Ūkininkai, ne vienus metus Lietuvoje sėjantys baltymingas ir azotą kaupiančias sojas, norėtų šiuos augalus, kaip ir žirnius bei pupas, auginti žalinimo plotuose, už kuriuos skiriamos tiesioginės išmokos. Tačiau klerkai nusprendė, kad sojos tam netinka, ir taškas. Iš tikrųjų, kam jas auginti vietoje, jeigu galima iš už jūrų marių atsivežti tūkstančius tonų genetiškai modifikuotų sojų rupinių?

Neįtraukė

Habilituotas agrarinių mokslų daktaras, selekcininkas prof. Antanas Svirskis jau daug metų plėšosi, kad Lietuvoje prigytų sojos – vertingas maistas žmonėms ir nepakeičiamas pašaras daugeliui auginamų gyvulių rūšių. Jis gali ilgai pasakoti ne tik apie sojų, kaip maisto ir pašaro, naudą, bet ir apie tai, kad šie augalai puikiai tinka sėjomainai, gerina dirvą ir kt.

Antanas Svirskis

„Sojos sukaupia azoto beveik du kartus daugiau negu žirniai ar pupos, kol kas jų nepuola kenkėjai ir ligos. Kadangi šiemet žalinimo plotuose uždrausta naudoti chemines augalų apsaugos priemones, šie augalai būtų tinkamas pasirinkimas. Tačiau sojos neįtrauktos į žalinimo programai tinkamų azotą kaupiančių augalų sąrašą Lęšiai, kurių šalyje auginama labai nedaug, įrašyti, o sojos – ne. Anekdotas“, – stebėjosi mokslininkas.

Kai profesorius ir jo konsultuojami sojų augintojai pradėjo aiškintis, kodėl Lietuvoje auginamoms sojoms neliko vietos žalinimo programoje, išgirdo įvairių versijų. Vieni aiškino, kad jos esą netradicinė kultūra, vėlai nuimama, todėl ilgai išsilaiko nesuirę šaknų gumbeliai. Dėl to esą gali kilti problemų įgyvendinant ES nitratų direktyvą. Kiti pažadėjo, kad sojos bus įtrauktos į azotą kaupiančių augalų sąrašą, tačiau kol kas to nepadaryta.

„Mums aiškino, kad sojos prikaups dirvose per daug azoto ir užterš vandenis, todėl šie augalai žalinimui esą netinkami. Į dirvas pilame daugybę salietros, o dėl biologinio azoto keliame problemų? Seka pasakas, ir tiek“, – valdininkų išvedžiojimus kritikavo A.Svirskis.

Kodėl ignoruoja?

Pernai Lietuvoje buvo deklaruota per 2 600 ha sojų. Apie šeštadalį jų augino kėdainiškis Nerijus Mileris. Šis ūkininkas sojas prisijaukino dar 2012 metais.

„Tai ne tie augalai, kuriuos pasėjai ir pamiršai. Sojoms reikia daug priežiūros, būtina kelis kartus vagoti tarpueilius. Dėl to ir dėl brangesnės sėklos jų auginimo savikaina didesnė. Sojos kuliamos vėliau, todėl dar prisideda džiovinimo išlaidos. Tačiau jos – labai naudingi ir vertingi augalai“, – sakė ekologinio ūkio savininkas.

Ūkininką stebina, kad sojų negalima auginti žalinimo plotuose ir gauti už tai tiesioginių išmokų.

„Sojos azoto prikaupia daugiau nei žirniai, ir baltymų turi daugiau, tačiau jos išmestos iš azotą kaupiančių augalų sąrašo. Mums nesuprantama, kodėl taip atsitiko. Valdininkai, matyt, turi kokių nors sumetimų, kitaip sunku paaišk

N.Mileris ironiškai kalbėjo apie tai, kad valdininkai sojas, kurių baltymingumas siekia iki 40 proc., o aliejingumas – iki maždaug 20 proc., esą priskyrė prie aliejinių ir pluoštinių kultūrų.

