Daržovių nuėmimo sezonas baigiasi, derlius nukeliavo į saugyklas, rūsius. Ir nors Lietuvos daržovių sektorius pamažu auga, tačiau proveržio, kurio tikimasi kone dešimtmetį, kaip nėra, taip nėra. Daržovių ūkių plėtrą stabdo paramos investicijoms trūkumas, mažas paramos projektų praeinamumas.

Nori skirtingų atrankos kriterijų

Lietuvoje šiemet deklaruota 5 724 ha daržovių ir 10 540 ha bulvių plotų.

„Lietuvos daržovių sektorius auga. Gal ne tiek, kiek norėtųsi, bet daržovių plotai didėja, ypač prekiniuose ūkiuose. Kai augintojas mato savo potencialą, žino, kad jo produkcija paklausi, gali jos parduoti daugiau, tada plečia daržovių plotus“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) direktorė Zofija Cironkienė.

Visgi daržovių sektoriuje netrūksta problemų. Sektoriaus plėtrą stabdo mažas investicinių projektų prieinamumas daržininkystės ūkiams. Daržovių augintojų parengtų paramos projektų praeinamumas siekia iki 60 proc. Šiemet iš 59 projektų patvirtinti tik 35, o likusiems 24 daržininkystės sektoriaus projektams šiemet pritrūko 993 tūkst. eurų.

„Daržininkystės sektoriaus plėtra vyksta daugiausia tų pačių ūkininkų dėka. Jie ir toliau turi potencialo auginti, bet beveik visi jau ne kartą yra gavę paramą, ir jau negali į ją pretenduoti. Didesnis projektų prieinamumas paramai gauti yra smulkiesiems daržovių augintojams, bet bėda, kad jie dažniausiai rimtesnių, didesnių investicijų baidosi. Jeigu jau perka, tai perka traktorių ar kitą techniką, kurią gali panaudoti ne tik augindami daržoves“, – tvirtino Z. Cironkienė.

LDAA direktorės nuomone, kitaip turėtų būti sudėlioti projektų atrankos kriterijai. Jie turėtų būti skirtingi kiekvienam sektoriui.

„Pavyzdžiui, kokia nauda Lietuvos daržovių sektoriui iš atrankos kriterijaus, kad prioritetinis balas skiriamas, jei ūkis yra nenašioje žemėje. Juk daržovių ten nelabai užauginsi – ne daržininkui tokiose žemėse dirbti. Vis dėlto tai labai geras prioritetas gyvulininkystės projektams. Todėl šio sektoriaus projektų prieinamumas ir yra didesnis, kai projektai vertinami, remiantis bendra tvarka“, – sakė Z. Cironkienė.

Reikia plėsti kooperaciją

Daržininkystės sektoriaus plėtra neįsivaizduojama be laistymo sistemų. Didesni daržininkystės ūkiai turi laistymo sistemas, bet jų pajėgumai nepakankami.

„Investicijų poreikis prekiniuose daržininkystės ūkiuose yra labai didelis: trūksta saugyklų, reikia laistymo sistemų, kombainų derliui nuimti. Kadangi didėja daržovių eksporto apimtys, dėmesio reikia skirti ir prekiniam jų paruošimui“, – teigė Z. Cironkienė.

Daržovių realizacijos, prekinio paruošimo klausimų sprendimas palengvėtų, jei augintojai kooperuotųsi, bet šis procesas kol kas sudėtingas, nes ūkininkai dar labai skirtingai traktuoja produkcijos kokybės klausimus, ne visi turi geras saugyklas, o kooperatyvui produkciją reikia tiekti visus metus.

„Kooperatyve nelabai laukiami nariai, kurie neturi modernių saugyklų. Į kooperatyvus turi jungtis panašaus pajėgumo ūkininkai, su tokiu pačiu požiūriu į produkcijos kokybę, įsipareigojimų laikymąsi. Šiuo metu atotrūkis tarp daržoves auginančių smulkiųjų ir stambiųjų ūkių yra didelis. Kada sakome „stambusis“, omenyje turime ne hektarų skaičių – šių tikrai ne tūkstančiai, – o kiekius išauginamos produkcijos, kuri skaičiuojama tūkstančiais tonų, turimas saugyklas, gamybinius pajėgumus“, – teigė LDAA direktorė.

Padidėjo lauko daržovių plotai

Šiemet padidėjo lauko daržovių plotas – net 736 ha, iš jų LDAA narių – 193 ha. Pastaruosius kelerius metus iš eilės labiausiai didėja raudonųjų burokėlių plotai – maždaug po 300 ha kasmet, nes augo jų poreikis eksportuojant ir perdirbant.

