Pieno ūkio dvidešimtmetį šiais metais atšventę ir „Pienės 2018“ apdovanojimuose antrą vietą pelnę Vaidutė ir Vytautas Stankevičiai puikiai žinomi ne tik Biržų krašto, bet ir visos Lietuvos pienininkams. Išties, apsilankius ūkyje sunku nesižavėti jo išskirtinumu: akį traukia daugybė su galvijais susietų meno kūrinių, originalios ūkio vystymo idėjos bei drąsa eiti dar nepramintu taku.

Kaip prieš 20 metų jums apskritai kilo mintis pradėti ūkininkauti ir kaip sekėsi pačioje pradžioje?

Abu esame žemės ūkio specialistai. Kai griuvo tarybinė sistema, likome tarsi niekam nereikalingi. Net gi galima sakyti, kad tuo metu niekam nereikėjo žemės ūkio. Tai buvo permainų metas, kai viskas buvo plėšiama ir daužoma. O mes buvome jauni ir net nelabai supratome kas vyksta aplinkui. Buvome jauni, mylėjome, vienas po kito gimė vaikai… O duoną juk reikėjo iš kažko valgyti. Pradžioje tapome prekybininkais, turėjome mažą restoranėlį Raguvėlės dvare. Nors sekėsi neblogai, supratome, kad tai ne mūsų duona. Iš Vaidutės tėvų gavę pirmuosius 9 hektarus žemės (iš kurių 4 buvo apaugę krūmais), nusipirkome kelis veršelius, kuriems tapus karvėmis  pradėjome pardavinėti pieną. Pamažu atsirado pinigų ir taip įsisukome. Po 2-3 metų iš banko gavome kreditą ir galėjome nusipirkti pirmas 10 veislinių telyčių. Dirbant atsirado vis daugiau poreikių, reikėjo traktoriaus, kitos įrangos, todėl dirbome vis daugiau ir didinome karvių skaičių.

Praėjus 20 metų, manau, kad iš dalies klydome, svarbu siekti ne kuo didesnės, o kuo efektyvesnės bandos ir nors ūkininkas negali daryti įtakos pieno kainai, jis gali siekti didesnio efektyvumo, geresnio genetinio potencialo bei pieno sudėties. Aišku, mūsų noras didinti bandą iš dalies pasiteisino. Kai kiti į pieninę nešdavo 50-100 litrų, mes jau galėjome parduoti 500 litrų. O šiandien viskas išaugo iki daugiau nei 1 000 hektarų, 1 000 galvijų, 40 darbuotojų.

Jūsų ūkis garsėja džersių banda. Kodėl pasirinkote šiuos galvijus?

Visų pirma, džersiai labai tinka Lietuvai. Jiems nereikia erdvių tvartų, juos galiu laikyti natūralesniame tvarte, tai puikus naminis gyvulys pritaikytas smulkiam sektoriui.  Šiems galvijams reikia trečdaliu mažiau pašarų, o pieno kokybė yra labai gera ir puikiai tinkama sūrių gamybai. Džersiai labai myli vaikus, lengvai sėklinasi ir veršiuojasi. Tai tikrai puikus gyvulys lietuviams, kadangi dabar kaimas susitraukė, smulkus ūkis turi mažai žemių. Juos reikėtų veisti grynuoju veisimu, naudojant seksuotą spermą, kad negimtų buliukų. Jeigu juos renkasi didelis ūkis, svarbu laikyti atskirai nuo holšteinų.

Taip pat vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjote naudoti amerikiečių veisimo įmonės ALTA  bulių spermą. Kodėl nusprendėte žengti šį žingsnį?

