Mažųjų Šelvių kaimo (Vilkaviškio r.) ūkininkas Arūnas Vitkauskas jau ima ankstyvųjų smidrų derlių. Šiemet pirmą kartą smidrus, kai jų derlius pasieks piką, planuoja liofilizuoti ir siūlyti pirkėjams. Kol kas juos parduoda kaip šviežią žalumyninį produktą.
Pirmi išeina į rinką
Smidrų augintojas iš Vilkaviškio rajono teigė, kad šiemet smidrai nėra labai ankstyvi, jo skaičiavimu, jau net vėluoja apie savaitę. Jų augimą sulėtino šaltas pavasaris, bet, nepaisant permainingos gamtos, smidrai Mažųjų Šelvių kaime užaugo anksti.
„Kiekvienais metais smidrai pas mus gerai dera. Gegužės pradžia – tik jų pati pati pradžia, pirmasis derlius. Šiemet labiausiai smidrams trūko šilumos. Atkeliaus geri orai, jie pradės sparčiai augti“, – aiškino smidrų augintojas.
Ankstyviausio derliaus smidrus A.Vitkauskas užaugina lauko lysvių „namukuose“, kuriuos vadina šiltnamiukais. Kitoje vietoje smidrų lauką yra kruopščiai pridengęs agroplėvele. Taip „apklostyti“ bei „nameliuose“ smidrai užauga kiek anksčiau. Kol kas skina nedaug, o kur kas rimtesnio jų kiekio tikisi sulaukti po gegužės 10 dienos.
Jis sako, kad šiltnamiukuose smidrų ūgliai išauga savaite anksčiau, nors pridengiant
ir darbo daugiau, ir šiokia tokia investicija. Tačiau A.Vitkauskas teigė, kad
dėl to produkcija nebrangs, jie paprasčiausiai to net neskaičiuoja. Jam
svarbiau, kad pirmieji išeina į rinką su šviežiais smidrais. Gegužės pradžioje Vilkaviškio
ir aplinkinių rajonų ūkiuose smidrų dar beveik niekas gegužės pradžioje pardavimui
neskina.
Mažųjų Šelvių kaimo ūkininkas aiškino, kodėl kasmet dengia smidrus – taip
pavasarį jie duoda ankstyvą kokybišką derlių. Mat, anot Arūno, jeigu smidrus
pakerta pirmos pavasarinės šalnos, tai savaitę ar net 10 dienų po jų nebūna
derliaus, jie nelenda. Tie, kurie pradeda lįsti, dar būna nekokybiški – auga
susiraitę, neturi geros prekinės išvaizdos, nes prišalę. Vėliau, kai praeina
pašalusių banga, vėl viskas susitvarko.
„Pavasarį kaip su kiekvienu augalu, taip ir su smidrais būna išbandymų.
Stiprios šalnos niekam nepatinka“, – pridūrė smidrų augintojas, neneigdamas,
kad kiekvienais metais stengiasi truputį pirmauti su šia produkcija, nes
pastangos atsiperka.
Geriau negu kviečiai
Ant Vitkauskų šeimos stalo šiemet smidrai atkeliavo per Motinos dieną. Šventės proga jų priskynė dar tik savo šeimai. Kai tik smidrai ūgteli, Vitkauskai patys gausiai naudoja juos savo mityboj. Arūno žmona naudoja anksčiau pačios sukurtus, jau išbandytus receptus ir susigalvoja naujų. Ji šeimai ruošia smidrus su šonine, gamina smidrų salotas, o kai darže prisirpsta braškės, tai braškes papildo smidrais ir iš dviejų ūkyje išaugintų gėrybių paruošia labai skanių salotų. Receptais iš smidrų dalinasi ir A.Vitkausko ūkio feisbuko paskyroje.
Pagrindinės A.Vitkausko ūkio kryptys yra dvi – šilauogės ir smidrai. Dar užaugina braškių, žemuogių šiltnamiuose. Tačiau smidrai – jų ūkyje pati pirmoji pardavimui skirta produkcija, užauginta laukuose po uždangomis.
„Ekonomiškai smidrų auginimas derlingoje
žemėje man pasiteisina. Tikrai uždirbu daugiau, negu uždirbčiau iš kviečių. Trys
hektarai smidrų tikrai duoda didesnę ekonominę naudą. Iš pusės hektaro smidrų gaunu
daugiau pelno nei gaučiau iš tokio ploto kviečių“, – palygino Arūnas, šiuo metu
savame ūkyje smidrais apsodinęs nepilnus 50 arų.
Dabar svarsto, ar didinti šios kultūros plotus, ar sustot. Ūkininkas sakė, kad plečiasi
tik tiek, kiek pajėgia vienas su šeima prižiūrėti. „Nors prie jų tikrai nedaug
darbo, bet kaip ir kiekvieną žemėje augantį augalą – reikia ir prižiūrėti, su
žolėmis kariauti, derlių nuimti, jį realizuoti, o rudenį reikia nupjauti,
patręšti“, – pastebėjo augintojas.
Arūnas ūkininkauja vienas, nes visi šeimos nariai turi kitus darbus, bet, kai reikia, artimieji jam padeda ūkio darbuose.
Derlių ims iki Joninių
Smidrų ūglių sodinimo Arūnas nevadina varginančiu darbu. Jo teigimu, išsiaria vagas, sumėto daigus. Jis turi tam susimeistravęs padargus, skirtus išarti, užžerti, apkaupti. Viską padaro traktoriuku, o rankų darbo reikia tik į vageles daigus dedant.
