Jankų kaimo (Kazlų Rūdos sav.) ūkininkė Ieva Bacevičienė prieš 4 metus grįžo į Lietuvą ir perėmė netikėtai mirusio tėčio ūkį. Visai kitos srities išsilavinimą turinti moteris atvira: tai nebuvo lengvas uždavinys – pasitaiko „juodų dienų“, bet išaušta naujas rytas, keliasi ir vėl eina, nes dabar tenka rūpintis 150 ha žemės. Kartu ūkyje triūsia ir sutuoktinis Česlovas, tačiau žiemą jis išvažiuoja uždirbti pinigų į Airiją – taip šeimai kur kas lengviau verstis.

Atnaujino ūkį

Jankų seniūnijos specialistai gerai pamena, kai 2018 m. pavasarį staiga anapilin iškeliavo darbingas 57 metų Jankų kaimo ūkininkas Donatas Stalioraitis. Trys jo dukros grįžo iš užsienio į laidotuves ir turėjo apsispręsti, kuri perims ūkį. Buvo gegužės mėnuo, tėviškės laukai jau gražiai žaliavo. Ūkyje tęsti tėčio darbus liko vyresnioji Ieva su šeima. Jaunai moteriai, baigusiai teisės ir muitinės veiklos bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete, tuomet buvo 33-eji. Nuo jos sugrįžimo į gimtinę praėjo 4 metai. Per tą laiką šeimos ūkis ženkliai pasikeitė – į jį atkeliavo vakarietiškos žemės ūkio technikos, prasiplėtė laukai.

„Jau nemažai visko esame įsigiję, bet dar turime ir daugiau planų. Čia yra procesas, nėra taip, kad pradžia ir pabaiga. Šis procesas turbūt tęsis ir tęsis. Kaip liaudyje sakoma, jeigu į šitą balą įlipai, tai ir murkdysiesi visą laiką“, – savo dabartinę padėtį per daug nesikrimsdama apibūdino ūkininkė I.Bacevičienė.

Jankietė pasakojo, kad pirmaisiais metais reikėdavo nuolat gulėti po sugedusia rusiška žemės ūkio technika, ją remontuoti. Į lauką įvažiuodavo ir lyg tyčia būtinai koks nors gedimas sustabdydavo darbus. Kai įsigijo naujos technikos, mažiau laiko reikia praleisti remontuojant senąją, dabar kur kas mažesnės degalų sąnaudos. Dirbant našia technika, daugiau laiko lieka kitiems svarbiems ūkio reikalams.

Atsirado laiko pasirūpinti naujesnėmis, inovatyvesnėmis, našesnėmis auginimo technologijomis. Ieva pasakojo, kad jie išplėtė ir sėjomainą – pradėjo auginti pupas, ko niekada anksčiau šiame ūkyje nebuvo. „Tėtis augindavo žirnius, o pupos, kaip žinoma, yra geresnis priešsėlis migliniams augalams, javams“, – sakė ji, lygindama, koks ūkis buvo, kai grįžę su vyru perėmė, ir koks jis yra šiandien, kai investavo ir įsileido naujoves.

Plečia apimtis

Anot Jankų kaimo ūkininkės, šio pavasario sėjos darbai jų ūkyje užbaigti jau prieš geras porą savaičių. Laukuose viskas gražiai dygsta. Ūkyje augina rapsus, kviečius, miežius, ankštinius augalus. Tai džiugina, bet ūkininkė žvelgia ir į ateitį.

„Mums, grūdininkams, yra baimės ir nežinios dėl netolimos ateities, dėl kainų, nes azotinių trąšų ir degalų kainos stipriai išaugo. Pavyzdžiui, fiksuotis derliaus kainas dabar, aišku, gal pagal sąnaudas ir apsimoka, bet nežinai, ką gamta motinėlė iškrės. Gali būti taip, kad augini rapsus, jie galbūt gražūs, bet pagal šios dienos kainas bei pagal intensyvią auginimo technologiją į juos esame sudėję visko daug. Stipriai išaugę auginimo kaštai, ir jeigu dabar ateitų koks uraganas, viesulas ir viską nuneštų, labai brangiai kainuotų. Mes pasėlių nesame apsidraudę“, – aiškino jauna ūkininkė.