Vaizdžiai tariant, amerikiečiai jau seniai išrado dviratį, tad kam mums bandyti tai padaryti iš naujo? Nemanau, kad eksperimentuodami su vietinėmis veislėmis greitai pasiektume gerų rezultatų, o aš bandymams skirti laiko neketinu. Noriu turėti gerus, produktyvius, lygoms atsparius gyvulius. Gimus veršeliams jau matomi pirmieji rezultatai tikrai nenuvylė. Karvės veršiuojasi lengvai, veršeliai stiprūs, o daugiau pamatysime, kai užaugs telyčios.

Iš kur jūsų galvoje tiek daug idėjų ir noro jas išbandyti? Galbūt įkvėpimo semiatės internete?

Kopijuoti mes tikrai nemėgstame. Gal 10 metų dirbome patys iš savęs, bandėme sugalvoti kokias idėjas ir technologijas turėtumėte pritaikyti. Juk ūkininkavimas, o ypač darbas su gyvuliais, yra kūryba. Tačiau galiausiai nusprendžiau, kad reikia važiuoti į Europą ir pažiūrėti kaip tvarkosi ilgaamžiai ūkiai. Nuvykęs pamačiau daug gerų dalykų iš kurių verta mokytis. Į visą kitą žiūrėjau didelėmis akimis, siurbiau į save visas idėjas. O dabar ir pas mane patį dažnai atvažiuoja užsieniečiai. Mes, lietuviai, laisvai vystyti verslą galime dar visai neilgai, mažiau nei 30 metų, tačiau jau spėjome pavyti ar net aplenkti dalį kitų šalių ūkininkų. Žinoma, nereikia užmigti ant pasiekimų. Mums dar trūksta supratimo, kad pagrindinį dėmesį turėtume skirti gyvulių veisimui. Neturėdami gerų veislių ir tinkamos genetikos, nepasieksime rezultatų, kad ir kaip stipriai dirbtume. Nereikia pamiršti ir to, kad mes vis dar nežinome visų priemonių, kuriomis naudojasi kiti pasaulio ūkiai. Kiekvienais metais mes tarsi atrandame po vieną paslaptį, kurią pritaikome savo fermoje.

Tam, kad pasivytume Europą, mums reikia labai daug iš jų mokytis, nuolat stebėti ir būti žingeidiems. Svarbu neįsivaizduoti, kad esame labai protingi. Juk dažnai ryte atsibudę suprantame, kad kažką galėjome padaryti geriau, greičiau ir būtume pasiekę geresnį rezultatą. Niekada nereikia savęs išaukštinti. Žinoma, malonu būti pastebėtam, malonu gauti apdovanojimą, tačiau tikrai nemanau, kad esame geriausi. Mums dar dirbti ir dirbti… Tiesa, pats maloniausias pripažinimas yra tuomet, kai kolega ūkininkas paskambina ir paprašo patarimo.

Ar taip dažnai nutinka? O galbūt mūsų šalies ūkininkai yra kuklus ir bijo ar nenori prašyti kitų pagalbos?

Mūsų ūkininkai labai drąsūs ir žingeidūs. Jeigu tu jiems geranoriškai patari, pasidalini savo patirtimi, jie būna išties dėkingi. Svarbu atsikratyti senoje kartoje pastebimo pavydo jausmo, kuris trukdo dalintis žiniomis ir kartu siekti geresnės pieno ūkio ateities.

Šiuo metu Vytautas Stankevičius savo ūkyje atskirai laiko džersių ir holšteinų veislės karves, o vienas naujausių sprendimų – pereiti prie amerikiečių veisimo įmonės ALTA bulių sėklos. Rinkdamasis penkių genominių (dukterų dar neturinčių) bulių spermą, jis yra tikras, kad gauna pačią geriausią genetiką.

ALTA PRIVALUMAI:

• Sprendimai pritaikyti pagal konkretaus ūkio poreikius
• Naudojami įvairūs veisimo metodai (grynasis, mišrinimas, nustelbiamasis)
• Bandos analizė naudojant moderniausias programas
• Platus bulių pasirinkimas
• Didžiausia privataus veisimo įmonė visame pasaulyje