Kiekvienas ūkininkas žino, kad didesnį derlių galima užauginti derlingesnėse dirvose. Agronomų teigimu, prieš pradedant žemių našumo didinimo darbus pirmiausia reikia sureguliuoti dirvos rūgštingumą. Kartais net ir labai daug organinių bei mineralinių medžiagų turinčiose dirvose planuoto derliaus negaunama būtent dėl per žemo pH lygio. Vienas iš patikimų būdų, kaip pagerinti rūgščias dirvas, – jas pakalkinti. Kalkinimas ilgam pagerina dirvos savybes, o kartu padidėja ir augalų derlingumas.

Rūgščių dirvų daug

Pažvelgus į Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos mokslininkų sudarytą Lietuvos sąlygiškai rūgščių (pH ≤ 5,5) dirvožemių žemėlapį, matyti, kad jų yra nemažai. Ypač didelis procentas rūgčių dirvų yra Vakarų ir Rytų Lietuvoje.

Rūgštėjimą lemia įvairūs veiksniai: krituliai, tarša, fiziologiškai rūgščios trąšos, didelis kalcio netekimas su derliumi ir pan. Esant rūgščiai dirvai, augalai blogiau aprūpinami azotu, kaliu, kalciu, magniu ir ypač fostoru, pasireiškia kenksmingas judriojo aliuminio poveikis. Rūgščiose dirvose augantys augalai būna silpnesni, todėl juos dažniau pažeidžia ligos ir kenkėjai. Dirvose, kurių žemas pH rodiklis, mažėja gerųjų bakterijų, skaidančių augalines liekanas. Pavyzdžiui, 1 g neutralios reakcijos (pH 7,0) dirvožemio būna apie 15 mln. bakterijų. O rūgščioje (pH 4,4) jų sumažėja dešimt kartų, iki 1,5 mln./1 g. Kuo daugiau mikroorganizmų, tuo dirva gyvybingesnė, vadinasi, ir derlingesnė. Ir atvirkščiai. Visa tai lemia, kad rūgščiose dirvose auginamų augalų derlingumas būna gerokai mažesnis negu neutraliose.

Padidėja derlingumas

Aleksandro Stulginskio universiteto profesoriaus emerito, turinčio ilgametę patirtį dirvožemio tyrimo klausimais, Albino Šiuliausko patarimu, patikimas būdas pagerinti rūgščias dirvas – jas pakalkinti.

„Tą padarius, ne tik iš dalies neutralizuojamas dirvožemio rūgštingumas, bet ir pagerinama jo struktūra, vandens režimas, sumažinamas pasipriešinimas padargams, jame pagausėja judriojo fosforo, kalio, azoto, sieros, kalcio ir magnio, sumažėja žalingo augalams judriojo aliuminio kiekiai. Dėl kalkinimo suaktyvėja naudingų, ypač azotą fiksuojančių ir augalines liekanas skaidančių, mikroorganizmų veikla, skatinamas dirvožemio fermentų aktyvumas. Be to, kalkinimas svarbus gamtosaugai, nes šios medžiagos neutralizuoja rūgščias mineralinių trąšų liekanas, neleidžia patekti į augalinę produkciją radionuklidams ir sunkiesiems metalams. Dirvožemių kalkinimas netgi apsaugo drenažo sistemas, kad jos neužaktų ir neužsikimštų asiūklių šaknimis“, – teigė prof. A.Šiuliauskas.

Pakalkintose dirvose galima gerokai padidinti augalų derlingumą. Mokslininkų atliktų tyrimų duomenys bei ūkių praktika rodo, kad, padidinus pH rodiklį nuo 5,0–5,5 iki 5,5–6,0, kviečių derlingumas padidėja net 1,0–1,5, žieminių rapsų  – 0,7–1,0, o žirnių ar pupų – 1,5–2 tonas iš hektaro.

Priemoliai ir priesmėliai

Ūkininkams, turintiems rūgščių žemių ir norintiems jas pagerinti, prof. A.Šiuliauskas pataria pirmiausia pakalkinti lengvus ir vidutinio sunkumo priemolius, taip pat priesmėlius ant priemolių, kuriuose drenažas veikia bent vidutiniškai, humusingumas – ne žemesnis kaip 2 proc., o fosforo ir kalio kiekiai – ne mažesni kaip 125 mg/kg. Optimali tokių žemių pH reikšmė privalėtų būti nuo 6,0 iki 6,5, tačiau ne žemesnė kaip 5,5. Pasiekus tokius rodiklius, pakalkintuose laukuose jau galima efektyviai auginti pagrindinius komercinius augalus – kviečius, rapsus, žirnius, pupas, kukurūzus.

Visoms investicijoms reikia papildomų lėšų, todėl kalkinimo darbus reikėtų atlikti pamažu, kasmet apdorojant apie 15–20 proc. bendro ūkio pasėlių ploto. Didesnis kalkinimo poreikis pastebėtas Pietryčių Lietuvos priesmėlių dirvožemiuose. Dabartinė jų reakcija yra pH 4,5–5,0. Norint, kad jie taptų tinkami kukurūzų grūdams auginti, pH turėtų būti ne žemesnis nei 5,5. Į šių žemių sėjomainas prof. A.Šiuliauskas pataria įtraukti ir žieminius bei vasarinius miežius, žieminius bei vasarinius rapsus, taip pat žirnius. Pakalkinus šias žemes, jose galima išauginti 10 ir daugiau tonų kukurūzų grūdų arba 3,5–4,5 tonos rapsų, ar 6–7 tonas žieminių miežių iš hektaro. Panaši situacija yra ir Vakarų Lietuvos zonoje, kur nuo seno vyravo didesni rūgštaus dirvožemio plotai. Žinoma, pavienių rūgščių laukų yra visoje Lietuvoje, todėl kalkinimo poreikis mūsų šalies žemės ūkyje yra gana didelis.

