Jau ne vieną dešimtmetį traukiantis gyvulininkystei, kaimų gyventojai ieško idėjų, kaip panaudoti kažkada gyvuliams pastatytas fermas, kurios jau tapo nenaudojamais ūkiniais pastatais – kuria kaimo verslus, kad iš amato galėtų išlaikyti save ir savo šeimas. Tačiau tik vienetams pavyksta užčiuopti „aukso gyslą“, o senus pastatus paversti „gulbėmis“. Taip pavyko iš Suvalkijos kilusiam Stasiui Guzevičiui, kuris Dzūkijos kaime užsuko netradicinį verslą.

Nupirko griuveną

Luksnėnų kaimo (Alytaus r.) verslininkas Stasys Guzevičius visą gyvenimą buvo tarp tų, kurie susigalvodavo vis naujų verslų. Ir šie jo nenuvildavo, greičiau – nusibosdavo. Dabar jau pusamžis vyras neslėpė, kad nuo to laiko, kai įsigijo apgriuvusią žemės ūkio bendrovės veršelių fermą, vos atnaujinęs, joje plėtojo įvairius verslus. Pastaruosius 5 metus ją pavertęs fermentuotų gėrimų gamykla. Žaliava auginama vietoje – aplinkiniuose ūkiuose.

Netradicinio kaimo verslo įkūrėjas S.Guzevičius kukliai kalbėjo, kad jis niekuo neišsiskiria iš kitų kaimo verslininkų, tik galbūt jo pasirinktas gaminti produktas yra retesnis ir unikalesnis. Naujam gyvenimui prikeltų fermų, anot jo, aplinkui taip pat yra – savininkai verslauja persistatę, gražiai susitvarkę ištuštėjusias, be gyvulių likusias fermas.

Kai prieš beveik 20 metų S.Guzevičius pirko seną fermą, dar nebuvo didelio ištuštėjusių parduodamų pastatų pasirinkimo – kaimo mokyklos, vaikų darželiai dirbo, jų pastatai nebuvo tušti. Tada dar buvo ir savotiškas pereinamasis laikotarpis, kai kaimo žmonės tikėjosi, kad galbūt ir žlungančios žemės ūkio bendrovės dar „prisikels“. Nors tuomečių gyvulininkystės kompleksų fermas pajais pasidalindavo dešimtys žmonių, dalis jų neprarasdavo vilties, jog jie ir toliau dirbs gyvulininkystės srityje.

Kai S.Guzevičius pirko 53 m ilgio veršidę, šis nenaudojamas statinys jau buvo vieno savininko rankose – jis jau buvo išpirkęs iš kitų pajus, tad apgriuvusią fermą Stasys įsigijo iš vieno savininko. Pamena ir vaizdą, kaip tuomet atrodė perkamas objektas.

„Neišsaugojome nuotraukų, matyt, jau ne tas mums rūpėjo, bet vaizdas nebuvo patrauklus. Įvertinęs pastato būklę, paramsčiau ir bandžiau išsaugoti gerąją, sveikąją statinio pusę, kad besikuriant dar kažkiek ten galėtų stovėti statybinės medžiagos ir įrankiai. Kitoje veršidės pastato dalyje stogas jau buvo įlūžęs, nebuvo durų, o viduje – suvežti nenaudojami daiktai. Tais laikais labai greitai tuščioje vietoje ar apleistoje fermoje dygdavo sąvartynai. Jeigu atsirasdavo šiukšlė arba išdaužtas langas, tai ir būdavo būsimo šiukšlyno pradžia“, – pamena verslininkas.

