2023 metų birželį Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacija (LVGA) minės savo veiklos šimtmetį. Veterinarijos gydytojai jau nuo seno kaime užėmė svarbų vaidmenį, plėtojant gyvulininkystės technologijas, jų reikšmė išliko iki šių dienų. Nors viešai gana dažnai skundžiamasi, esą regionuose trūksta veterinarijos gydytojų, jauni specialistai nenori sukti į agroverslą ir renkasi darbą mieste, retai kada įsiklausoma, kokios tikrosios to priežastys. Su kokiais iššūkiais susiduria veterinarijos gydytojai? Kodėl veterinarai nesusikalba su kai kuriais ūkininkais ar žemės ūkio bendrovėmis? Kaip keitėsi veterinarija per pastarąjį šimtmetį ir kokie pokyčiai laukia gyvulininkystės ūkių šeimininkų? Apie tai – pokalbis su Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) nariu, LVGA prezidentu dr. Audriumi Kučinsku.

Kaip keitėsi veterinarijos gydytojų darbas per pastarąjį šimtmetį?

Iš pradžių Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjunga buvo įkurta tam, kad suburtų veterinarijos specialistus, kad jie dalintųsi naujausia informacija, okupacijos laikotarpiu sąjungos veikla tarsi buvo įšaldyta, nes visas sektorius tapo valstybinis, o mūsų Nepriklausomybės aušroje išaugo didelis skaičius privačių veterinarijos gydytojų, kurių interesams mes atstovaujame iki šiol. Šiandieną mūsų asociacijoje yra apie 360 narių.

Mūsų asociacijos pirmtakė tarpukariu, 1923 metais, susikūrė tam, kad suburtų vadinamuosius veterinarijos departamento darbuotojus. Tačiau per pastarąjį šimtmetį buvo daug pakilimų ir nuosmukių. Nepamirškime, kad teko išgyventi Antrąjį pasaulinį karą ir daug kitų krizių.

Po karo veterinarijos mokslas išgyveno proveržį. Tarpukariu gyvulius daugiausia laikė šeimos ūkiai, vienkiemiai buvo nutolę vienas nuo kito saugiu atstumu, o prasidėjus sovietų okupacijai, perėjome prie planinės ir kolektyvinės gyvulininkystės, gyvulių koncentracija ūkiuose, tvartuose didėjo, todėl natūralu, kad ilgainiui ėmė plisti infekcinės ir kitos ligos. Šiuo laikotarpiu veterinarijos mokslas išgyveno savotišką renesansą, nes poreikis veterinarijos paslaugoms išaugo bent kelis kartus.

Vėliau, atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, veterinarijos gydytojai susidūrė su daugybe problemų. Griuvo senoji santvarka, nebeliko kolūkių. Veterinarai, turėję garantuotą darbo vietą, valstybinį atlyginimą, buvo priversti susikurti savo darbo vietą. Jie turėjo ne tik mokėti gydyti, bet ir tvarkyti savo finansus, buhalteriją, ieškoti klientų. Iki tol veterinarijos gydytojai buvo ruošiami nemokant jokio finansinio raštingumo. Pradėjus privačią gydymo praktiką, gydytojui reikėjo ne tik klientų, bet ir įšaldyti savo pinigus perkant vaistus ir kitas reikmes veterinarijos paslaugoms teikti.

Skaičiuojama, kad pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį apie 60 proc. veterinarijos gydytojų pasitraukė arba veterinarija jiems liko kaip ne pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Dalis veterinarijos gydytojų liko dirbti tik sėklintojais. Reikia suprasti, kad norint dirbti šioje srityje, užtenka kelių savaičių kursų, o veterinarijos gydytojai mokėsi penkerius metus. Kiek valstybei kainavo jį paruošti? Taigi, pralošė ir valstybė, ir aukštąjį mokslą baigę veterinarai.

Ūkininkai, žemės ūkio bendrovės skundžiasi, kad jauni veterinarijos gydytojai, gyvulininkystės technologijų specialistai neina dirbti į kaimą. Trūksta darbuotojų, nors kai kada jiems siūlomas solidus atlyginimas, netgi sako, kad jiems bus parūpinamas ir būstas. Tačiau darbą su stambiais gyvūnais kaime pasirenka tik vienetai. Kodėl taip yra?

