasižiūrėt, kokios jie brandos, kaip atrodo, kaip jų burbuolė užpildyta ir t.t. Mes nuolat stebėjome žemės ūkį. Ši sritis mums ypatinga – visada kalba sukosi apie tai, ką matome“, – pamena Vilkaviškio krašto ūkininkė.

  Jai pavyko įgyvendinti ir kiek rizikingą norą – bagaže iš egzotiškos šalies į Ramoniškių kaimą (Pilviškių sen., Vilkaviškio r.) Valuckų namus parkeliavo nemažas kiekis granatų, iš jų išspaudė sultis, pasigamino granatų vyno.  

Prisimindama kelionę kemperiu, A.Valuckienė neneigė, kad patyrė ir išbandymų. Vengrija jiems paliko dvejopą įspūdį. Bevažiuojant kemperio ratas netikėtai įsmuko į asfalte išlaužtą duobę, kurios nesimatė ir nebuvo jokių įspėjančių ženklų apie kliūtį. „Mus pamatę vengrai – vyras su žmona – sustojo, nutempė į šalikelę, kvietė pagalbą – labai daug padėjo ir stengėsi dėl mūsų. Tai buvo gražus šios vengrų poros pusės gestas, – sakė Alvytė. – Gedimas nebuvo rimtas, netrukus vėl galėjome važiuoti.“

Privažiavę Rumuniją Valuckai pradžioje prisibijojo, nes buvo girdėję pasakojimų apie galimus chuliganiškus išpuolius, bet visai be reikalo, nieko panašaus nenutiko – sutikti žmonės elgėsi padoriai, buvo mandagūs. Ūkininkų šeimos iš Lietuvos dėmesį patraukė Bulgarija, labai graži šalis, tik gal kiek labiau suvargusi, o Rumunija pasirodė labiau išprususi. Bet savo grožiu ypatingai juos pakerėjo Turkija. 

Tropinėse salose

Kol Valuckai keliavo po Turkiją, jų kolegos ūkininkai iš Drėvernos parūpino bilietus skrydžiui į Seišelių salas, tad grįžę iš vienos kelionės jie netrukus ruošėsi ir krovėsi lagaminus antrajai.

„Salose tropinis klimatas – žiauriai karšta ir drėgna. Temperatūra ten apie 29–30 laipsnių, net nebuvo tokia, kad jau būtų mums nepakeliama, bet, matyt, santykinė drėgmė labai didelė, todėl abu susirgome. Salos yra salos. Ten poilsis jau buvo kitoks. Pasyvesnis. Pakeliavome po salą, nors jau sirguliavau, dar išplaukėme ir žvejoti. Tik nepasisekė – jūra buvo labai nerami“, – apie poilsį Seišelių salose pasakojo A.Valuckienė, pripažindama, kad jūra užsupo taip, kad visiems pasidarė bloga, pagavo tik dvi žuvis ir greičiau prašė grįžti į krantą.

„Ten ne Švedija. Ten yra jūra, o jūroje taip ramu nebūna, ji supa, plaka. Plaukdama žinojau, bet galvojau, kad pajėgsiu, prigėriau vaistų, kad nesuptų, bet vis tiek mus užsupo ir ten tikros egzotinės žvejybos nepamatėme“, – įsimintinomis akimirkomis dalijosi ūkininkė, salose kartu su vyru bei draugais praleidusi 11 dienų.

Anot jos, šios dvi jų kelionės – viena kemperiu į Turkiją, kita – lėktuvu į Seišelių salas nėra sulyginamos. Kiekviena savaip įdomi, savaip jiems priimtina, bet labai skirtingos. A.Valuckienė nieko nesigaili, abiejų reikėjo, abi papildė kelionių bagažą.

Tyliausiu laiku į Laplandiją

Iš karto po Kalėdų Valuckai tradiciškai išvyko į Šiaurės Švediją žvejoti. Tokį metą rinkosi, kol dar ūkyje mažiausiai užimti, kaip patys sako, tyliausias laikas žemdirbiui, kuris prasideda nuo Kalėdų ir trunka iki Trijų Karalių. Paskui vėl įsuka ūkiški reikalai, darbai. „Tarpušvenčio laikas mums yra ramiausias poilsis. Jau galime nieko nedirbti ir nieko negalvoti. Be to, viskas būna sustyguota – vieni darbai padaryti, kiti jau suplanuoti daryti“, – aiškino keliautoja ūkininkė.

