Antroji lietuvių duona – bulvės – palaipsniui traukiasi iš Lietuvos laukų. 2017 metais šalyje bulvės buvo auginamos 12 387 ha plote, o po penkerių metų – 2022-aisiais bulvėmis buvo užsodinta tik 9 620 ha. Dalis bulvių augintojų vis dažniau prabyla apie tai, kad auginti grūdines kultūras, rapsus yra kur kas pelningiau ir darbo – mažiau. Tačiau yra ir kitokių nuomonių.  

Bulves augina dvi kartos

Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje, ypač Antanavo seniūnijoje, bulvių auginimo tradicijos yra gana senos. Gal dėl to ir šios kultūros auginimo plotai nesitraukia taip drastiškai, kaip statistiškai Lietuvoje – 2017 metais jomis Kazlų Rūdos savivaldybės ūkiuose buvo užsodinta 107 ha, o pernai – 103 ha. Antanavo seniūnijoje 2021 m. buvo deklaruota apie 55 ha bulvių laukų, 2022 m. sumažėjo 25 proc., o šiemet sumažėjo dar 22 proc.

Antanavo seniūnijos Užuoganų kaimo ūkininkas Algimantas Bučionis, kalbėdamas su „Valstiečių laikraščiu“, buvo atviras – jiedu su žmona eina ne jaunyn, todėl bulvių auginimo plotus mažina, bet jaunimas, jų žentas su dukra – Ramūnas ir Irma Baniulaičiai, – juos vis didina ir ketina ateityje dar plėsti. Šiemet A.Bučionis deklaravo 11 ha bulvių – jau nedaug. Bet kartu sudėjus su žento Ramūno deklaruojamais bulvių laukais, per abu ūkius susidaro 25 ha bulvių.

Dvi kartos kartu dirba dviejų šeimų ūkyje. Vaikai iš tėčio palaipsniui perima bulvininkystės patirtį. Mat A.Bučionis bulves pardavimui augina nuo senų laikų. Net pats nepamena, kada pradėjo. „Jau ne vieną dešimtmetį – dar iki Nepriklausomybės atkūrimo jas auginau“, – sakė jis. Pasirinkimą lėmė bulvėms augti labai tinkama žemė, nors ji ir yra nevienoda, be to, labai arti veikė Antanavo spirito gamykla, kuri tuo metu dar gamino bulvių krakmolą.

A.Bučionis pasakojo, kad pradėjo savo, kaip bulvininko kelią, bulvėmis užsodindamas 60–80 arų. Tuomet neturėjo technikos bulvėms prižiūrėti, kasti, bet kai jas nukasė ir pridavė perdirbti, pasiskaičiavo, kad jas auginti – gal ir apsimoka. Tada ir pagalvojo: nejau mes, lietuviai, nemokėsime bulvių užauginti. Pradėjo domėtis, netrukus „užsikabino“, ir bulvės tapo labai svarbia jo ūkio kultūra. „Žinios, nuolatinis domėjimasis, nesigėdijimas paklausti, ko nežinau, pasiryžimas man padėjo visko išmokti“, – pasakojo A.Bučionis.

Ūkininkas beveik neabejoja, kad bulves bus įmanoma išauginti net ir šiemetėmis sudėtingomis sąlygomis. Anot augintojo, joms lietus tiko – po keleto savaičių sausros bulvėms lietus buvo kaip vaistai, neskaitant dar ir to, ką darė pats tam, kad bulvės per sausrą išsaugotų gyvastį, kad nebūtų prie žūties slenksčio. Ūkininkas sakė, kad palijus bulvės jau visai kitaip atrodo – jos sustiprėjo, atsigauna, bet galutinių rezultatų, kas bus su jomis, augintojas dar nežino. 

