Čyčkų kaime (Vilkaviškio r.) žemę dirbančiam Vidui Pavelčikui ūkininkavimas jau seniai yra tapęs gyvenimo būdu. Prieš keletą metų kartu su juo žemę dirbti pradėjęs sūnus Saulius šiandien savo gyvenimo jau taip pat nelabai įsivaizduoja be ariamų laukų ar kuliamų javų.

Darbas lengvėja

Maždaug prieš 20 metų ūkininkavimo ėmęsis V.Pavelčikas iki pat dabar puikiai atsimena, su kokiais sunkumais tuomet tekdavo susidurti. Šio tūkstantmečio pradžioje pagrindinis vyro darbo įrankis buvo senas vikšrinis traktorius T-74, kurį „prisijaukinti“ sekėsi gana sunkiai. Jis neretai gesdavo, o kartą šlapioje dirvoje užklimpusį traktorių net teko palikti laukuose. Vėliau jį pakeitė naujesnio modelio vikšrinė žemės ūkio priemonė, o maždaug prieš 15 metų žemdirbys įsigijo „Belorus“ markės traktorių. Vyras juokėsi, kad tuomet šis pirkinys prilygo stebuklui.

V.Pavelčikas džiaugėsi, kad bėgant metams ūkininkavimas tampa vis lengvesnis. Tai, be abejo, susiję su modernėjančia technika. Pernai Pavelčikai įsigijo diskinį skutiką, o šiais metais į jų garažus atriedėjo naujutėlis grūdų kūlimo kombainas. Iki šiol jie per javapjūtę dirbdavo su dviem senais kombainais, kurie nuolat gesdavo.

„Būdavo apmaudu, kai sezono metu danguje šviečia saulė, kiti ūkininkai nuo ryto pluša laukuose, o mes esame priversti remontuoti techniką. Juk daug smagiau atsikelti, išgerti puodelį kavos ir nesukant galvos išvažiuoti į laukus. Šiemet jau galėjome sau tą leisti“, – šypsojosi S.Pavelčikas.

Jiedu su tėčiu nevengia investuoti į naujas žemės ūkio technologijas. Nors kainuoja nemažus pinigus, vyrų teigimu, jos ilgainiui tikrai atsiperka ir padeda sutaupyti. Jau seniai ūkininkai naudoja modernią trąšų barstyklę, kuri trąšas po dirvą paskleidžia itin tiksliai, o pernai įsigijo ir automatinę traktoriaus vairavimo sistemą.

„Ši sistema – nuostabus išradimas. Tereikia kompiuterio ekrane nustatyti tam tikras koordinates ir traktorius pats dirba žemę. Belieka tik lauko gale jį apsukti. Tai padeda sutaupyti ir laiko, ir kuro sąnaudų“, – sakė Saulius.

Jis juokavo, kad perėjęs prie modernesnės technikos vėl dirbti su sena nebenorėtų.

Neįprastas sezonas

Pastaraisiais metais Pavelčikams, kaip ir kitiems žemdirbiams, netrūko iššūkių. Vienais metais jų pasėliams kenkė šalnos, kitais – liūtys, trečiais – sausros. Nepaisant visko, keleri pastarieji metai Čyčkų kaimo ūkininkams buvo gana sėkmingi, o praėję metai apskritai buvo rekordiniai. Tuomet iš hektaro žemdirbiai prikūlė vidutiniškai 4,8–5 tonas rapsų bei 8,5–9 tonas kviečių. Pasitaikė laukų, kuriuose iš hektaro biro ir po 10 tonų kviečių. Tokie rezultatai buvo pasiekti nepaisant to, kad praėjusią vasarą maždaug pusę javų plotų išguldė liūtys. Jei ne šios gamtos „išdaigos“, derlius greičiausiai būtų dar geresnis.

Prie gero praėjusio sezono derliaus neabejotinai prisidėjo ir pakeistas pasėlių tręšimo būdas. Ūkininkai atsisakė įprastų amonio sulfatų bei salietros mišinių, o pavasarį ir rudenį laukus tręšė kompleksinėmis trąšomis.

Šis sezonas taip pat buvo neblogas, tačiau netradicinis. Iš hektaro Pavelčikų laukuose byrėjo vidutiniškai po 7 tonas kviečių, po 3,5–4 tonas rapsų ir po 8 tonas miežių. Daugelis kitų Suvalkijos žemdirbių šiemet negalėjo pasigirti net ir tokiu derliumi. Patys Čyčkų kaimo gyventojai taip pat teigė tikėjęsi bent dviem tonomis gausesnių aruodų.

„Per šią javapjūtę labiausiai nuvylė plotai, kurie pernai buvo pasėti anksčiausiai. Javus užpuolė ligos, dėl to derlius buvo prastesnis nei tikėtasi. Būtent dėl to šiemet sėją pradėjome šiek tiek vėliau nei įprastai. Tuo tarpu vėlyvoms veislėms šiais metais labai pakenkė didžiuliai karščiai. Dėl jų javai sunoko anksčiau laiko. Grūdai buvo smulkesni nei turėtų būti. Visi derliaus parametrai atitiko aukščiausios klasės standartus, tačiau bendrą kokybę blogino pernelyg mažas saiko svoris“, – sakė V.Pavelčikas.

Iš hektaro Pavelčikų laukuose byrėjo vidutiniškai po 7 tonas kviečių, po 3,5–4 tonas rapsų ir po 8 tonas miežių. Daugelis kitų Suvalkijos žemdirbių šiemet negalėjo pasigirti net ir tokiu derliumi.

