Didinant ūkių produktyvumą, ūkiuose praktiškai neliko senųjų lietuviškų galvijų, kiaulių veislių. Mokslininkai metai iš metų deda pastangas, kad būtų išsaugotas mūsų senųjų veislių genofondas, o ūkininkai savo ruožtu pamažu vėl atsigręžtų į veisles, kurios jau buvo nurašytos į paraštes.

Ką turėtume padaryti, kad senosios veislės vėl taptų patrauklios ūkininkams, kokią pagalbą iš valstybės gauna ūkiai, norintys prisidėti prie mūsų genofondo išsaugojimo, kalbame su Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) tarybos nare, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto (LSMU GI), Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadove ir Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacijos (LNŪGAA) pirmininke dr. Rūta Šveistiene.

Koks šiandieną yra ūkininkų ir mūsų valstybės požiūris į vietines nykstančių gyvulių veisles Lietuvoje?

Labai norėtųsi, kad vietinis lietuviškas produktas labiau būtų susietas su mūsų senosiomis gyvulių veislėmis. Jei mes darytume gaminius su specialiu ženklinimu, kur būtų nurodoma, kad produktas pagamintas iš vietinės nykstančios veislės, tai kurtų didelę pridėtinę vertę. Dabar turime galiojantį Tautinio paveldo įstatymą, tačiau jo pagrindu mes galime sertifikuoti tik nykstančių veislių gyvūnus, o ne iš jų pagamintus produktus. Šią tvarką reikėtų tobulinti, nes jei pirkėjas žinotų, kad perka būtent tokios kilmės produkciją, jis, tikėtina, būtų suinteresuotas per vartojimą remti mūsų augintojus, kurie saugo mūsų genofondą. Augintojams turėtų būti numatyta finansinė parama už tai, kad jie augina vietines gyvūnų veislės, jas saugo ir galutinį produktą pateikia rinkai. O savo ruožtu visuomenė turėtų žinoti, kad pirkdami ženklintus produktus prisideda prie vietinių veislių išsaugojimo. Vartotojai taip pat turėtų būti mokomi, kodėl svarbu rūpintis mūsų genofondu ir kokia mūsų vietinių veislių reikšmė žemės ūkyje. Kitas niuansas yra tas, kad mūsų ūkiai yra mišrūs. Pavyzdžiui, mažai ūkių, kurie laikytų vien tik lietuviškas baltnugares karves, todėl užtikrinti pieno kilmę iš vienos veislės būtų sudėtinga. Kol kas daug potencialo turi avių augintojai, kurie augina lietuviškas juodgalves avis.

Žinoma, ūkininkams auginant gyvulius labai svarbus svertas yra gaunama produkcija ir laikas per kurį gyvuliai užauga. Vietinės veislės negali pasiūlyti tokio produktyvumo kaip selekcininkų sukurtos veislės. Tačiau šiuo klausimu reikėtų žiūrėti plačiau. Reikalinga būtų ir didesnė valstybės pagalba kuriant tokius šeimos ūkius.

Europoje yra nemažai smulkių ūkių, kurie vietines veisles augina, patys produkciją perdirba, ją specialiai ženklina ir parduoda. Tai yra ne tik sūriai, varškės ir kiti pieno produktai, bet ir mėsos konservai, vilnos gaminiai. Tenka pastebėti, kad kitose šalyse taikomi ne tokie griežti reikalavimai produkcijos gamybai ir jos realizavimui kaip Lietuvoje, patvirtinti paprasti ir labai aiškūs ženklinimo reikalavimai.

Ar šalies ūkininkai, kurie renkasi auginti senas lietuviškas ir nykstančias veisles gauna finansinę paramą?

Taip, auginantys retas veisles ūkininkai gauna paramą iš Nykstančių veislių išsaugojimo programos. Tiesa, tai nėra didelė parama, jos dydis priklauso ir nuo auginamos veislės. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje pavyks prikalbinti daugiau ūkininkų specializuotis auginti vieną veislę ir populiarinti jų auginimą per gaunamą produktą.

Neseniai grįžote iš Prancūzijos, kur lankėtės ERFP (liet. Europos gyvūnų genetinių išteklių centras) generalinėje asamblėjoje. Kokia tai organizacija ir kuo ji užsiima?