Šiemet vėlyvųjų veislių bulvių Bučioniai ir Baniulaičiai augina mažiausiai. Jie pirmenybę teikia ankstyvosioms ir vidutinio vėlyvumo bulvėms todėl, kad vėlyvųjų bulvių išauginimo savikaina būna didžiausia – ilga, nemažai lėšų reikalaujanti jų priežiūra. Šiemet į bulvių lauką pirmą kartą kombainą kasti bulvių A.Bučionis išvairavo birželio 20 dieną. Prieš tai pasikasinėjo rankomis, paragavo virtų, ir suprato, kad bulvės jau turėtų tikti ir prekybai. Dar ankstyvesnių bulvių A.Bučionis auginti nesiima, nes jas būtų reikėję dengti agrodanga, kad nesušaltų. Bet ūkininkas tiek jėgų, sakė, jau neturįs. Tą daro jų atžalos – Baniulaičiai, kurie savame ūkyje jau gegužės pirmąjį dešimtadienį pradėjo žvalgytis po agroplėvele augintų bulvių ir jas kasti. 

 R.Valuckas: „Vietos ūkininkai gali ir moka auginti bulves. Aplinkui bulvininkyste užsiima ir jo artimi giminaičiai – brolio ir sesers šeimynos. „Visi augina, bet visi ir kalba, kad nežino, ar bulvių reikės, ar bus kur jas padėti.“

Nors bulvės dėmesio reikalauja kasdien, ūkininkas A.Bučionis teigė, kad vis tiek jiems jas auginti apsimoka geriau negu javus. Tačiau kartu atkreipė dėmesį, jog savų permainų gali padaryti ir  sparčiai besikeičiantis klimatas. Pasak A.Bučionio, jeigu tik dažnės sausros, bulvių auginimo gali tekti atsisakyti. Juolab kad kartu su besikeičiančiu klimatu keičiasi ir bulvėmis mintantys gyviai. 

Kaimynai latviai, lenkai perdirba

A.Bučionis pasakojo, kad liūdniausia situacija, kai tenka prikasti daug nekondicinės išvaizdos, prastesnės kokybės bulvių, o jų pasitaiko net ir tame pačiame lauke, kur prikasa ir labai kokybiškų, tinkamų maistui. Būdavo labai patogu ir gerai, kai prastesnės kokybės bulves galėdavo pasiūlyti perdirbimui Antanave. Tokios bulvės nukeliaudavo į perdirbimą ir virsdavo krakmolu, o dabar nėra kur jų dėti.    

Anot A.Bučionio, net ir pašarui bulvių žmonės dabar neprašo, nes kiaulių beveik nebeaugina. Anksčiau dar ir galvijų augintojai pirkdavo pašarines bulves. Buvo laikas, kai ūkininkas iš Skaudvilės nupirkdavo po 5–10 tonų pašarinių bulvių. Bet raguočių laikymas kaimuose irgi baigiasi. Tik paukštininkams jų dar reikia pašarams.

Kažkada ir patys Bučioniai užsiaugindavo jaučių, bet pastaraisiais metais jų nebelaiko. Tad smulkių, nekondicinių bulvių nei gyvulių pašarui reikia, nei kaip techninė kultūra turi paklausą – bulvės Lietuvoje nėra perdirbamos. „Lietuva atsisakė krakmolo gamybos, bet latviai, lenkai dar bulves perdirba“, – sakė bulvių augintojas iš Antanavo seniūnijos.

Padeda meilė bulvėms

Pokalbio dieną A.Bučionis su šeima dirbo laukuose – orai nušvito, tai bulvėms pagyvinti po lietaus suruošė skystų trąšų su mikroelementais. Ūkininkas neneigė, kad bulvių priežiūra reikalauja nuolatinio dėmesio. Jo teigimu, auginant bulves, kiekvieną dieną turi važiuoti į laukus pažiūrėti – gal joms ko reikia. „Jeigu joms atiduosi savo laisvą laiką, meilę ir žinias, bus ir rezultatas, bet jeigu nuvažiuosi kartą per savaitę, gali būti vėlu“, – tikino bulvių augintojas.

Jis bulvių lauke pasižiūri ir mato, ko tą dieną reikia. Padeda per ilgus metus sukaupta patirtis. Ir nors bulvininkyste užsiima dešimtis metų, yra įgudęs, bet ir jam šios kultūros auginimas pateikia netikėtumų, nes žemės ūkyje vienodų metų nebūna. „Bulvių auginimas reikalauja daug dėmesio ir darbo. Kaime gyvenant darbų yra visada – ne tik smagu gyventi, bet ir dirbti reikia. O kai dirbi, tai ir gyventi smagu“, – pasakojo bulvių augintojas.