„Jeigu ir toliau bus toks supratimas, greitai karvės bus pradėtos vadinti kiaulėmis, o kiaulės – ožkomis, – piktinosi ūkininkas ir nerimtais vadino valdininkų argumentus, kad sojos nėra mūsų tradiciniai augalai, jos esą netinkamos auginti mūsų šalyje. – Gal jie nežino, kad sojos nuo seno Lietuvoje buvo auginamos? Pats sėju jau ne vienus metus ir išauginu ne kelis kilogramus turguje parduoti. Pati Žemės ūkio ministerija bandymo stotims teikia užsakymus, mokslininkai sojas įvardija kaip azotą kaupiančius ir baltyminius augalus, bet jos ignoruojamos žalinimo programoje. Kodėl?“

Išstūmė

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) vadovas Saulius Daniulis sakė, kad sojos išstumtos ne tik iš žalinimo programos. Joms pastumdėlių vieta tenka ir skirstant susietąją paramą už baltyminius augalus.

Saulius Daniulis

„Sojos – patys baltymingiausi ir daugiausia azoto kaupiantys augalai, tačiau jų augintojai nei žalinimo, nei susietosios paramos negauna. Mums aiškino, kad sojų nebuvo galima įtraukti, nes imtas senas referencinis laikotarpis, kai sojų dar nebuvo daugiau auginama. Žadėjo, kad 2017–2018 metais padėtį bus galima taisyti, bet nežinau, ar taip padarė“, – aiškino jis.

Sojų augintojai neabejoja: jeigu mūsų ūkininkai sumanytų sėti genetiškai modifikuotas sojas, jiems būtų klojami raudoni kilimai ir visos durys būtų tam atvertos. O genetiškai nemodifikuotų sojų auginimui palaikymo nėra.

„Jeigu norime auginti genetiškai nemodifikuotas sojas, tai niekam neįdomu. Daugiau dėmesio skiriama raundapu nupurkštoms ražienoms, už kurias skiriamos išmokos“, – teigė LEŪA vadovas.

Pralenkė estai

S.Daniulis pats augina sojas, tik dėl sėjomainos darė pertrauką. Šiemet vėl ketina sėti apie 80 ha. Jis pripažino, kad sojas auginti nėra lengva. Ši kultūra kuliama vėlai rudenį, todėl derliui didelę įtaką turi oro sąlygos.

„Jeigu ruduo būna šiltas ir sausas, gauname gerą ir švarų derlių. O tokiais drėgnais metais, kaip buvo pernykščiai, daug sojų gali likti lauke, – apie šios kultūros auginimo riziką kalbėjo ūkininkas ir pridūrė, kad Lietuvoje stinga kvalifikuotų patarėjų, kurių rekomendacijomis būtų galima pasikliauti auginant sojas. – Trejus metus vargome, visas klaidas patyrėme savo kailiu. Sojas reikia auginti plačiuoju būdu, kultivuoti tarpueilius ir tikėtis gerų orų rudenį.“

S.Daniulis pabrėžė, kad sojų augintojų dalią galėtų palengvinti selekcininkai, išvedę tobulesnes ir mūsų klimato sąlygoms tinkamesnes veisles. Jis priminė, kad tarpukariu Lietuvoje buvo sukurtos 4 sojų veislės, tačiau jų selekcija ir agrotechnikos tyrimai vėliau nutrūko.

„Dabar niekas nedirba šioje srityje. Norvegai, estai tam skiria dėmesio, o mums, ne tokiems šiauriečiams, tai neįdomu. Mes orientuojamės į genetiškai modifikuotas sojas“, – apgailestavo ekologinio augalininkystės ūkio savininkas.

Lietuvoje ūkininkai sėja ukrainiečių, austrų, kanadiečių išvestas sojų veisles. S.Daniulis sakė laukiantis estų pasiūlymo sėti jų išvestą veislę. Estiškos veislės privalumas – trumpesnė sojų vegetacija, tačiau ši veislė yra mažiau derlinga.

