LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vyriausybė yra užsibrėžusi saugomų teritorijų plotą per šią kadenciją padidinti iki penktadalio – kas penktas hektaras Lietuvoje bus saugomas. Daugiau tokių plotų atsiras tiek miškuose, tiek laukuose. Aplinkosaugininkai pripažįsta, kad jų laukia iššūkis susitarti su miškų savininkais ir įtikinti ūkininkus, jog drugelis pievoje toks pat svarbūs, kaip ir derlius.Žemdirbiams neramu, kad plečiant saugomus plotus, iškils grėsmė nusiristi iki archajinio lygio, kai prekinė gamyba susitrauks, o išlikę natūriniai ūkiai tenkins vos egzistencinius poreikius.
Ženkliai daugės saugomų teritorijų
Dar prieš įžengiant į Aplinkos ministeriją (AM) aplinkos ministras Simonas Gentvilas išskyrė vieną iš prioritetų – plėsti biologinei įvairovei ir gamtai svarbiausių buveinių teritorijas užtikrinant rūšių apsaugą. Tai, žinia, dabar yra vienas kertinių ES prioritetų. Lietuvoje problema ta, kad ji yra įsipareigojusi ES saugoti tokias buveines, tačiau tai darė nepakankamai, todėl Europos Komisija (EK) dar 2018 metais pradėjo ES teisės pažeidimo procedūrą. Naujasis aplinkos ministras žadėjo nedelsti ir per metus ar dvejus šią problemą išspręsti. Kaip skelbia AM, S.Gentvilas jau išsiuntė raštą EK su konkrečiu grafiku, kaip iki kitų metų pabaigos mūsų šalis papildys svarbių buveinių „Natura 2000“ tinklo teritorijų sąrašą.
Aplinkosaugininkai pripažįsta, kad planui įgyvendinti neužteks spragtelėti pirštais – vien šiais metais naujoms teritorijoms nustatyti reikia surasti apie 34 tūkst. ha natūralių buveinių. Pasak jų, Valstybinė miškų urėdija pirmiausia turės peržiūrėti suplanuotus kirtimus ir palikti dalį miškų saugomoms buveinėms. Taip pat laukia iššūkis rasti bendrą kalbą su privačių žemių savininkais, ypač ūkininkais, kuriuos reikės įtikinti, kad drugelis ar natūrali pieva yra tokie pat svarbūs, kaip gaunama vertė iš derliaus.
Vyriausybės programoje numatytas siekis per 4 metus saugomų teritorijų plotą padidinti iki 20 proc. (šiuo metu Lietuvoje saugomų teritorijų yra apie 16 proc.) – tik saugomų teritorijų plėtros pradžia. ES Biologinės įvairovės strategijoje, kuri yra Žaliojo kurso dalis, numatyti kur kas ambicingesni tikslai – saugomos teritorijos turėtų sudaryti apie 30 proc. šalių teritorijos. To norima pasiekti iki 2030 metų. Bent trečdalis tokių teritorijų turėtų būti griežtai saugomos.
Įgyvendinus ES žaliąjį kursą Lietuvoje saugomų teritorijų plotas padidėtų dvigubai, o griežtai saugomų teritorijų – net 3 kartus. Tai reiškia, kad tiek miškininkams, tiek ūkininkams bus daugiau ribojimų ir draudimų, už kuriuos turėtų būti išmokamos kompensacijos. Kokios jos bus ir ar tai bus adekvati našta mokesčių mokėtojams, apie tai kol kas nekalbama.
Žemdirbiai neslepia nerimo, kad jei Lietuvoje kas penktas, o vėliau gal ir kas trečias hektaras bus saugomas, iškils grėsmė nusiristi iki archajinio lygio, kai prekinė gamyba susitrauks, o išlikę natūriniai ūkiai vos tenkins egzistencinius poreikius.
Saugos daugiau natūralių pievų
Aplinkos viceministras Danas Augutis „Valstiečių laikraščiui“ pabrėžė, kad pagrindinis dalykas yra tai, jog iš tų saugomų teritorijų maždaug trečdalis turėtų būti griežtai saugomos. „Dėl tos griežtos apsaugos mums kyla neaiškumų, nes pati EK dar nėra tiksliai to apibrėžusi. Tai tikriausiai nebus tokia apsauga, kaip pas mus dabar yra rezervatuose, kur negalima net lankytis“, – ramino ekologas, aplinkosaugininkas, daug metų dirbęs biologinę įvairovę saugančioje nevyriausybinėje organizacijoje „Lietuvos gamtos fondas“. Tačiau aišku, kad saugomose teritorijose bus daugiau ar mažiau ribojama ūkinė veikla.
