Augalininkystės ūkį puoselėjančiam Fartunatui Vaitkui iš Tilvikų, Vėžaičių seniūnijoje, šiemet konkurse „Metų ūkis“ pripažinta trečioji vieta. Savo ūkį jis kuria 25 metus. Plečiantį, modernizuojantį valdas ūkininką nuo mažens traukė žemė. „Niekur geriau nebūčiau radęs nei ūkininkavimas“, – tvirtino vyras.

Brangi investicija šiemet – grūdų džiovykla.

Prie žemės – nuo mažens

Šį rudenį džiugus netikėtumas Violetos ir Fartunato Vaitkų šeimoje: pirmą kartą konkurse „Metų ūkis“ laimėta trečioji vieta. „Neblogai įvertino sūnų, – žemaitiškai santūriai ištarė 87-uosius metus skaičiuojanti mama Aldona Vaitkienė. – Jis, žemės mylėtojas, anksti pradėjo ūkininkauti, labai stengiasi. Mano tėvukas irgi su meile žemę dirbo. Ir anūkai neatsisako žemės darbų.“

Vienas iš jos sūnų – Fartunatas taip ir pasiliko gimtajame Tilvikų kaime. Jis vaikystėje mamai daržą su arkliu suardavo, bet nuo mažens traukė traktoriai. „Kolūkyje dirbę kaimynai leisdavo man paauglystėje vairuoti traktorių“, – prisiminė Fartunatas. Užaugęs ir pats ten dirbo mechanizatoriumi, vairuotoju.

Kolūkiui iširus, gavęs pajų, F. Vaitkus pradėjo ūkininkauti. Per 25 metus nuo 20 hektarų ūkio valdos išsiplėtė iki 108 ha, iš jų beveik pusė – nuosava žemė.

Iš pradžių mišrus ūkis buvo: daugiausia pajamų gavo iš gyvulininkystės – melžiamų karvių, mėsinių galvijų. Tačiau prieš 15 metų F. Vaitkus pasirinko augalininkystę. Dabar dėl įvairovės laiko kelis galvijus.

Pasinaudojęs europine parama ūkininkas įsigijo traktorių, javų kombainą, už savo lėšas nusipirko reikalingų žemės ūkio padargų. „Ką uždirbu, investuoju į ūkį. Šiemet 70 tūkst. eurų išleidau grūdų džiovyklai. Bet javapjūtė vyko sklandžiau, ir grūdai kokybiškesni“, – džiaugėsi Fartunatas. Artimiausiuose planuose – bokštinio sandėlio statyba.

Ketvirtoji ūkininkų karta

F. Vaitkus patenkintas šių metų derliumi. Ypač daug prikūlė kviečių – apie 6 tonas iš hektaro byrėjo. „Žieminiai ant šono sugulė, maniau, prastai bus. Bet turėdamas džiovyklą anksčiau už kitus pradėjau rėžti, – sakė pašnekovas. – Šiemet daugiau prikūliau ir miežių, ir vasarinių rapsų. Oras buvo palankus javapjūtei. O jeigu dar būtų buvusios grūdų supirkimo kainos kaip pernai.“ Ūkininkas sakė visus grūdus pardavęs – pasilikęs tik sėklai.

Šeimos ūkyje F. Vaitkus dirba su sūnumis Rolandu, Viktoru ir Fartunatu. Šie turi darbus miestuose, tačiau per sėją, javapjūtę visada sugrįžta namo padėti. Vyriausiasis Rolandas gyvena su tėvais, bet važinėja dirbti į Klaipėdą. Ūkininkas prasitarė, kad jis ateityje perims ūkį – žada lankyti ūkininkų kursus. Taigi ketvirtoji Vaitkų karta tęs ūkininkavimo tradiciją. Jis linksmai pasakojo, kaip trečiaklasis Rolandas arė lauką. Grįžtantį namo pamatė kaimynas ir persigando: vienas traktorius keliu rieda – prie vairo berniuko nebuvo matyti. Kaip ir jo tėčio kadaise.

Fartunatas neslėpė, jog per ūkininkavimo istoriją pasitaikydavo minčių sėsti prie vilkiko vairo ir keliauti pasaulio keliais. Bet va, ketvirtį amžiaus ūkininkauja. „Geriau nebūčiau radęs nei ūkininkaudamas“, – neabejojo ūkininkas. Vidutiniai ūkiai Europos Sąjungoje vadinami tikrojo kaimo saugotojais.

Vaitkai ne tik puoselėja augalininkystės ūkį, bet ir turi verslą: prieš 6 metus įsigijo parduotuvę, kuri Tilvikų kaime vienintelė. „Ne visi gyventojai turi automobilius ir gali nuvažiuoti nusipirkti reikalingų prekių, – kalbėjo parduotuvėje dirbanti Violeta Vaitkienė. – O dabar kaimiečiai perka kaip ir miestiečiai – ne tik druską, cukrų ir duoną. Stebėtinai daug perka ėdalo šunims ir katėms. Vadinasi, myli gyvūnus.“

Virginija LAPIENĖ