„Kartais pastebime, kad burokėlius bandoma auginti nė neišsiaiškinus, kokių jų reikia rinkai, ar bus kur parduoti. Taip rinkoje atsiranda burokėlių, kurių niekam nereikia. Smulkieji ūkiai kartais imasi auginti daržoves, nes jiems atrodo, kad auginimo technologijos nesudėtingos, gal pigiai galima gauti lenkiškos sėklos, bet dėl iškilusių auginimo ir realizacijos sunkumų greitai tokių užmojų atsisako“, – pasakojo Z. Cironkienė.

Didėja svogūnų plotai, nes atsiranda mažesnių svogūnų augintojų. LDAA narių svogūnų plotai išlieka panašūs, nes auginant svogūnus reikia turėti pajėgias laistymo sistemas (o jų trūksta), reikia ir saugyklų, kad svogūnus išlaikytum iki naujo derliaus.

„Prekinių svogūnų ūkių stagnacija – dėl investicijų trūkumo. Dėl tos pačios priežasties prekiniai ūkiai yra sustabdę ir plotų, kuriuose auginamos morkos, plėtrą. Morkoms reikia ypač gerai paruošti dirvą, gerai ir giliai laistyti, didžioji dalis produkcijos parduodama tik plauta, todėl jų auginimo, laistymo ir prekinio paruošimo sistemoms reikia didelių investicijų, o nauji augintojai tam nesiryžta“, – aiškino Z. Cironkienė.

Rinkoje labai trūksta lietuviškų česnakų: jų paklausa didelė, bet česnakus auginti nėra paprasta, trūksta sėklinės medžiagos, profesionalaus konsultavimo, kai užpuola ligos. Be to, pasak Z. Cironkienės, auginant česnakus reikia daug rankų darbo. Žmonės pradeda auginti, bet baigiasi kantrybė ir meta.

Traukiasi ridikėlių, porų, salierų, petražolių, bet nustojo mažėti baltagūžių kopūstų plotai. Tarp LDAA narių žymiai padidėjo salotų plotai. Jų plėtra vyko trijuose ūkiuose, nes jie investavo į laistymo sistemas, atvėsinimo, derliaus nuėmimo, prekinio paruošimo techniką, apsaugą nuo šalnų ir kitus būtinus dalykus.

Įtarimai išmokų medžiojimu

„Daržovių sektorius auga, bet kai kurių daržovių plotų padidėjimai kelia abejonių: įtariame, jog atsiranda išmokų medžiotojų, kurie siekdami gauti susietąją paramą, didesnį kuro kiekį bando neva kažką paauginti. Krapų deklaruoti plotai buvo išaugę vos ne iki tūkstančio ha, dar ir dabar jų yra daug – 270 ha. Matyt, kol Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) neturėjo vadovybės, išmokų medžiotojai vėl sukruto, ir šiemet krapų plotai paaugo 100 ha. Krapai lengvai patys pasisėja laukuose, kuriuose augo anksčiau, o koks jų kiekis iš tikrųjų realizuojamas, sunku pasakyti“, – svarstė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė.

Neaiškus ir špinatų plotų didėjimas. LDAA narių špinatų plotai mažėja, nes auginant šias daržoves reikia nemažai investuoti į plovimą, pakavimą, prekinį paruošimą, o ir špinatų sėklos brangios.

„Tačiau staiga šalyje špinatų plotai šiemet padidėjo 100 ha (per trejus pastaruosius metus jie padidėjo nuo 14 iki 128 ha). Gal koks užsienietis juos pradėjo auginti Lietuvoje? – stebėjosi Z. Cironkienė. – Abejonių kelia ir moliūgų plotų didėjimai (šiemet jų buvo 271 ha). NMA, tikrindama pasėlius, turėtų atkreipti dėmesį į minėtas daržoves, ar jos tikrai auginamos produkcijai gauti ar yra tik lengva kultūra, auginama be jokios priežiūros, išmokų medžiotojams.“

Konkuruoti tenka globalioje rinkoje

Jurbarko rajone ūkininkaujantis Giedrius Greičius augina bulves ir burokėlius. Pradėjęs nuo 20 ha, ketverius metus daržovių plotus plėtė ir dabar jas augina 80 ha plote – maždaug per pusę bulvių ir burokėlių.

„Dalyvavau projektuose ir gavau paramą. Jei ne parama, plėstis ir augti būtų buvę sunku, nebūtų jokių šansų konkuruoti su Europa“, – ŪP atskleidė G. Greičius.

Vasarą kamavusi sausra apsunkino daržovių auginimą, bet G. Greičius ūkyje turi įsirengęs laistymo sistemas, tad kai trūko drėgmės, daržoves laukuose laistė. „Klimatas keičiasi, todėl ūkininkai negali auginti daržovių neturėdami laistymo sistemų, – tvirtino G. Greičius. – Ateityje, kol jauni esame, dar norėtume plėstis, augti, bet tam reikėtų paramos. Daržininkystė nėra labai pelninga sritis, o investicijos reikalingos didelės.“

Jei iš pradžių produkciją nebuvo lengva realizuoti, tai pastaruosius dvejus metus ūkininkui dėl to nekyla problemų. Savo užaugintus burokėlius ir bulves jis parduoda tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. G. Greičius yra žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos daržovės“ vienas iš steigėjų ir narių.