Mirus tėčiui, žemės plotai siekė 100 ha. Šiemet I.Bacevičienė rūpinasi apie 150 ha žemės. Per 4 metus sugebėjo juos nemažai išplėsti. Pasak jos, ta linkme dirbo, stengėsi. „Aišku, nėra lengva, ypač kai naujas žmogus esi rinkoje, bet kai stengiesi, kažkiek tos pastangos matosi“, – nesigirdama sakė Jankų ūkininkė, nes dabar daugiau reikia ir sėklų, ir degalų, ir augalų apsaugos priemonių.

Pačiai Ievai jau teko ir arti, ir grūdus vežti. Tačiau šių darbų nesibodėjo – ji prie ūkiško triūso buvo pratinama nuo mažens.

Didėjo ir šeimyna

Bacevičiai laiko nešvaisto – Lietuvoje susilaukė antragimio. Kai Ieva antrą kartą tapo mama, jos pačios teigimu, dabar su vyru augina du „berniokus“. Turint didelį ūkį, dvi atžalas, jokiam kitam darbui nebelieka laiko. Lėšų šeimai reikia ir patiems pragyventi, ir ūkiui modernizuoti, todėl Ieva savo vyrą, turintį auksines rankas, žiemos laikotarpiu išleidžia į darbus užsienyje. Tuo tarpu vasaros laikotarpiu vyras padeda ūkyje. Jis čia labai reikalingas, nes puikiai įvaldė modernizuotą ūkio techniką. Ieva sako, kad norint dirbti su ja, reikia ir gerą galvą turėti.

Lėšų šeimai reikia ir patiems pragyventi, ir ūkiui modernizuoti, todėl Ieva savo vyrą, turintį auksines rankas, žiemos laikotarpiu išleidžia į darbus užsienyje. Tuo tarpu vasaros laikotarpiu vyras padeda ūkyje. Jis čia labai reikalingas, nes puikiai įvaldė modernizuotą ūkio techniką.

„Na, pavyzdžiui, kombainas, kurį pirkome praeitą vasarą. Tai jau naujesnė, vakarietiška technika, norint ją naudoti reikia ir atidumo, ir žinių, tai vyras apsiėmė šiuos darbus. Bet žiemą dar važiuoja į Airiją užsidirbti. Ten geresni atlyginimai. Mūsų ūkyje dar nėra tokio ekonominio įsivažiavimo, o ir mums patiems nesinori dar metus laukti, kol vis kažką įsigysime, todėl nelaukdami viską perkame iš ūkio pajamų, bet iš kažko mums ir patiems reikia gyventi. Ką uždirbame ūkyje, viskas grįžta atgal, o pragyvenimui ateina vyro uždirbti pinigai iš Airijos. Dabar taip pas mus yra“, – kalbėjo ūkininkė.

Lietuvoje Ievai pagalbos ranką tiesia ir visaip palaiko tėčio mama. Močiutei 85 metai. Garbaus amžiaus moteris gyvena savarankiškai ir turi savo ūkelį – augina vištų, naminių gyvūnų, užsiaugina daržovių. „Mano močiutė – retos sveikatos moteris. Ji dar ir mums ateina padėti, patarti“, – nuolatinį močiutės palaikymą jaučia Ieva.

