Tomas Urbonavičius – vienintelis ūkininkas Lietuvoje, aprūpinantis Anglijoje gyvenančius lietuvius savo ūkyje Kėdainių krašte užaugintomis bulvėmis. Šis verslas prieš dvejus metus atsirado visai netikėtai, kai draugas pasiūlė pabandyti vežti bulves į Didžiąją Britaniją.

Netikėta pradžia

Netikėčiausias susitikimas gali tapti verslo pradžia. Viso to pavyzdys – ūkininkas T. Urbonavičius, pasakojęs apie visai atsitiktinai sutiktą seniai matytą klasės draugą, gyvenantį Anglijoje ir dirbantį logistikos centre netoli Londono. Iš čia „Lituanica UK Ltd“ prekybos centrai ir daugybė vietinių verslininkų parduotuvių aprūpinami įvairiais maisto produktais, atvežtais iš Lietuvos.

Žodis po žodžio, iš pradžių juokais, o galų gale labai rimtai šis jaunas ūkininkas nusprendė tiekti savo užaugintas bulves į Jungtinę Karalystę.

Lietuviai Anglijoje nori visko

Pasak Tomo, vienu metu išvežamas bulvių kiekis skirtingas – nuo keturių iki dešimties tonų. Tai priklauso nuo užsakymo. Prieš didžiąsias metų šventes užsakoma daugiau bulvių. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais jų reikia mažiau, nes daugelis lietuvaičių grįžta namo atostogų.

Beje, ne iškart Tomas tiek daug bulvių išsiųsdavo į Angliją. 2017-ųjų rudenį dar viena mūsų šalies įmonė, kuri neaugindavo, o tik supirkdavo bulves, jas irgi eksportuodavo į tą pačią vietą. Tos įmonės bulvės būdavo prastos kokybės, todėl lietuviai Anglijoje jų nupirkdavo tik 1–1,5 tonos per savaitę. Kadangi Tomo auginamos bulvės aukštos kokybės, nenuostabu, kad toks jo konkurentų verslas netrukus užsidarė. Jis šioje veiklos srityje liko vienintelis.

„Lietuviai ten visko nori – tik duok česnakų, burokėlių, morkų, bet aš fiziškai nepajėgčiau tiek visko užauginti, – teigė Tomas. – Koks šiemet buvo bulvių derlius, dar nesuskaičiavau, tai sužinosiu tik metų pabaigoje. Jas visas auginu tik Anglijai.“

Verslumas buvo ūkininko kraujyje

Jaunasis ūkininkas šypsodamasis pasakojo apie dar ankstesnes savo gyvenime sėkmės paieškas: „Baigiau 12 klasių, išmokau skaityti, rašyti, skaičiuoti ir išvažiavau, – juokavo Tomas. – Švedijoje dvejus metus dirbau statybose, po to Norvegijoje – dar trejus. Jaučiau, kad man to negana, todėl kartu su draugu įkūriau savo statybos įmonę. Joje triūsė 7–8 žmonės. Atrodo, tik gyvenk ir mėgaukis gyvenimu.“ Bet jaunam Tomui to buvo maža.

„Kartą mama pasiūlė man perimti jos ūkį. Priešingu atveju ji buvo nusiteikusi parduoti 80 ha ūkį, nes mano brolis įsikūręs Kaune ir ūkis jo nedomino. Tėvui žemės ūkis – irgi ne prie širdies. Pasvarsčiau ir nusprendžiau iš užsienio parvažiuoti. Ir taip pradėjau kartu su mama ūkininkauti“, – pasakojo Tomas.

Per dešimt metų jų ūkiai žymiai išaugo. Nusipirko ir išsinuomojo dar daugiau žemės. Šiuo metu Tomas deklaruoja apie 200 ha žemės ūkio naudmenų, jo mama Dalia – irgi panašų plotą. „Tie pirmieji metai buvo labai sunkūs – turėjome tik kelis „Belarusus“ ir dvi priekabas, – teigė Tomas. – Darbininkų nesamdėme, tad grįžęs iš užsienio dirbau pats vienas. Būdavo, kai per dieną pakeisdavau penkis padargus – padirbėjęs su germinatoriumi grįžtu, prikabinu barstytuvą, rankomis pripilu trąšų, tada važiuoju į lauką, paskui vykstu su sėjamąja ir galų gale voluoju dirvą. Įsivaizduojate, kaip tai pamatę juokdavosi iš manęs gretimų žemių ūkininkai. Aš tuo metu verkiau, tikrąja šio žodžio reikšme, nes buvo labai sunku. Juk dirbant užsienyje gyvenau pakankamai gerai, o dabar reikia sėdėti traktoriuje ir ryti dulkes – kokią nesąmonę padariau.“

Reikia ryžto

Tomas teigė esantis toks žmogus, kuris, jei ką susiplanavo, užsibrėžė, būtinai įvykdys. Jo nuostata – geriau išbandyti nei paskui visą gyvenimą gailėtis. Todėl darė viską, kad pasiektų savo tikslų.

„Su liūdesiu palydėdavau pro šalį pravažiuojantį „John Deere“ ir galvodavau: vienąkart gyvenime aš jį tikrai nusipirksiu, – prisiminė pašnekovas. – Nedaug laiko prabėgo ir įsigijau. Dabar turiu jau visą naują modernią techniką. Auginu ir kviečių, kvietrugių, miežių, žirnių, taip pat rapsų.“

Nieko neįveikiamo nėra

Jokių specialių mokslų nebaigęs Tomas visada sugalvodavo vis naują veiklą ar verslą. Taip jo gyvenime atsirado kriptovaliutos „kasykla“ bei keletą tūkstančių kainuojanti jos įranga. Viso to neužteko, reikėjo dar daugiau veiklos – vyras pradėjo užsiiminėti krovinių pervežimu. Šiuo metu jis turi tris vilkikus, dar du yra užsakyti ir atriedės kitų metų pradžioje. Taigi, darbai dar labiau įsisiūbuos.

„Žmogui nieko neįveikiamo nėra, išskyrus tik atvejus, kai trūksta sveikatos arba jis paprasčiausiai nieko nenori. Šiais laikais, kai yra tokių prieigų internete, atsidarai „Google“ ir gali pats savarankiškai mokytis ko tik nori. Jeigu atsikėlęs ryte dar ką nors nori veikti, tai yra gerai. Jeigu imsi gulėti ir tingėti, pasižiūrėjęs atgal pro petį pamatysi, kad gyvenime nieko nepasiekei. Aš turiu du vaikus, nors jie dar maži, tačiau jau galvoju, kaip jiems gyvenime susiklostys“, – kalbėjo optimizmo nestokojantis jaunas ūkininkas, tikintis, kad bus kam palikti ūkį.

Stasys BIELSKIS