Be to, verta žinoti, kad pigiau ir efektyviau kalkinti dirvožemius, kurių pH yra 5,0–5,5 (kviečiams, rapsams ir pupiniams) nei labai rūgščius, nes juos neutralizuoti kainuos brangiau. Pasak prof. A Šiuliausko, seniau kalkinimo prioritetą lemdavo dirvožemių pH rodiklių reikšmės, t. y. pirmiausia būdavo kalkinami patys rūgščiausi dirvožemiai. Dabar kalkinimo pirmumą nulemia jo galimas ekonominis efektyvumas. Taigi, prieš pasirenkant, kurias ūkio dirvas kalkinti, reikėtų įvertinti, kiek dėl to padidės auginamų augalų derlingumas, taip pat – kokia šių augalų produkcijos paklausa ir supirkimo kaina rinkoje.

Efektyvi medžiaga

Dirvoms kalkinti tinka įvairios medžiagos. Vietinės kilmės – kreida, nuosėdinė silicitinė uoliena, tufas, sapropelis, karbonatingas priemolis. Taip pat gali būti naudojamos pramonės kalkingos atliekos: defekatas (kalkių purvas), cemento dulkės, durpių ir medžio pelenai. Siekiant ilgalaikio kalkinimo poveikio rūgščiuose dirvožemiuose, tam tinkamiausias yra įvairaus dydžio dalelių kalkakmenis, kurį išgauna įmonė „Nordkalk“. Ūkiai gali naudoti trijų rūšių kalkakmenį: smulkintą (dalelių dydis – 1–7 mm, CaCO₃ – 94 proc.); granuliuotą smulkesnį (granulių skersmuo – 2–4 mm, CaCO₃ – 95 proc.); granuliuotą stambesnį (granulių skersmuo – 4–7 mm, CaCO₃ – 95 proc.).

Smulkintas kalkakmenis net 7 metams užtikrina pH palaikymą dirvoje, nes skirtingo dydžio dalelės, esančios jo sudėtyje, veikia dviem būdais. Pirmiausia dėl smulkios frakcijos dalelių greitai ir akivaizdžiai padidėja pH. Šios dalelės greitai ištirpsta, ir po kalkinimo jau pirmaisiais metais padidėja augalų derlingumas, nes pH rodiklis sumažėja iki jiems nekenksmingo lygio. Vėliau teigiamas kalkak-menio poveikis tęsiasi dėl mišinio sudėtyje palaipsniui tirpstančių stambių kalkakmenio dalelių. Šis poveikis išlieka net iki septynerių metų. Bandymais nustatyta, kad, kalkinant dirvas smulkintu kalkakmeniu, augalų kokybė ir derlingumas padidėja vidutiniškai 10 proc., ir šis efektas gaunamas jau nuo pirmų metų.

Kalkinimo normos labai priklauso nuo esamo dirvos pH lygio, todėl kiekvienu atveju reikia pasiskaičiuoti, koks kalkakmenio kiekis skirtinguose laukuose duos didžiausią efektą. Kalkinama atsižvelgiant į dirvožemio agrocheminių tyrimų rezultatus. Nustatyta, kad 1 tona kalkakmenio pakelia dirvos pH apie 0,4 vieneto! Tad, jei dirvožemio pH yra mažesnis nei 5, dirva yra rūgšti, minimali išbarstymo norma į hektarą turėtų būti ne mažesnė kaip 4–5 tonos. Tokiu santykiu kalkinama dirva išlieka artima neutraliai 5–7 metus. Praėjus šiam laikotarpiui, siekiant toliau palaikyti norimą dirvos pH, pakanka 3 tonų kalkakmenio hektarui. Tai yra bendroji dirvos kalkinimo norma, o konkrečią patartina nustatyti pagal kiekvienos dirvos pH ir kitas savybes. Smulkintas kalkakmenis laukuose išberiamas tam skirta technika. Ūkiuose, kurie yra ištyrę savo dirvožemių agrochemines savybes ir turi sudarytus atitinkamus žemėlapius, dirvas galima kalkinti naudojantis GPS technologija, išberiant kalkakmenį tiksliai pagal kiekvieno lauko poreikį. Šiuo atveju dirbama ekonomiškai, medžiagos išberiama nei per daug, nei per mažai.

Ūkininkai, turintys įprastus trąšų barstytuvus, savo laukuose patys gali išbarstyti granuliuotą kalkakmenį. Tam specialios technikos nereikia. Granuliuotas kalkakmenis veikia labai greitai, todėl jo normos gali būti mažesnės (žr. lentelę).

Granuliuoto kalkakmenio dalelės (granulės) tvirtos, todėl jos neskyla, nedulka, tačiau išbertos labai gerai tirpsta ir veikia jau nuo pirmos panaudojimo savaitės. Dėl tokių savybių granuliuotą kalkakmenį galima išberti ir laukuose, kuriuose jau auga pasėliai. Kalkinimą granuliuotu kalkakmeniu rekomenduojama atlikti kas 2–3 metus.

Parengė Rasa Jagaitė