Tvarkydamiesi jie rado senų šaldytuvų ir dar daugybę visokio šlamšto. Bet buvo jauni, ambicingi, netrūko užsidegimo ir noro gyventi geriau. Jie apgriuvusią fermą įsigijo 2005 metais, iki tol 7 metus gana kukliai gyveno sodo namelyje. Nors pati ferma buvo sena, čia pamatė viziją – daug vietos išsiplėsti. Pirmiausia nusprendė įsirengti gyvenamąją erdvę šeimai, tada – patalpas verslui. Žemę išpirko gerokai vėliau ir brangiau, nei buvo kalbėta, kai pirko fermą, nes žemė priklausė dar kitiems savininkams. Prabėgus beveik dviem dešimtmečiams, verslininkui jau neatrodo, kad apgriuvusi ferma tuo metu buvo pirkta brangiai.

Netradicinio kaimo verslo įkūrėjas S.Guzevičius kukliai kalbėjo, kad jis niekuo neišsiskiria iš kitų kaimo verslininkų, tik galbūt jo pasirinktas gaminti produktas yra retesnis ir unikalesnis.

„Kažkada 20 kapeikų kainavusi duona mums irgi buvo brangi. Taip ir senas fermos pastatas. Tuo metu kaip griuveną, kurioje jau nebuvo durų, langų, pusės stogo – prieš 19–20 metų pirkti litais už tuomet buvusią rinkos kainą ir man nebuvo pigu. Bet šiandien, kai palyginu, atrodo labai pigu. Pinigai nuvertėjo, todėl taip ir atrodo. Pirkti suvargusią fermą buvo ir savotiška avantiūra – kaip čia bus ateityje. Tą akimirką aiškios vizijos nematėme, bet norėjosi, kad čia būtų gražu, nes ir patys gyvensime“, – apie pirkinį ir kartu su juo tekusius rūpesčius pasakojo darbštus verslininkas Stasys.

Prikėlė naujam gyvenimui

Nusipirkti nusipirko, bet po to dar daug pinigų teko investuoti į pritaikymą tiek šeimai, tiek kaimo verslui, kad „iš bjauriojo ančiuko taptų gulbe“. Atėjo metas sutvarkyti ir aplinką. Kai įsigijo, iš greta buvusios karvidės vedė betoninis takas į veršidę – šiuo taku iš vienos fermos į kitą atvarydavo nuo karvių atskirtus veršelius.

Verslininkas pasakojo, kad jo įsigyta veršidė buvo gana žema, todėl nugriovė stogą ir sutvarkė apgriuvusias sienas, o tada statybos plėtėsi į aukštį. Pastatą apšiltino, apdailino, uždengė naują stogą. Vyrui smagu, kad ir kaimynystėje kiti šio fermų komplekso ūkiniai pastatai sutvarkyti, komplekse gyvulininkystės nebelikę nė kvapo, aplinkui įsikūrę verslai. Vieni užsiima šarvuotų durų, kiti – paminklų gamyba ar dar kažkuo.

Iki fermentuotų gėrimų gamybos jam ir pačiam teko išbandyti nemažai verslų. Vienu metu teikė paslaugas – dažė virtuvės baldų fasadus, gamino iš žemės šilumą siurbiančius šilumos siurblius. Pastarasis verslas, anot verslininko, labiau skirtas drąsiems, ne kiekvienas to imtųsi, bet S.Guzevičius – profesionalus inžinierius.

„Nuo šildymo sistemų, santechnikos darbų ir kitų, ko gero, pavargau. Bet negaliu skųstis, neskurdome, iš to galėjau sukaupti kapitalo, nė vienas mano verslas nebankrutavo – visi buvo pelningi. Bet atėjo metas, kai mane patraukė sveikatai naudinga sritis, tad pastaruosius 5 metus fermentuojame, rauginame“, – aiškino fermentuotų gėrimų gamyklos savininkas S.Guzevičius, pasidžiaugęs, kad prieš tai kituose versluose užsidirbo tam, kad dabar galėtų daryti tai, kas jam ir jo šeimai teikia prasmę.

Lygino su kefyru

Verslo krikštatėvis S.Guzevičius pats sukūrė gilios pakopinės fermentacijos būdą. Gamyboje naudojami virimo puodai, kuriuose išverdama maistinė terpė, o po to reikalingi fermentacijos aušintuvai, maišytuvai ir kiti indai, minimalių pajėgumų išpilstymo įranga.