Mokosi iš kitų klaidų

Sutikti žmonės kartais teiraujasi, ar išsilavinusi moteris nenusivylė tokiu posūkiu gyvenime – ūkininkavimu Lietuvoje? „Būna visko. Tiesą pasakius, būna ir tų „juodų dienų“, bet išaušta naujas rytas, keliesi ir vėl eini, – sako Kazlų Rūdos krašto ūkininkė. – Būna, kad viskas supuola, kas nors nesiseka, bet stengiesi klaidų nedaryti. Kai esi šitame versle, klaida gali labai brangiai kainuoti. Ją ištaisyti gali anksčiausiai po metų. Jei kažką ne taip padarei, šiais metais jau viskas. Žemė nėra toks dalykas, kad įkišai sėklą liepos mėnesį ir iš šios sėjos galėsi derlių pasiimti.“

Užtat Ieva stengiasi investuoti ir į žinias. Ji vertina, kad Lietuvoje yra gana didelis agronomų-konsultantų pasirinkimas, o jų pasiūlymai, patarimai ūkiams prieinami. „Kiekviena firma, su kuriomis bendradarbiauji, turi savo atstovus, kuriuos bet kada gali pasikviesti į ūkį. Jie atvažiuos, patars. Geriausia mokytis iš kitų klaidų, o ne iš savų, pasiekti, kad pats klaidų jau nedarytum. Kažkaip tokių labai didelių klaidų man kol kas nepasitaikė“, – tris kartus nusispjauna per petį ūkininkė.

Ji tikino, kad jeigu antrą kartą atsidurtų panašioje situacijoje ir turėtų rinktis, nekeistų nieko – pasiliktų dirbti tėčio ūkyje Lietuvoje. „Kaip ten sakoma, kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais. Šis posakis labai gerai tinka ir mano atveju“, – dėl likimo duotos atsakomybės nesigaili jankietė.

Jaunam ūkininkui nelengva

Ne tik Lietuvoje gana sudėtinga pradėti ūkininkauti, nes ūkininkavimas yra specifinis reikalas. Visų pirma reikia turėti žemės, o jos kuo toliau, tuo sudėtingiau įsigyti. Net įstatymai nėra palankūs jaunam, pradedančiam ir norinčiam įsigyti žemės, nes pirmenybę tą padaryti turi besiribojančių sklypų savininkai. Pagrindinis ūkininkavimo „instrumentas“ yra žemė, tokiai veiklai jos būtina turėti, kad galėtum pradėti ūkininkauti.

Be to, yra daug specifinių dalykų. Neturint patirties, ūkininkavimas gali būti pasmerktas – arba jis trumpalaikis, arba pasmerktas bankrutuoti. Reikia žinių ir nors kiek patirties. Jos daugiausia turi ūkininkų vaikai, o žinių galima gauti įgijus žemdirbiškas profesijas. Labai svarbu, kad turinčiam potencialą jaunimui būtų suteiktos galimybės kurti ūkius.

Ūkininkas ar valdos valdytojas jaunu laikomas jei neturi 40 metų ir statistiškai tai sudaro apie 12 proc. visų ūkininkaujančių skaičiaus. 2008 metais jaunų valdų valdytojų Lietuvoje buvo 41 496, praėjusių metų pabaigoje jų skaičius siekė tik 18 600. Tai parodo realią situaciją, kad ūkininkavimas jauniems ūkininkams nėra labai patrauklus. Pradedantieji ūkininkauti iš karto susiduria su aibe problemų, iššūkių. Be to, Lietuvoje yra daug biurokratizmo, kontrolės mechanizmo, valstybinių institucijų patikrų, kurios baugina jauną žmogų ir jo neskatina, nemotyvuoja. Pavyzdžiui, jei bedeklaruodamas pasėlius kažkur neuždedi varnelės, tau jau yra pritaikomos sankcijos.

Net gauti paskolą neturint rimto užnugario – gana sudėtinga misija. Kai neturi ką užstatyti, bankas į tave žiūri labai nepatikliai, kaip į jauną žmogų be istorijos, nors gali turėti puikiausią išsilavinimą ir darbinę patirtį, įgautą didelėse įmonių bendrovėse, didelėse grupėse, gali net dirbti vadovaujantį darbą, bet vis tiek visi reikalauja turtinio užstato. Aišku, yra paskolų garantinis fondas, taisyklės paskolai gauti paskutiniu metu keičiasi, bet jos visgi nėra tokios patrauklios, kad vis daugiau jaunų ūkininkų naudotųsi šia paslauga.