Aplinkos viceministras teigė, kad dabar Lietuvoje saugomų teritorijų plėtra susijusi su „Natura 2000“ teritorijų tinklu, dėl kurio nepakankamos plėtros jau turime nemalonumų. „Mes vėluojame, tokių teritorijų pas mus yra nepakankamai ir tose pačiose teritorijose yra nepakankama vertybių apsauga. Turėsime papildomai įsteigti saugomų teritorijų ne tik miškuose. Viena iš buveinių, kur vėluojame užtikrinti apsaugą, yra rūšių turtingos pievos ir ganyklos. Tai palies tuos, kurie užsiima gyvulininkyste“, – aiškino D.Augutis.
Jis tikisi, kad tokie apribojimai ūkininkams gali būti net naudingi, nes juos lydės kompensacinės išmokos. Dabar už hektarą natūralių ir pusiau natūralių pievų, kurios patenka į „Natura 2000“ teritoriją, ūkininkams mokama 70 eurų paramos. Tokios paramos gavėjams draudžiama suarti pievas ar ganyklas (taip pat lėkščiuoti) arba persėti jas kultūrinėmis žolėmis.
Valstybė išpirktų miškus
D.Augutis pripažino, kad situacija sudėtingesnė plečiant „Natura 2000“ buveines miškų teritorijose, nes čia apribojimai būtų gerokai didesni. „Turėtų mažėti tos teritorijos kaip medienos ištekliaus naudojimas, todėl mes čia turime siūlyti kompensavimo schemas miško savininkams už patiriamus nuostolius, jeigu steigiama nauja saugoma teritorija“, – tvirtino aplinkos viceministras ir pridūrė, kad tokios schemos dar nėra patvirtintos. Dabar, anot jo, nagrinėjama skirtinga kitų šalių patirtis, vertinami taikomų kompensavimo mechanizmų trūkumai ir privalumai.
„Gali būti vienkartinės išmokos, jeigu būtų taikoma trumpalaikė apsauga. Ekstremaliais atvejais valstybė galėtų išpirkti iš savininko, kad būtų užtikrinta tinkama apsauga. Turiu omeny miškus, nes pievų valstybė tikrai nepirks ir gyvulių neganys“, – aplinkosauginius planus atskleidė D.Augutis.
Ribojimai nepakels ekonomikos
Biržų rajono pieno gamintojų Vaidutės ir Vytauto Stankevičių ūkyje yra unikalus ledynmečių suneštas riedulynas, kuris atkreipė aplinkos sergėtojų dėmesį. „Mūsų prašė, kad sutiktume, jog ši teritorija būtų saugoma. Bet mes puikiai žinome, kad bet kokie apribojimai sukelia daug problemų. Už bet kokį netinkamą veiksmą gresia baudos, o to nesinori. Mes ir taip tą teritoriją saugome, ten ganome gyvulius ir nieko neleistino nedarome“, – pasakojo ūkininkas.
Kita vertus, pasak V.Stankevičiaus, gamtos vertybių, miškų saugojimas reikalingas. „Tai, ką matau aplink Biržus, pagal eksploatuotus medynus ir išvežtos medienos kiekį Lietuva turėjo suklestėti kaip Saudo Arabija, tačiau jokio proveržio, kuris būtų pagerinęs vietos ekonomiką, nematyti. Tai gal kirtimų apribojimai nepadarytų didelės žalos“, – svarstė biržietis.
Ūkininkas samprotavo, kad ten, kur privaloma išlaikyti natūralias pievas, tenka orientuotis į ekologinę gamybą, bet tokiu atveju reikalingos kompensacijos. Anot jo, tiesa ta, kad jokie ribojimai nepakels mūsų valstybės ekonomikos. Tai prives prie dar labiau ekstensyvios gyvulininkystės, kuri, palyginti su Vakarų šalimis, ir taip nėra intensyvi.
„Kai kam toks ūkininkavimas gali tapti tik hobiu. Į Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas atėjo fanatiškai tikslingi žmonės, kurie nori, kad Lietuva būtų „žalesnė“. Aišku, yra vietų, kur nereikia arti ir draskyti dirvožemio, kur reikia saugoti retas rūšis. Bet intensyvios žemdirbystės krašte reikia sukurti kuo daugiau produkcijos ir pridėtinės vertės, kad galėtume išlaikyti ekonomiką, mokėti pensijas ir algas mokytojams. Jeigu valstybės strategai ribojimuose mato didžiulę naudą, tai valio. Matyt, tikimasi, kad kuo mažiau dirbsime, tuo bus geriau“, – ironizavo pieno gamintojas.
Fragmentiška gamtos apsauga
Miškų savininkai dėl saugomų teritorijų plėtros ir gresiančių suvaržymų katučių neploja, tik guodžiasi, kad AM vadovybė kalba apie kompensavimą. „Pirmą kartą politiniame lygmenyje aiškiai ir nuosekliai išsakoma mintis, kad už aplinkosauginius apribojimus, įvedamus žemės ir miško savininkams, bus sąžiningai atlyginta“, – palankiai aplinkos ministro poziciją įvertino Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vadovas Algis Gaižutis.