Taip yra todėl, kad visi sako, kad „mokėtų“, bet dar tik mažuma moka adekvačius atlyginimus su visomis socialinėmis garantijomis. Esminė problema tai, kad Veterinarijos įstatyme aiškiai nurodoma, jog veterinarija yra privati ir valstybinė. O kur patenka veterinarijos gydytojas, dirbantis žemės ūkio bendrovėje? Jo statusas lieka neaiškus. Didelis nesusikalbėjimas tarp veterinarijos gydytojų ir žemės ūkio bendrovių įvyksta tada, kai veterinaras yra įdarbinamas ir jam tenka daryti visus darbus nuo gyvulių gydymo iki jų šėrimo, tenka naudoti ne tuos vaistus, kuriuos skiria veterinarijos gydytojas, o tuos, kuriuos nuperka žemės ūkio bendrovė. Dar daugiau, kai kurios bendrovės ar ūkininkai veterinarijos specialistų net nesamdo, o gydo gyvulius savo nuožiūra, patys perka medikamentus. Kartais dėl to nukenčia tiek veterinarijos gydytojas, tiek pati bendrovė ar ūkininkas. Pavyzdžiui, praėjusiais metais ūkininkas, pats savo nuožiūra antibiotikais gydęs gyvulius, sugalvojo vieną jų parduoti. Gydant gyvulį, būtina griežtai laikytis išlaukos laikotarpio, t. y. nenaudoti maistui tokio gyvulio produkcijos tol, kol iš jo organizmo pasišalins veterinarinių vaistų likučiai, kurį nurodo veterinarinio vaisto gamintojas. Gyvulys į skerdyklą buvo išvežtas per anksti. Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai paėmus atsitiktinį mėginį buvo rasta vaistų likučių. Kokia viso to pasekmė – ūkininkui buvo pritaikyta sankcija.

A.Kučinskas: „Veterinarijos akademija paruošia daug specialistų, kurie nori dirbti kaime. Pirmuose kursuose jie itin motyvuoti, tačiau šeštame kurse, susidūrus su realybe ir begaline atsakomybe ūkiuose, užsidegimas blėsta. Manau, kad būtų tikslinga neišleisti jaunimo iškart dirbti savarankiškai, kad baigę studijas absolventai turėtų pasidarbuoti drauge su profesionaliu veterinarijos gydytoju.“

Niekas nekalba ir apie tai, kokį spaudimą jaučia veterinarijos gydytojai. Jie savo pajamas gauna iš ūkininkų bėdos, tiksliau sakant, veterinaras reikalingas dažniausiai tada, kai gyvuliai suserga. Ūkininkas jau patiria nuostolius, bet veterinarijos gydytojas irgi negali dirbti už dyką. Mums labai apmaudu girdėti tokius epitetus kaip „plėšikai“. Tačiau veterinarijos gydytojai net naktį neišjungia savo telefonų, nes ūkyje bėda gali nutikti bet kuriuo paros metu. Veterinarijos gydytojai taip pat turi neapibrėžtą darbo grafiką, dažnai dirba be laisvadienių, be atostogų. Veterinarijos akademija paruošia daug specialistų, kurie nori dirbti kaime. Pirmuose kursuose jie itin motyvuoti, tačiau šeštame kurse, susidūrus su realybe ir begaline atsakomybe ūkiuose, užsidegimas blėsta. Manau, kad būtų tikslinga neišleisti jaunimo iškart dirbti savarankiškai, kad baigę studijas absolventai turėtų pasidarbuoti drauge su profesionaliu veterinarijos gydytoju. Tai jiems padėtų pamažu susidurti su krūviu, suteiktų daugiau praktinių žinių ir pasitikėjimo savimi.

Turime sėsti su ūkininkais prie vieno stalo ir kalbėtis daugiau apie tai, kaip spręsti bendradarbiavimo problemas. Mes turime rasti bendrą kalbą, o ne svaidytis priekaištais.

Vis dėlto ūkininkų nepriversime samdyti veterinarijos gydytojų ar pasirašyti su jais sutartį. Kokią išeitį matytumėte?

Situacija iš esmės turėtų keistis gana greitai. Nes pagal dabar galiojančią Europos direktyvą pas kiekvieną ūkininką, kuris laiko gyvulius, turės lankytis veterinarijos gydytojas. Paprastai sakant, su veterinaru turės būti pasirašoma sutartis ir pagal gyvūno rūšį, numatomas veterinarų vizitų skaičius per metus. Tai daroma laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų. Kartais nuskamba atvejai, kad viename ar kitame ūkyje su gyvūnais elgiamasi žiauriai. Jeigu toks ūkis būtų identifikuojamas, įsijungtų atsekamumo mechanizmas ir būtų aišku, kuris veterinarijos gydytojas to nepastebėjo.