ERFP yra regioninė platforma, skirta remti gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimą bei tvarų naudojimą ir palengvinti FAO veiksmų plano įgyvendinimą. Sudarytame veiksmų plane pabrėžiama, kad svarbu ne tik retesnių gyvulių veislių „galvų“ skaičius, bet ir pačios veislės struktūra. Kitaip tariant, būtina atlikti veislių stebėseną jos viduje, kokie procesai vyksta: kiek veislė gerinama ją mišrinant, kiek yra laikoma šeimos linijų, koks yra giminingumo laipsnis.

Nuo 2001 m. ERFP palengvina įvairių Europos šalių ir vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, darbo koordinavimą ir keitimąsi informacija bei patirtimi, o rugpjūtį vykusioje ERFP generalinėje asamblėjoje nutarta veiksmų planą patikslinti, tai gali daryti kiekviena šalis narė per savo šalies atsakingą nacionalinį koordinatorių.

Šiais metais baigėsi Lietuvos kadencija šios organizacijos valdančiajame komitete, per šį laikotarpį paruošta ir patvirtinta Europos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių saugojimo strategija, paruoštas veiksmų planas, kurį planuojama priimti po mėnesio.

Lankėtės ir Prancūzijos ūkiuose. Ką įdomaus ten matėte? Kokios patirties parsivežėte ir kokią praktiką būtų galima panaudoti Lietuvoje?

Apsilankėme vietines galvijų ir avių veisles auginančių šeimų ūkiuose. Viename jų auginami nykstantys Ferrandaise galvijai, o kitame – vietinės Ravos avys. Įdomu tai, kad ėriukus jie siekia gauti tris kartus per dvejus metus. Vilnos jie niekur nepanaudoja, ją tiesiog meta lauk arba panaudoja mulčiavimui.

Avių ūkio, kuriame mes lankėmės vilkai nepuola, tačiau jie turi bėdą su lapėmis, kurios papjauna lauke atvestus ėriukus. 

Mėsinių galvijų ūkyje mane maloniai nustebino tai, kad aplankyti ūkininkai myli tai ką jie daro ir didžiuojasi tuo. Ūkininkavimas jiems – gyvenimo būdas. Ūkyje užaugintus gyvulius skerdžia netoliese esančioje skerdykloje, parsivežtą mėsą savo įsirengtame ceche perdirba ir vietoje pardavinėja.

Kaip manote, kokia ateitis laukia retųjų ir nykstančių veislių Lietuvoje ir Europoje?

Kiekviena šalis deda dideles pastangas, kad šios veislės būtų išsaugotos. Dėl to remiami ūkiai, kurie tai nori daryti. Svarbus ir visuomenės švietimas, kad jie žinotų, kad pirkdami produktą iš ūkio auginančio Lietuviškas veisles taip pat prisideda prie to, kad bioįvairovė būtų išsaugota.

Pastaruoju metu stengiamasi išsaugoti esamas, bet ir atkurti tas, kurios yra kritinėje padėtyje. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra kritinė padėtis su senojo genotipo Lietuvos žalaisiais galvijais. Tokių gyvulių liko labai mažai, šiuo metu turime bandą tik LSMU GI, Baisogaloje. Platinti ir atkurti šią veislę tikrai didelis iššūkis. Kai kuriose ES šalyse vis dar yra tokių atvejų, kai vienos veislės atstovų belikę 50 gyvūnų arba vos 20 patelių. Tam ir yra sukurta ERFP, kad būtų lengviau apsikeisti patirtimi ir žiniomis saugant gyvūnus tiek in-situ tiek ex-situ, susipažinti su EU direktyvų taikymu skirtingose šalyse, saugojimo strategijų ar veiksmų planų įgyvendinimu. Per ERFP platformą teikiamos ataskaitos FAO apie kiekvienos šalies genetinių išteklių saugojimo programų įgyvendinimą, supažindinama su naujus mokslinių tyrimų rezultatais ir projektais, keičiamasi gerąją patirtimi.

Manau, kad turėjome, turime ir turėsime ūkininkų, specialistų, mokslininkų tikinčių ir mylinčių tai ką jie daro siekiant išsaugoti vietines veisles. Todėl ūkinių gyvūnų biologinė įvairovės išsaugojimas turi perspektyvą.

Dėkojame už pokalbį.

Susipažinti su saugomų gyvūnų rūšimis galite čia: https://gic.lsmuni.lt/