Jam paglosto širdį, kad ir žentas Ramūnas, ir dukra Irma perima jo patirtį – įkūrė jaunojo ūkininko ūkį, įsigijo žemės ūkio technikos. Tėtis patenkintas, kad vaikai irgi bulves augina ir pradėjo ne nuo nulio – yra ko pasiklausti, su kuo pasikonsultuoti. Tai daug lengviau, nei koks miestietis sugalvotų auginti bulves. „Aš matęs tokių, kad pasodina ir atvažiuoja kasti, o žiūri, kad per žoles nelabai matyti, kur kasti“, – pajuokaudamas sakė A.Bučionis.

VL kalbintas Antanavo seniūnas Artūras Urbonas tikino, kad kol kas bulvininkystė jų krašte gaji. Tiesa, daugelis kaimų gyventojų jas augina tik savo poreikiams, o stambių augintojų, kurie augina pardavimui – ne tiek ir daug. „Mūsų krašto žemė yra tinkama bulvėms auginti, todėl ir stambių augintojų, kurie specializuojasi jau daug metų, yra. Tik gaila, kad išaugintas bulves parduoda kaip žaliavinę produkciją, nes jokio bulvių perdirbimo gal net ir visoje Lietuvoje nėra“, – pastebėjo A.Urbonas.

Drastiškai sumažino plotus

Bulvininkystės tradicijų tęsėjas – Plioplių kaimo (Antanavo sen.) ūkininkas Raimundas Valuckas kasmet bulvėms skiria vis mažesnius plotus. Jo ūkyje šiemet bulvės sudaro nedidelę dalį. Ūkininkas iš viso dirba apie 250 ha žemės, o šiemet bulvės užima apie 20 ha. Anksčiau bulvių užaugindavęs kur kas daugiau – joms skirdavęs apie 50 ha žemės. Sumažino drastiškai – daugiau kaip per pusę. „Geriau auginti mažiau, bet tvarkingiau“, – paaiškino jis.

Ūkininkas teigė, kad pastaraisiais metais ūkininkavimą labai apsunkina nepalankios klimatinės sąlygos. Jo žodžiais, šiemet „stenėjo per visus galus“, kol pagaliau birželio antroje pusėje palijo. Ūkininkas iš Plioplių kaimo viliasi, kad dar vėlyvesnėms bulvėms šis lietus pagelbės, jos po lietaus atsigaus ir užaugs, o kitiems laukams – lietus jau vargu ar bepagelbės.

 Bulvių plotų mažėjimą skatina ir nepalankios tendencijos – Lietuvoje, netoli Antanavo, nei maistinių, nei techninių bulvių niekas nesuperka perdirbimui. Tokios supirkėjo R.Valuckui nepavyko rasti Lietuvoje. „Nei bulvių traškučių, nei krakmolo Lietuvai, matyt, nereikia. Kiekviena valgykla, kavinė dabar nori, kad joms tiekiamos bulvės būtų nuskustos, o dar geriau – ir sutarkuotos. O įmonės, kurios užsiima bulvių skutimu, tarkavimu, deja, perka pačias pigiausias, kad uždirbtų kuo daugiau“, – apie realizacijos vingrybes pasakojo ūkininkas.  

Jam pačiam šiemet nusišypsojo laimė – dalį pernykščio bulvių derliaus išvežė į Vengriją. Kitaip, anot ūkininko, ko gero, bulvių atsargas būtų terpęs į dirvą. Birželio antroje pusėje šis ūkis pernykščių bulvių neturėjo – šeimininkas bulvių likučius nuvežė ant dirvos ir išbarstė kaip trąšą, nes mažesnių bulvių niekam nebereikėjo. 