„Pas mus ne mineralinio vandens gamybos apimtys, jos daug mažesnės – šeimos verslas ir mes tokių didelių kiekių neprigaminame. Tad mums nereikia labai našios išpilstymo įrangos, tačiau gamyboje yra labai daug rankų darbo“, – patikino kaimo verslininkas.

Turėjo įsigilinti ir perprasti, kaip gyvena gerosios bakterijos, kurios yra pagrindas gamyboje. Luksnėnų verslininkas siekia gaminti aukštos vertės produktą. Pateikė ir pavyzdį: ištyrė geriausius lietuviškus kefyrus ir savo ceche pagamintus fermentuotus gėrimus. Šiuose gėrimuose bakterijų buvo 15 tūkst. kartų daugiau negu gyvame, kokybiškame kefyre. Tai reiškia, kad vienas litras šioje gamykloje pagaminto gėrimo raugo lygu 15 tonų kefyro.

Fermentuotų produktų gamybai keliami dideli higienos reikalavimai, nes kitaip neišgautų gerųjų bakterijų gausa pasižyminčio koncentrato. Gaminių partijos kontroliuojamos, siunčiamos ištyrimui į laboratorijas. Verslo sumanytojui labai svarbu įsitikinti, ar pasiekti geri rezultatai, ar pakankami kiekiai užaugo reikalingų gerųjų bakterijų.

Sveikas pilvas – sveikas žmogus

Gamybos procesui vadovauja pats S.Guzevičius. Jam padeda du samdomi darbuotojai, nes vienam viską sukontroliuoti būtų neįmanoma. Fermentacijos procesui renkasi ekologiškai užaugintą žaliavą. „Stengiamės pagaminti iš mums kuo artimesnių, vietoje užaugintų žaliavų, bet dalį žaliavų, pavyzdžiui, bananų, ananasų sultis, tenka importuoti, nes tokios kultūros Lietuvoje dėl klimato ypatumų tiesiog nėra auginamos“, – teigė gamyklos savininkas.

Vienas iš ką tik sukurtų naujų produktų – sumaltos ir fermentuotos skaidulos. S.Guzevičius minėjo, kad skaidulos itin populiarėja, žmonės perka balkšvojo gysločio luobeles ir praturtina maistą, o jis sukūrė receptūrą iš lietuviams artimų žaliavų: margainio, linų, saulėgrąžų sėklų išspaudų, dilgėlių lapų, kiaulpienių šaknų skaidulų. Jis vardijo, kad iš vietos spaudyklų į šią gamyklą atkeliauja iš vietos ūkiuose išaugintų šaltalankių, šilauogių, aviečių ir kitų uogų išspaustos sultys. Fermentuotam medaus koncentratui pagaminti naudoja lietuvišką medų.

„Bet kuriuo atveju tai yra raugas, nėra taip, kaip kabiname uogienę ar medų šaukštu. Raugas yra rūgštus, panašiai kaip ir rauginta sula. Fermentuotas medaus gėrimas yra vienas mėgstamiausių, nors vienam patinka vienoks skonis, kitam – kitoks, mes turime įtikti. Su medumi yra lengvesnio, malonesnio skonio, ne tokio intensyvaus raugo kvapo. Medus yra iš skanesnių, o keletą metų džiaugiuosi kitu trijulės deriniu – medaus, imbierų, žaliųjų citrinų-laimų. Šis fermentuotas koncentruotas gėrimas – vienas iš favoritų, pretenduoja į nesenstantį brendą“, – apie produkciją kalbėjo jos kūrėjas.