A.Vitkauskas džiaugėsi, kad jo smidrai, kaip žalumyninė
daržovė, kasmet turi paklausą. Nusivežęs į Vilkaviškio turgų vos spėja suktis. Žinoma,
pati pradžia buvo sunkesnė. Pamena, kai pradėjo jais prekiauti, žmonės labai bijojo
išbandyti, bet per trejus metus jau pažino produktą, juos auginantį ūkininką ir
žino, ką iš jo perka. A.Vitkauskui beveik nekyla abejonių, kad jų smidrai bei
ūkis vietos rinkoje jau turi vardą. Juos pirkėjai pažįsta pagal šilauoges ir
smidrus. Sako, kad daug aiškinti, siūlyti žmonėms jau nereikia – vietiniai jau
priprato valgyti smidrus.
Vien turgeliu Vitkauskai neapsiriboja. Pagal žmonių užsakymus jie išvežioja produktus į jų namus, o jeigu užsakymas iš toliau, pavyzdžiui, iš Vilniaus, siunčia per kurjerius. Pernai ne po vieną kartą siuntė į Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir toks būdas pasiteisino. A.Vitkauskas atsirinkęs kurjerį, kuris greitai pristato – supakuoja ūkyje ir užsakovas gauna produktą per parą ar net greičiau. Smidrų derlių savame ūkyje Vitkauskai ims iki Joninių. Galima būtų smidrus skinti ir po Joninių, bet nenori kankinti pačių augalų.
Smidrus liofilizuos
Iki šiol Vitkauskai daugiausia realizuodavo šviežius
smidrus, dar juos šaldydavo ir pardavinėdavo šaldytus. Arūnas pabandė smidrus
marinuoti sau ir taip paruošti smidrai jam labai patiko. Jis ir toliau ieško
smidrų perdirbimo būdų. Šiemet sutaręs su pasirinkta įmone, kuri jau turi ir
smidrų liofilizavimo patirties, kad jų ūkio smidrus liofilizuos.
Ūkio šeimininkas jau dabar planuoja, kai tik priaugs daugiau smidrų, derlius pasieks piką, priskins ir veš smidrus liofilizuoti. Žino, kad atskirai liofilizuoja viršūnėles (pumpuriukus), atskirai minkštą dalį ir kietesnę – kotelius, kurie auga arčiausia žemės. Pastaruosius liofilizuoja, paskui sumala į miltus. Esą smidrų miltus galima plačiai panaudoti. A.Vitkauskas ragavo iš Olandijos parvežtų sūrių su liofilizuotais smidrais ir jam jie buvo labai skanūs. Jis minėjo, kad šeimininkės liofilizuotais smidrais gali gardinti padažus, sriubas, įvairius patiekalus.
„Čia jau bus naujiena, nes Lietuvoje dar nelabai paplitę liofilizuoti smidrai ar jų miltai. Šiemet bandysime ir mes“, – planais pasidalijo Arūnas, beveik neabejodamas, kad sumanymas pavyks.
Smidrų liofilizacija bus papildomos išlaidos ūkiui, nes veš į įmonę, kuri turi liofilizatorių ir teikia tokią paslaugą. Reikės mokėti ne tik už paslaugą, dar reikės produktą sufasuoti, todėl pirks indelius.
Po smidrų A.Vitkausko ūkyje liepos viduryje „startuos“ šilauogės, kurių augina nepilnus 2 hektarus ir dalį uogų derliaus taip pat liofilizuoja. Vyras ir šilauogių užaugina anksti, nes dalį šilauogyno apdengia, o kai to nereikia – nudengia.
Iki ūkininkavimo A.Vitkauskas dirbo ugniagesiu–gelbėtoju. Kaip pats sako, jį „užkabino“ šilauogės, todėl 2015 metais per Žolinę pasodino šilauogyną. O paskui ūkyje atsirado smidrai, braškės, žemuogės ir kiti augalai. Arūno ūkio produkcija ženklinama prekės ženklu „Pagaminta Vilkaviškyje“. Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras pernai lapkritį ūkininkui A.Vitkauskui skyrė nominaciją už investicijas į produktų asortimento plėtrą.
Plotai didėja
Smidrų plotai Lietuvoje:
2021 m. – 67,09 ha
2020 m. – 51,28 ha
2019 m. – 38,56 h
2018 m. – 38,45 ha
2017 m. – 34,26 ha
Vitkauskų šeimos receptas
Smidrų, arbūzų ir fetos salotos
Reikės: smidrų, arbūzo, fetos sūrio, salotų, balzamiko padažo.
Smidrus nuplaukite, plonai nuskuskite daržovių skustuku, jei pats galiukas kietas, jį nupjaukite. Taip paruoštus ūglius sudėkite į verdantį truputį pasūdytą vandenį, pavirkite 2–3 min. Išimtus atvėsinkite kuo šaltesniame vandenyje ir leiskite nusivarvėti. Po to keptuvėje juos lengvai apkepinkite svieste. Į lėkštę dėkite saujelę nuplautų ir nusausintų mėgstamų salotų, ant jų guldykite smidrus, berkite kubeliais supjaustyto arbūzo ir fetos sūrio. Pagardinkite pašlakstydami balzamiko padažu.