Jis priminė, kad 2011–2015 m. atlikus europinės svarbos natūralių buveinių inventorizaciją visos šalies mastu paaiškėjo, kad du trečdaliai visų saugomų gamtinių vertybių yra ne mūsų nacionalinėse saugomose teritorijose, o ūkiniuose miškuose.
„Europos Sąjungai prisiimtus įsipareigojimus turime įgyvendinti, tačiau būtina peržiūrėti perteklinį esamų nacionalinių saugomų teritorijų tinklą. Naujuose plotuose įvedant reikalingus apribojimus privalu jų atsisakyti ten, kur draudimai buvo įvesti tiesiog „prevenciškai“. Juk pastaruoju metu jau garsiai pripažįstama, kad nacionalinės saugomos teritorijos buvo steigtos ne gamtinių vertybių, o daugiausia kraštovaizdžio apsaugai“, – konstatavo A.Gaižutis.
Jis pabrėžė, kad atsiradus adekvačiam kompensavimui už ūkinės veiklos saugomuose miškuose apribojimus, būtų galima tikėtis, jog bus atsargiau siūlomi visokie suvaržymai. „Iki šiol aplinkosauga vyko daugiau projektiniu principu – gaunama pinigų, padaromas kažkoks laikinas dalykas, išplečiama kokia nors teritorija, nustatomi apribojimai, o kokios to pasekmės, mažai kam terūpėjo“, – apie fragmentišką ir neretai butaforinę gamtos apsaugą užsiminė LMSA vadovas.
Siūlo optimizuoti saugomas teritorijas
Miškininkai yra suskaičiavę, kaip saugomų teritorijų plėtra atsilieps ūkinei veiklai miškuose, darbo vietoms, kiek bus netekta mokesčių ir kt. Tvirtinama, kad dėl ūkinės veiklos nutraukimo ar suvaržymo vien naujai miškuose norimose steigti saugomose teritorijose medienos paruošimas kasmet sumažėtų nuo 1,1 iki 2,8 mln. kubinių metrų, tai reiškia, kad kasmet už žaliavinę medieną būtų netekta nuo 36,2 mln. iki 84,8 mln. eurų pajamų. Atitinkami praradimai ir dėl nesumokėtų mokesčių. Prognozuojamas ne mažiau skaudus socialinis poveikis – šimtais ar tūkstančiais sumažėtų darbo vietų. O kur dar lėšos kompensacijoms už ribojimus. Dar derėtų įvertinti, kaip tai atsilieps transporto, medienos pramonės įmonėms.
„Akivaizdu, kad padidėjus saugomų teritorijų plotui, bus daugiau ar mažiau varžoma ūkinė veikla. Gali būti, kad miško savininkai negalės vykdyti suplanuotų veiklų. Jie galės kreiptis dėl kompensacijų, tačiau nežinia, ar jos atsvers netektis dėl ribojimų“, – svarstė Valstybinės miškų tarnybos (VMT) direktoriaus pavaduotojas Albertas Kasperavičius.
Jis priminė, kad dabar per 30 proc. visų miškų yra saugomose teritorijose, o pridėjus „Natura 2000“ teritorijas saugomų miškų plotas pasiekia 38 proc. „Jeigu tokių teritorijų kiekis plėsis iki 40 proc. ir daugiau, atitinkamai bus daugiau nuostolių ūkinei veiklai, bioenergetikai. Be to, ten, kur yra efektyviai ūkininkaujama, auginami našūs medynai, jie labiau tarnauja klimato kaitos problemoms spręsti“, – aiškino VMT atstovas.
A.Gaižutis antrino, kad ūkinė veikla miškuose naudinga ir biologinei įvairovei išlaikyti. „Nustatyta, kad ten, kur yra daugiau skirtingų veiklų, ir biologinei įvairovei susidaro daug palankesnės sąlygos. Suomiai neseniai paskelbė tyrimų rezultatus, kurie, be kita ko, atskleidė, kad netgi plynose kirtavietėse po 6–8 metų atsiranda saugomos rūšys. Miškuose pokyčiai nevyksta vieno klavišo paspaudimu“, – konstatavo LMSA vadovas.
Miškininkai siūlo optimizuoti visą saugomų teritorijų tinklą, įskaitant ir „Natura 2000“ teritorijas, kad valstybė įvertintų, ką jai reikšmingo iš tikrųjų reikia saugoti, o ko nereikšmingo ir galbūt butaforinio atsisakyti. „Jeigu kažkur yra gamtinių vertybių, kurios nepatenka į saugomas teritorijas, tai jas įtraukime ir saugokime. Bet peržiūrėkime kitas teritorijas, kurias galbūt nelogiška saugoti. Reikia atlikti visų saugomų teritorijų optimizaciją ir pasakyti, kiek mūsų biudžetas jų gali išlaikyti, nes kitaip gali tekti dotuoti miško ūkį“, – perspėjo A.Kasperavičius.