Jis aiškino, kad norint pagaminti fermentuotus gėrimus, svarbu žinoti, iš ko verdama. Tarp naudojamų žaliavų yra įvairūs grūdai. Stasys per 5 metus yra sukūręs apie 30 skonių fermentuotų gėrimų. Vieno produkto sukūrimas kartais trunka ir metus, kol pavyksta išgauti tinkamą skonį, reikiamą koncentraciją. Po to pati fermentacija reikalauja laiko. Pavyzdžiui, grūdai rūgsta 3–4 paras, medus rūgsta iki dviejų savaičių, nes turi daug antiseptinių savybių.

„Nėra taip, kad tik sumaišai ir jau gimsta produktas. Turi dar vykti natūralus rūgimas, fermentacija. Teko sukurti ir pačią rauginimo sistemą. Pasigilinome, pasitarėme su mokslininkais, pasitelkėme paros laiką: dieną užkaitinama, naktį – atvėsta. Skirtingos bakterijos mėgsta skirtingas temperatūras. Vienos aktyvesnės, kada karščiau, kitos – kada vėsiau. Raugo temperatūrą nustatome pagal paros ciklą. Tai leidžia gaminti kokybiškus raugus“, – aiškino Stasys.

Kurdamas vis naujų skonių koncentratus pagalvojo, kad žmogus kiekvieną mėnesį turėtų iš ko rinktis – naudotų vis skirtingo skonio fermentuotą produktą, mitybą praturtintų gerosiomis bakterijomis. Vieno arbatinio šaukštelio koncentrato užtenka stiklinei gėrimo, taip pat gali būti užpilama ant bet kokio maisto. Anot Stasio, kai sveikas pilvas – sveikas ir žmogus.

Naudoja protingus puodus

Fermentuotų gėrimų kūrėjas tikino, kad pagaminti koncentratą nėra sudėtinga, net kai kurie žmonės pagal tą patį receptą yra pabandę gaminti namų sąlygomis. Tik atkreipė dėmesį, jog labai svarbu, kad patalpose nebūtų pelėsio ir gamintojai nesugalvotų puodų užkloti senais patalais.

„Mums atrodo, kad duoną iškepti irgi sudėtinga, bet daugelis mokame ir galime išsikepti. Tik labai mažai kas kepame, nes tai trunka daug laiko – daug terlionės. Jokių paslapčių nėra, mes receptą dalinome į kairę ir į dešinę, gali žmonės gamintis namuose“, – kalbėjo verslininkas ir dalykiškai papasakojo, kaip gamybos procesas vyksta pas juos ceche.

Tam jie turi įsigiję puodą-įrenginį, kurį pats šeimininkas vadina dideliu protingu puodu – jame gamina maistinę terpę bakterijoms. Maistinės terpės pagrindas dažniausiai paruošiamas iš grūdų, sulčių, vaisių. Išverdama, termiškai apdorojama, subrinkinama – taip paruošiama maistinė terpė bakterijoms gyventi. Anot gamybos vadovo, po to katiluose yra režimai – atvėsinama iki tam tikros temperatūros, vėliau užsėjama bakterijomis ir jos ten gyvena. Puodus laiko itin sandariai, kad nesujauktų bakterijų gyvenimo.

„Yra natūralus rauginimo būdas. Jeigu pridėtume iš išorės, iš aplinkos ar iš laboratorijos vieną ar dvi rūšis bakterijų, sugriautume visą jų ekosistemą. Todėl stengiamės, kad būtų kuo natūralesnis, kuo švaresnis procesas. Norint turėti gerą produktą, reikia pasirūpinti ir jo žaliavos kokybe. Dėl to pasirinkome ekologišką žaliavą, kuri kontroliuojama nuo grūdo dirvoje iki gamyklinio puodo“, – trumpai aiškino S.Guzevičius.

Kurti ūkį pavėlavo

Verslininkas atviras: jeigu dabar sugalvotų kurti panašų verslą, tai vienareikšmiškai važiuotų į Vilnių arba net ir į kitą šalį. Bet kai šis jo verslas atėjo neplanuotai, tarsi savaime, tai negalėjo nuspėti savo gyvenimo vingių. Net verslu jo nelabai nori vadinti – gal labiau tinka „gyvenimo būdo“ apibūdinimas.