Jis taip pat pripažino, kad šiemet šiek tiek buvo pražiopsota javapjūtės pradžia.

„Į laukus stebėti pasėlių vykome kasdien, tačiau kiek per vėlai apsižiūrėjome, jog grūdų drėgmė jau siekia tik 13 proc., kai bazinė yra 14 proc. Teko netikėtai užkurti kombainą. Nukūlus pusę kviečių plotų reikėjo keltis į rapsų laukus, o po to vėl grįžti prie kviečių“, – pasakojo V.Pavelčikas.

Pralošė su sutartimis

Daugumai šalies ūkininkų mažesnį nei tikėtasi derlių kompensavo seniai neregėtos aukštos grūdų supirkimo kainos. Pavelčikus jos taip pat džiugino, tačiau daugiau nei pusę prikulto derliaus vyrai buvo priversti išvežti už mažesnę nei tuo metu rinkos kainą. Maždaug 60 proc. savo derliaus jie buvo įsipareigoję parduoti pagal iš anksto sudarytas sutartis.

„Tuo metu, kai siūlė prisiimti įsipareigojimus, atrodė, jog kainos mus tenkins ir per javapjūtę. Niekas negalėjo numanyti, kad jos šoktels dar aukščiau. Nieko nepadarysi, kad taip nutiko. Šiemet dėl to pralošėme, bet gal laimėsime kitais metais? Aišku, dabar į galimus įsipareigojimus žiūrėsime jau šiek tiek atsargiau“, – svarstė V.Pavelčikas.

Norinčiųjų netrūksta

Šiandien Pavelčikai valdo per 260 ha žemės plotą. Kai tik pradėjo ūkininkauti, jis buvo beveik devynis kartus mažesnis ir siekė vos 30 ha. Įprastai savo valdose ūkininkai augina žieminius rapsus, kviečius bei miežius, šiek tiek plotų pasilieka vasariniams javams. Šalyje vis mažėjant miežių augintojų, Pavelčikai nežada atsisakyti šios kultūros.

„Žieminiai miežiai subręsta gana anksti. Smagu anksčiau išvažiuoti į laukus, išbandyti techniką prieš didžiąją javapjūtę. Be to, miežiai – geras priešsėlis rapsams. Tos dirvos, kuriose sėjame šiuos javus, yra jiems labai tinkamos. Miežius auginame dar tik keletą metų, tačiau esame labai patenkinti jų derliumi“, – teigė V.Pavelčikas.

Vyras pasakojo, jog dirbamas žemes plėtė palaipsniui. Jo ir sūnaus valdose yra ir tokių plotų, kurie „sulipdyti“ iš daugybės smulkių, vos kelių ar keliolikos arų sklypų. Daugiausiai, anot V.Pavelčiko, valdos išsiplėtė tais laikais, kai žmonės masiškai ėmė atsisakinėti vadinamųjų trihektarių. Dabar ūkininkai plotų jau beveik nedidina, nes parduodamos žemės aplink Čyčkus nelikę. O jei kas ir ryžtasi atsisakyti savo nuosavybės, pretendentų į ją netrūksta.

Darbui trukdo... žvejyba

Tiek Vidas, tiek Saulius prisipažino savo gyvenimo neįsivaizduojantys be ūkininkavimo. O darbo žemės ūkyje jie randa ištisus metus. Net ir žiemą krapštytis prie technikos jie gali kone iki paryčių ir tai jų nė kiek nevargina.

„Neneigsiu, būna sunkių akimirkų. Anksčiau teko ir gyvulius auginti, ir ne vienerius metus turguje pardavinėti skerdieną. Dabar jau šiek tiek lengviau. Bet iššūkių vis tiek netrūksta. Mes javus galime laiku pasėti, nupurkšti, patręšti, bet palaistyti laukų patys niekaip nesugebame. Kovoje su gamta esame bejėgiai“, – apgailestavo V.Pavelčikas.

Nepaisant visko, jis niekada nesigailėjo dėl savo pasirinkimo dirbti žemės ūkyje. Ūkininkas džiaugėsi, kad prie jo prisijungė ir sūnus Saulius. Vyrai neslėpė, jog kartais prieš priimant kokį nors sprendimą tenka ir pasiginčyti, tačiau galiausiai vis tiek pavyksta rasti kompromisą.

Vidą ir Saulių sieja ne tik didžiulė meilė žemės ūkiui. Abu jie mėgsta žvejybą bei grybavimą. Pašnekovai juokėsi, jog kartais žvejyba juos taip įtraukia, kad dėl to kenčia ūkio darbai. Dažniausiai ūkininkai žvejoja prie namų esančioje kūdroje, tačiau neretai su meškerėmis išsiruošia ir prie toliau tyvuliuojančių vandens telkinių.

Ūkininkams taip pat nesvetimas sportas. Saulius – nuolatinis Vilkaviškio rajone vykstančių krepšinio bei tinklinio varžybų dalyvis, jis turi sukaupęs gausią apdovanojimų kolekciją. Vidui aktyvus poilsis taip pat prie širdies. Jis mėgsta keliauti, pažinti naujas vietas. Abu vyrai neseniai atrado dar vieną bendrą aistrą – laisvalaikiu jie gana dažnai tarpusavyje varžosi prie smiginio lentos.