Noriu pabrėžti, kad veterinarijos gydytojai nebaudžia, jie pataria ir konsultuoja. Jeigu jis pamatys, kad tam tikrame plote per daug gyvulių, jie yra žalojami, patars kaip spręsti esamą padėtį. Ši direktyva turėtų ūkininkus labiau suartinti su veterinarais, pasirašant paslaugos teikimo sutartį.

Žinoma, ir iki šiol buvo sėkmingų bendradarbiavimo atvejų. Pavyzdžiui, mano kolega Petras Tamašauskas yra pasirašęs paslaugų teikimo sutartį su ūkininkais ir jie jam moka abonentinį mokestį. Net jeigu gyvuliai sveiki, jų gydyti nereikia, veterinarijos gydytojas turi apyvartinių lėšų pragyvenimui. Reikia suprasti veterinarijos gydytojo darbo specifiką. Jeigu gyvuliai neserga nė viename ūkyje, iš ko jam reikia gyventi? Dėl to tokios sutartys yra reikalingos abiem pusėms – ūkininkams ir gydytojams.

Yra ūkių, kurie, net atvykus VMVT darbuotojams, visus klausimus perleidžia veterinarijos gydytojams, su kuriais jie ilgus metus bendradarbiauja. Ūkininkas net nepajaučia, kad pas jį buvo kontroliuojančios tarnybos, nes į visus klausimus atsako prižiūrintis veterinaras. Džiaugiuosi, kad einame link to, kad ūkininkai vis aktyviau nori bendradarbiauti su privačiu veterinarijos gydytoju, dirbančiu pagal sutartį. Tokiu atveju pats veterinarijos gydytojas užsako vaistus, stebi gyvulius ir, reikalui esant, juos gydo.

Minėjote, kad ūkininkai ir bendrovių vadovai yra linkę patys pirkti vaistus. Nesitariant su veterinarijos gydytojais, atliekamas ir gydymas. Kaip dažnai veterinarams tenka taisyti padarytas gydymo klaidas? Ar tai dažnas reiškinys?

Žinoma, tokių atvejų pasitaiko. Mes per daug leidome ūkininkams. Galbūt stipriau suveikė jų lobizmas, nes kai kurie priimti įstatymai yra sunkiai suvokiami. Ūkininkai prašė suteikti jiems įgaliojimus pirkti veterinarinius vaistus, argumentuodami tuo, kad veterinarų pas mus yra per mažai. Bet kai nutinka bėda, tuomet belieka ieškoti kaltų.

Dar viena opi problema – vaistų neatsekamumas. Be saiko naudojant vaistus, jie patenka į pieną, mėsą. Į rinką patekusius produktus valgo mūsų vaikai, o jiems į ligonines pakliuvus, medikai sako, kad jų neveikia medikamentai. Tada gydytojai kelia aukštyn rankas, nes nežino, kaip padėti. Veterinarijos gydytojai gauna pylos, kad sumažėjęs jautrumas antibiotikams, esą visur naudojame juos be saiko. Tačiau nepamirškime, kad vis dar didelė dalis vaistų pasiekia ūkius be veterinarų žinios. Pasakysiu atvirai, kartais, nuvykęs į ūkį, lentynoje pamatau daugiau buteliukų su vaistais nei veterinarijos gydytojo lagaminėlyje. Pas mus nesutvarkytas nei legalių, nei nelegalių vaistų judėjimas.

Reikia suprasti, kad veterinarijos gydytojai apie 50 proc. pajamų gauna iš maržos, susidarančios naudojant vaistus. Tačiau pačios bendrovės ar stambūs ūkininkai apsirūpindami vaistais atima šią galimybę iš veterinarų. Manau, kad reikėtų leisti veterinarijos gydytojams užsidirbti iš to papildomų pajamų. Taip ne tik veterinarijos gydytojai bus palaikomi, bet ir ūkininkai galės jaustis ramiau. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Veterinaras – gydyti ir prižiūrėti gyvulius, atsakingai naudojant vaistinius preparatus, o ūkininkas – užsiimti ūkio valdymu.

Tenka išgirsti priekaištų, kad veterinarijos gydytojai neturi pakankamai žinių gydant alpakas, žirgus, kurių mūsų ūkiuose, kaimo turizmo sodybose auginama vis daugiau. Ar veterinarijos gydytojai reaguoja į rinkoje esančius pokyčius ir specializuojasi siauresnėse ūkinių gyvulių nišose?