Jų tikslas – Laplandija. Keliavo automobiliu keletą dienų. Iki Ventspilio apie 500 kilometrų. Iš Ventspilio keltu persikėlė per jūrą. Tada 800 kilometrų važiavo į Šiaurę – Laplandijos kryptimi. „Žiemą pasitaiko labai daug žvėrių, ten pavojinga, reikėjo labai atsargiai važiuoti. Labai greitai sutemsta. Vienais metais jau buvome susidūrę su briedžiais“, – užsiminė Valuckai, dėl to kelionių žiemą neatsisakantys.

A.Valuckienė: „Keliaudami Turkijoje sustojome ir ėjau į kukurūzų lauką pasižiūrėt, kokios jie brandos, kaip atrodo, kaip jų burbuolė užpildyta ir t.t. Mes nuolat stebėjome žemės ūkį. Ši sritis mums ypatinga – visada kalba sukosi apie tai, ką matome“.  

Anot ūkininkų, Švedijoje jie turi įsigiję savo namus, kuriuose ir apsistoja. Žvejybai tektų kiekvieną kartą nusivežti labai daug mantos, o tai labai vargintų, negalėtų taip dažnai nuvažiuoti. Alvytė vardijo, kad Švedijoje jų sodybėlėje yra viskas, ko reikia – valtys, sniego motociklai, sutelkti įvairūs įrankiai, įranga. Išvykdami į Švediją iš namų jie pasiima tik maisto, masalų žvejybai ir piniginę.

„Ten mes jau žinome, kaip elgtis, žinome, ko norime nuvažiavę. Žinom, kur važiuosime, ką kiekviename telkinyje žvejosime. Žinom, kokia žuvis gali užkibti“, – sakė ūkininkė, neneigdama, kad grįžus iš Seišelių salų ir vos spėjus pasveikti nauja kelionė į Švediją, kur žvarbus klimatas, jiems patiems nemenkas išbandymas. Vis tik, pasak jos, trečioji išvyka – vėl kitokia, žiemos žūklės ant ledo Švedijoje jie negalėtų niekuo kitu užpildyti ar pakeisti. Tiesa, abu sutuoktiniai su nostalgija ilgisi ir slidinėjimo kalnuose. Su amžiumi jiems darosi šiek tiek baisoka susižaloti, todėl į slidinėjimą žiūri atsargiau, bet jo žiemą labai trūksta. „Atėjo laikas – reikia ir mums atsargiau rinktis keliones“, – atsiduso ūkininkė.

Pasiilgsta lietuviškos duonos

Pasakodama apie keliones, A.Valuckienė džiaugėsi gerais viešbučiais, puikiu maistu, bet neneigė, kad vis tiek, kaip ten bebūtų skanu, kelionei baigiantis pradeda dažniau kalbėtis apie lietuvišką virtuvę, norisi juodos duonos ir lašinukų.

Tuo tarpu į Švediją Valuckai nusiveža savo maisto. Jie pabandė nusipirkti Švedijos parduotuvėse ir daugiau nerizikuoja. Anot Alvytės, kartą pirko dešreles – rinkosi pagal kainą, vienas iš brangiausių. Bet jas bekepant keptuvėje šios išsilydė. Nuo tada visą laiką vežasi savo maistą. Vietoje išsiverda sriubos, žuvienės, išsikepa žuvies.

  Per žiemos atostogas Švedijoje sugauti daug žuvies šį kartą jie nesitikėjo. Po Kalėdų Švedijoje labai trumpos dienos. Pasak Alvytės, ryte ilgai būna apsiniaukę, ūkanota. Jeigu dieną, kai pašąla, saulė būna ryški, tai iki 14 val. dar galima žvejoti, bet po pusvalandžio – temsta. Tokiu tamsiausiu metu ir žuvys mažiausiai aktyvios, ir kibimas pats menkiausias. 

Tačiau A.Valuckienė aiškino, jog daug žuvų pagauti ir nereikia, ne toks poledinės žūklės tikslas. Ne dėl žuvies kiekio į Švediją žiemą jie važiuoja. Daug labiau traukia pats žvejybos procesas, graži gamta, važinėdami po miškus sutinka būrius briedžių. Tokia kelionė Švedijoje jiems abiem suteikia atgaivos. Vieni du laisvi, niekam dėl nieko neatsakingi – važiuoja kur nori, daro ką nori, atsipalaiduoja, nusimeta ūkio rūpesčių įtampas.