R.Valucko ūkis ankstyvųjų ir vidutinio ankstyvumo bulvių auginimo atsisakęs. Bulvių derlių pradeda kasti tik rudenį. „Ankstyvųjų bulvių auginimas yra panašus į lošimą loterijoje. Jeigu kažkurį laiką pasisekė, tai pasisekė, o jeigu ne, tai... Be to, vieną dieną nukastas ankstyvas bulves palaikei, jos jau negeros – pasiimk jas sau. Todėl su ankstyvosiomis bulvėmis neužsiimu, – aiškino R.Valuckas. – Auginu tik porą veislių vėlyvųjų, kurios labiausiai tinka gabenimui į turgų. Kiek pats parduodu, kiek perpirkėjai nuperka, ir viskas, kai perdirbimui nebereikia, tuo ir pasibaigia. Bet vargstame su bulvėmis beveik visus metus.“

Nemato perspektyvos

Auginti bulves Antanavo seniūnijoje paranku – dirvos lengvos, priesmėliai. Pasak R.Valucko, kai augini, tai ir užaugini, jei gamta leidžia, tai ir derlingumas būna geras. Vidutiniškai šiuose kraštuose kasama nuo 40 iki 50 tonų iš 1 ha. Nereikia pamiršti, kad metai metams nelygūs. „Kai brangiai nuperki trąšas, kaip pernai, vėl kitaip. Niekas negali pasakyti, kokios bus bulvių kainos šį rudenį, kiek galėsime uždirbti iš jų“, – priminė jis.

Anot R.Valucko, vietos ūkininkai gali ir moka auginti bulves. Aplinkui bulvininkyste užsiima ir jo artimi giminaičiai – brolio ir sesers šeimynos. „Visi augina, bet visi ir kalba, kad nežino, ar bulvių reikės, ar bus kur jas padėti. Nėra konkretumo, apibrėžtumo. Patiems užsiimti bulvių perdirbimu – būtų dar daugiau bėdos. Jau ir auginant užtektinai bėdų. Senesni ūkininkai „tą vargą numes“, o jaunų ūkininkų, bent Antanavo krašte, mažai – galima ant vienos rankos pirštų juos suskaičiuoti. Ir tai pusė jų dar pas savo tėvus dirba kaip jaunieji ūkininkai. Gali būti, kad kai baigsis senieji, baigsis ir jaunieji“, – atviravo R.Valuckas.

Bulvių augintojas apgailestavo, kad buvo sunaikinta labai reikalinga Antanavo spirito gamykla, kurioje kasmet iš ūkininkių būdavo superkamos ir perdirbamos maistinės bulvės ir gaminamas krakmolas. R.Valuckas pamena, kad nors ūkininkai ir prašė šią gamyklą atskirti ir parduoti vietos ūkininkams – bulvių augintojams, tokia galimybė nebuvo sudaryta. Pardavus labai greitai gamybos linijos buvo išardytos, išvežtos, o pastatai – užstatyti bankams.

Lemia ūkininkų pasirinkimas

Lietuvoje bulvių perdirbimo pramonė nėra išvystyta, ji – labai silpna. Mes iš ūkio parduodame bulves šviežiam vartojimui ir perdirbimui – daugiausia į užsienį. Vartojimui bulvėmis prekiaujame nuo liepos antrosios pusės ir iki kitų metų gegužės vidurio. Prekinio paruošimo metu bulvės kalibruojamos, valomos šepečiais arba plaunamos. Į ką pavirsta perdirbimui skirtos bulvės, gerai net nežinau – gal į kokius nors pusgaminius, gal iš jų gamina traškučius. Tie, kurie perka bulves, mums ataskaitų, ką su jomis darys, paprastai neteikia.

Tai, kad Antanave ar Šakių rajone, dar kažkur kitur yra daugiau bulvių augintojų, lemia, manau, ne bulvių auginimo tradicijos, o tiesiog asmeninis, individualus ūkininkų pasirinkimas. Patys ūkininkai renkasi, ką auginti. Ir nenuostabu, kad bulvininkų gretos retėja – Lietuvoje vis mažiau auginama bulvių, nes bet kokiu atveju auginti grūdines kultūras, rapsus yra kur kas lengviau ir paprasčiau nei daržoves – gal apie 10 kartų mažiau darbo.