„Kooperuojamės ir dėl technikos, ir realizuodami produkciją. Mes generuojame 24 tūkstančius tonų produkcijos. Tai pati mažiausia riba, kai dar galime būti įdomūs Europos pirkėjams, – pasakojo G. Greičius. – Pasižiūrėjome, kaip dirba kitų Europos šalių daržininkai, ypač olandai, ir bandome vytis olandus, prancūzus. Šiuo metu didžiausia mūsų konkurentė yra Šiaurės Prancūzija. Prancūzai savo ūkius kūrė 50–60 metų, mano ūkis rimčiau gyvuoja penkerius metus, o konkuruoti reikia globalioje rinkoje. Šiandien tai dar pavyksta, bet jei prancūzai sumažintų savo produkcijos kainą, tada man būtų labai sunku konkuruoti. Lietuva nėra didelė šalis, todėl reikalingas eksportas. Jeigu apsiribosime vietine rinka, tada virsime savo sultyse, daržovių kainos nukris, ir tikrai neapsimokės turėti didelių ūkių bei į juos investuoti.“

Trūksta darbo jėgos

Šilutės rajone ūkininkaujantis Arūnas Beržinis 3 ha laukuose augina morkas, kopūstus, burokėlius, bulves. Didžiąją dalį derliaus iš jo nuperka Klaipėdos verslininkai, kažkiek daržovių tiesiai iš namų nuperka pavieniai klientai.

„Ūkis nedidelis, bet tam, kad būtų galima išgyventi, užtenka, plėstis neplanavau. Viską, ko reikėjo ūkiui, pirkau savo lėšomis. Projektuose paramai gauti nedalyvavau – nesinorėjo įsipareigoti, kai nežinia, kas bus rytoj. Jei kas nepavyktų, investicijas tektų grąžinti. Išsiverčiau be paramos iki šiol, išsiversiu ir toliau“, – tikino A. Beržinis.

Seniau ūkininkas augino daugiau daržovių, bet dabar po truputį mažina plotus, nes nėra kam dirbti.

„Auginant daržoves reikia daug rankų darbo, o ką nors pasamdyti – didžiulė problema. Kai aplink žiūri, žmonių lyg ir yra, bet geriantys, vadinamieji pašalpininkai nenori dirbti. Negaliu nė darbų planuotis: pasikrauni daržoves vežti, o prižadėjęs ateiti padirbėti žmogus neateina, nes girtas. Atrodo, ir moku už darbą normaliai, bet jiems nereikia nė pinigų – „bambaliuką“ alaus nusipirko ir užtenka“,– pasakojo A. Beržinis.

Smulkusis Trakų rajono ūkininkas Vaidotas Mačerinskas 3 ha laukuose augina žalumynines daržoves – salotas, špinatus, krapus, petražoles. Visas derlius jau nuimtas ir realizuotas. Pirmaisiais daržovių auginimo metais savo produkciją ūkininkas parduodavo prekybos tinklams, bet pastaraisiais metais – didmenininkams, kurie daržoves tiekia kavinėms, restoranams.

„Saugyklų neturime, daržoves nuo lauko vežame tiesiai pirkėjams – ryte gauname užsakymą, o vakare produkcija išvažiuoja“, – sakė V. Mačerinskas.

Ūkis neturi laistymo sistemų, tad nuo sausros derlius nukentėjo.

„Daržoves sodiname dešimt kartų per sezoną. Pirmieji du galimi derliai nuo sausros išdžiūvo, nieko iš jų nebuvo, bet paskui viskas atsigavo, – tvirtino ūkininkas. – Daržovių auginimas – sunkus darbas. Dirbame nuo pavasario iki rudens praktiškai be poilsio dienų, produkcija iškeliauja šešias dienas per savaitę. Darbuotojai turi vieną dieną išeiginę, o mes ir jos neturime.“

Seniau ūkininkas augino dar ir cukinijų, lapkotinių salierų, bet abiejų atsisakė, nes reikia labai daug rankų darbo, o darbo jėgos, kaip jau minėta anksčiau, trūksta.

„Sunku prisikalbinti ką nors padirbėti, žmonės nenori ravėti, produkcijos ruošti. Šiemet mūsų ūkyje dirbo keturios moterys. Mūsų darbas sezoninis. Jei dirbtume visus metus ir žmones galėtume įdarbinti nuolatiniam darbui, o ne sezoniniam, gal lengviau būtų susirasti darbuotojų“, – sakė V. Mačerinskas.