„Verslo turėjimą įsivaizduojame kaip savotišką kapitalo kaupimą. Kai jo sukaupiame, galime po kelerių metų pastatyti kitą gamyklą arba išplėsti turimą. Šiuo atveju sakyti „verslas“ – gal per drąsu. Susikūriau darbo vietą, amatą. Tai kukliau negu verslas. Ir šiaip esu senų pažiūrų, niekada neprašiau pašalpų ar paskolų“, – aiškino luksnėniškis.

Stasys į Dzūkiją atvyko iš Suvalkijos, Igliaukos (Marijampolės sav.). Dar jaunystėje draugų vestuvėse Dzūkijoje susipažino su būsima žmona medike, taip ir pasiliko. „Luksnėnuose nieko netrūksta. Reikia dirbti, netingėti, žvelgti į viską pozityviai. Nereikia norėti, kad Luksnėnuose būtų rengiamos eurovizijos, bet jeigu sėdėsime ant sofos ir bambėsime, tai visur bus blogai“, – pastebėjo kaimo verslininkas.

S.Guzevičiui tenka bendrauti ir su tais, kurie kaime liko ištikimi žemdirbystei – ūkininkauja. „Aš tiesiog pavėlavau į intensyvaus ūkininkavimo „traukinį“ – savo laiku neturėjau tiek kapitalo žemei įsigyti, o vėliau jos pirkti jau nebuvo. Turėti 10 ha žemės ir bandyti ūkininkauti – tai tikrai nebus tikrasis ūkininkavimas, neužteks net pragyvenimui. Todėl mintis apie ūkininkavimą atmečiau“, – VL atviravo Luksnėnų kaimo fermentuotų gėrimų gamyklos įkūrėjas.

Komentaras

Gali būti pavyzdžiu

Alytaus rajone matomas vis ryškesnis vietinio verslo ir žemės ūkio augimas, orientuotas į tvarumą, kultūrinio paveldo puoselėjimą ir vietinių produktų perdirbimą. Ūkininkai vis dažniau renkasi ne tik parduoti žaliavas, bet ir perdirbti savo produkciją – nuo pieno gaminių (sūriai, sviestas, varškė) iki bitininkystės produktų, uogų sulčių ir net mėsos perdirbimo. Tokia veikla sukuria trumpąją maisto grandinę „nuo lauko iki stalo“, leidžiančią vartotojams įsigyti šviežius, kokybiškus ir vietoje pagamintus produktus.

Be to, Alytaus rajone aktyviai kuriami verslai, puoselėjantys tautinį paveldą – kepama tradicinė lietuviška duona, šakočiai, totoriški šimtalapiai. Tokių gamintojų veikla ne tik stiprina vietos ekonomiką, bet ir prisideda prie autentiškų tradicijų išsaugojimo.

Auga ir netradiciniai verslai: pradedami žirgų ir danielių ūkiai, vystoma biokuro gamyba, specializuojamasi aplinkos tvarkyme ir medžių genėjime. Šios sritys rodo, kad Alytaus rajono verslininkai ieško naujų nišų ir išnaudoja įvairias galimybes.

Svarbus vaidmuo tenka jaunųjų ūkininkų skatinimui – Nacionalinė mokėjimo agentūra remia juos lengvatinėmis paskolomis ir dotacijomis, kurios leidžia jaunimui kurtis kaime, plėtoti savo ūkius ir diegti inovacijas. Tokia politika prisideda prie rajono gyvybingumo didinimo ir užtikrina, kad žemės ūkis ir vietos verslai išliks konkurencingi bei tvarūs ateityje.

Alytaus rajonas tampa pavyzdžiu, kaip galima derinti tradicijas su naujomis verslo galimybėmis, skatinant vietinę gamybą, verslumą ir bendruomeniškumą.