Deja, kol nėra kritinės tokių gyvūnų masės, veterinarijos gydytojai negali iš to išgyventi. Mes esame per maža šalis. Veterinarijos gydytojas šiandieną turi išmanyti labai daug gyvūnų rūšių, atsakomybė labai didelė. Mes net negalime reikalauti, kad veterinarijos gydytojas nusimanytų visose šiose srityse.

Nuo šių metų sausio įsigaliojo nauja kvalifikacijos kėlimo tvarka veterinarijos praktikos licenciją turintiems veterinarijos gydytojams. Pagal ją privalu išklausyti gyvūnų gerovės kursą, gilinti savo žinias antimikrobinių medžiagų mažinimo tema. Į šią tvarką jau įtraukta naujovė, kad veterinarijos gydytojai deklaruotų ir savo veiklos sritį. Kitaip tariant, būtų aišku, su kokia gyvūnų rūšimi jis dirba. Tai reikalinga tam, kad pavyzdžiui, su egzotiniais gyvūnais dirbantis gydytojas nesurinktų savo kvalifikacijos kėlimo valandų klausydamas kurso apie pieninių karvių mastitą. Be to, kiekvienas veterinarijos gydytojas, matydamas, kurioje srityje specializuojasi jo kolegos, galėtų konsultuotis ar net drauge vykti į ūkius. Tokia bendradarbiavimo forma tikrai pasiteisintų. Toks veterinarijos gydytojų tinklas Lietuvoje pamažu atsiranda, o kai kurie specialistai jau dirba tokiu principu. Kartais net nežinome, kad mūsų kaimynystėje yra tokių specialistų, todėl tokio tinklo plėtra būtų labai reikalinga.

LVGA vadovaujate nuo 2019 metų spalio. Šiemet Jūsų kadencija, baigiasi. Kokius tikslus sau kėlėte ir ar pavyko juos įgyvendinti? Ar norėtumėte būti perrinktas dar kartą?

Ateidamas į šią poziciją parengiau programą, kurios beveik visus punktus pavyko įgyvendinti ir netgi pavyko pasiekti daugiau, nei buvau numatęs. Nenoriu asociacijoje užsilikti, nes bet kokioje organizacijoje nereikia būti per ilgai – nauji žmonės atsineša ir naujas idėjas, iniciatyvas.

Mano iniciatyva pernai keitėme LVGA įstatus, apribodami kadencijų skaičių – asociacijos prezidentas šias pareigas galės eiti tik du kartus iš eilės. Manau, kad galėtume taikyti ir Pasaulinės veterinarijos gydytojų asociacijos modelį, kai renkamas tik viceprezidentas, kuris po dvejų metų automatiškai pakeičia esamą prezidentą. Tada turėtume tęstinumo modelį, kuomet viceprezidentas per dvejus metus susipažįsta su situacija, darbais, o po dvejų metų pakeistas prezidentas dar dvejiems metams tampa emeritu su pilna balso teise.

LVGA yra ir ŽŪR narė. Ką Jums suteikia buvimas šioje bendruomenėje kartu su kitomis asociacijomis?

Tai yra labai nuoširdi ir paslaugi organizacija, kuri visada nusiteikusi padėti. Kai pradėjau vadovauti LVGA, iš naujo atradau ŽŪR, nes ši žemdirbiškas asociacijas vienijanti bendruomenė yra didelė jėga, jų potencialas labai didelis. Raginčiau visas organizacijas burtis į ŽŪR, nes čia būdamas ne tik gauni reikalingą teisinę pagalbą, bet sužinai ir karščiausias žinias, aktyviai dirba ŽŪR taryba, bendradarbiaudama su ŽŪR specialistais. Mes negalime visko susekti, o ŽŪR dėka gauname aktualiausias naujienas. Buvo ir aštrių klausimų, kuriuos teko spręsti kartu su Žemės ūkio ministerija, o ŽŪR mums labai padėjo rasti bendrą kalbą. ŽŪR yra lyg didelė šeima, kuri mums, veterinarijos gydytojams, labai padėjo ir toliau padeda.

Ko palinkėtumėte visiems šalies veterinarijos gydytojams LVGA šimtmečio proga?

Noriu palinkėti ištvermės nelengvame darbe. Linkiu daugiau pagalvoti apie save, šeimą, pasvarstyti, kur galime palengvinti sau darbą. Noriu motyvuoti daugiau dėmesio skirti savo psichologinei pusiausvyrai, daugiau bendrauti su kolegomis, kooperuotis. Žinoma, kviečiu nepamiršti pagalvoti ir apie poilsį, tausoti save tikrai nelengvame darbe. Ir didžiuotis savo specialybe!

Parengta pagal ŽŪR