Ekologiškas išveža

Sojas auginantys ūkininkai ir mokslininkas A.Svirskis sutaria, kad Lietuvoje galima būtų priauginti pakankamai baltyminių augalų, kurie galėtų pakeisti importuojamas genetiškai modifikuotas sojas.

„Kasmet į Lietuvą privežama tūkstančiai tonų genetiškai modifikuotų sojų rupinių. Žinoma, tokias sojas daug paprasčiau auginti, nes jos atsparios glifosatams. Jas galima kelis kartus purkšti, aplinkui nė žolės nelieka, o sojos auga. Paskui tokios sojos eksportuojamos. Tai susiję su dideliais pinigais“, – aiškino A.Svirskis.

S.Daniulio manymu, genetiškai modifikuotas sojas ne tik galima, bet ir būtina pakeisti vietoje išaugintais pašarais. Vietoje išaugintos gali būti brangesnės nei importuotos ir gausiai chemikalais apdorotos sojos, tačiau, anot ūkininko, laikas visiems pagalvoti apie sveikatą.

Dar brangesnės ekologiškai išaugintos sojos, bet jų Lietuvoje nelieka. Be chemikalų išaugintas sojas noriai superka vokiečiai ir kiti europiečiai. Šią kultūrą auginantys ūkininkai teigė, kad pastaraisiais metais ekologiškų sojų kaina nukrito. Anot N.Milerio, dar esant mūsų nacionalinei valiutai už toną buvo mokama daugiau kaip 2 400 litų, o dabar – apie 550 eurų.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, 2017 metais iš trečiųjų šalių į Lietuvą buvo importuota net 875 685 tonos genetiškai modifikuotų sojų rupinių. Šiemet jau importuota 32 557 tonos šio pašaro. Anot VMVT atstovų, didžioji dalis importuoto kiekio Lietuvoje nerealizuojama, o yra reeksportuojama, daugiausia į Baltarusiją ir Ukrainą.

Pašalino po EK pastabų

Tadas Švilpauskas, Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Išmokų už plotus skyriaus vyriausiasis specialistas

Pirminiame augalų sąrašo derinimo su Europos Komisija (EK) etape sojas buvome įtraukę prie azotą kaupiančių augalų. Tačiau po EK pastabų ir pakartotinių konsultacijų su mokslininkais jas pašalinome iš azotą kaupiančiųjų augalų sąrašo, nes buvo nustatyta, kad sojų aplinkosauginė reikšmė bei azoto fiksacijos galimybės yra mažesnės nei kitų ankštinių ir Lietuvoje tradiciškai nuo seno auginamų augalų rūšių.

Sojos neatitiko 2014 metų kovo 11 dienos EK deleguotojo reglamento (ES) Nr. 639/2014 45 straipsnio 10 dalies nuostatų ir buvo pašalinta iš minėto sąrašo.

Dar rizikingas augalas

Dr. Žydrė Kadžiulienė, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja

Jei sojos neįtrauktos į žalinimo programą, tai nereiškia, kad jos nėra ankštiniai augalai. Tai baltyminiai ir azotą kaupiantys augalai, tačiau jie gana rizikingi, dar nelabai prigiję Lietuvoje, dar mažai auginti ir mažai tirti. Nėra gerų veislių, kad ūkininkai be rizikos galėtų jas auginti.

Vis dėlto sojos yra labiau šilumamėgiai augalai. Lietuvoje yra registruotų sojų veislių, bet jų vegetacijos trukmė yra ilga. Manau, kad dar neatėjo laikas masiškam sojų auginimui. Taip kažkada buvo su rapsais, kol atsirado tinkamų veislių.

Nesiimčiau drąsiai patarti ūkininkams, kad augintų sojas. Pavyzdžiui, praėję metai buvo nepalankūs joms auginti. 2015–2016 metais buvo galima sojas išauginti, tačiau negauta didelio derliaus. 2 tonos iš hektaro nėra daug. Žirnių ir pupų prikuliama daugiau, be to, šios kultūros mažiau rizikingos.