LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Per pasaulį ritasi bioekonomikos banga, kuri ne tik žada pakylėti tvarų verslų vystymąsi, bet ir gali prismogti bei palaidoti tuos, kurie nepataikys „ant tos bangos“. Ekspertai teigia, kad bioekonomika nėra joks naujas dalykas, tai, kas sena, dabar velkama nauju moderniu rūbu. Lietuvoje bioekonomikai vystyti skirti dideli ištekliai, tačiau pasigendama deramos valstybės strategijos ir aiškių priemonių.
Kokias galimybes žemdirbiams ir kaimo gyventojams atveria ši nauja kryptis – „Valstiečių laikraščio“ pokalbyje su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kanclere prof. dr. Astrida Miceikiene.
Esate teigusi, kad mums reikia sukti nuo industrinio žemės ūkio bioekonomikos link. Kokia čia yra skirtis?
Esant industriniam žemės ūkiui susikoncentruojama tiktai į gamybos intensyvinimą, nežiūrint kitų interesų: ekologinių, išteklių panaudojimo, naujos kartos produktų gamybos ir kt. Bioekonomika yra grįsta aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamyba iš biožaliavų. Žemės ūkyje turi būti kuriami aukštesnės pridėtinės vertės produktai kartu saugant gamtą, priimant klimatui palankius sprendimus, kuo mažiau švaistant. Yra terminas „žiedinė bioekonomika“, kuomet viskas gaminama be atliekų. Taigi, yra interesas ne tik suintensyvinti gamybą, bet ir atliepti visuomenės poreikius per ekologiją ir klimato kaitos padarinių mažinimą.
Lietuvoje bioekonomikai plėtoti skirti dideli ištekliai. Kokias galimybes tai suteikia žemės ūkiui?
Ypač šiuo momentu, kuomet pradėti įgyvendinti Paryžiaus konferencijos susitarimai dėl klimato kaitos mažinimo ir ES žaliasis kursas, žemės ūkiui atsiveria didžiulės galimybės. Planuojama pereiti nuo iškastinių prie biologinių išteklių, orientuotis į naujų produktų gamybą ir perdirbimą. Kokie tai produktai? Pirmiausia tokie, kurie sukuria ganėtinai aukštą pridėtinę vertę. Pačią didžiausią vertę sukuria farmacijos ir kosmetikos gaminiai, bioplastikai ir polimerai. Visur pasaulyje seniai kalbama ir jau nuo liepos 1 d. bus draudžiami naudoti visi vienkartiniai plastikiniai gaminiai. Tai reiškia, kad tokiems produktams gaminti bus naudojamos biožaliavos, t. y. žemės ūkio, miškininkystės ar žuvininkystės ir akvakultūros žaliavos. Žemės ūkiui yra didelės perspektyvos, kuo toliau, tuo labiau jis bus svarbus įvairiose pramonės šakose – nuo farmacijos iki įvairių bioplastikų, statybinių, biocheminių medžiagų, funkcinio, ekologiško maisto, pašarų gamybos. Taigi, ūkininkams atsiveria itin daug galimybių ne tik gaminti žaliavas, bet ir jas perdirbti į didelės vertės produktus.
Kokiose žemės ūkio srityse būtų galima greičiausiai pasiekti realių ir apčiuopiamų rezultatų vystant bioekonomiką?
Mes jau turime gerų bioekonomikos pavyzdžių. Štai kooperatyvo „Pienas LT“ perdirbimo gamykla iš pieno gamina inovatyvius produktus. Manau, kad Lietuvoje dabar itin stipri grūdų gamyba. Šiuo atveju reikėtų labai aiškios strategijos – skatinti ne grūdų kaip žaliavos eksportą, bet naujų produktų gamybą. Juk grūdų sektoriuje daug rizikų. Rinkoje stiprėja nauji žaidėjai (Rusija, Kinija, Kazachstanas), dėl to gali greitai pasikeisti grūdų kainos. Todėl labai reikalinga valdžios strategija ir pagalba kooperuojantis, perdirbant žaliavą į aukštos pridėtinės vertės produktus, pavyzdžiui, bioplastikus bei kitus inovatyvius ir labai reikalingus produktus, kurių poreikis didės dėl minėtų tarptautinių susitarimų.
Lietuvoje būtų tikslinga galvoti, kaip iš kitų žemės ūkio žaliavų, pavyzdžiui, pieno, gaminti ne tik maisto produktus?
Nevardinsiu, ką būtų galima gaminti iš pieno, bet aiški tendencija, kad maisto poreikis auga ir augs. Plečiasi mūsų eksporto rinkos į Kiniją ir kitur. Ten tikrai nevešime neapdirbto ar mažai perdirbto pieno. Eksportuoti turime naujos kartos produktus, kurie būtų naudingi ir gamintojams, ir visai Lietuvos ekonomikai. Manau, kad visų mūsų žemės ūkio šakų produkcija turi geras perspektyvas. Štai sodininkystėje populiarėja nauji augalai, pavyzdžiui, putinas, jo uogos yra perdirbamos. Yra technologijų, leidžiančių spausti aliejų, pavyzdžiui, iš serbentų ar aviečių sėklų. Tokiu būdu gaminami labai brangūs, aukštos pridėtinės vertės aliejai, naudojami farmacijoje ar kosmetikoje. Lietuva garsėja kaip kokybiškų maisto produktų gamintoja, tik reikalinga tinkama valstybės strategija ir pagalba kooperuojantis, nes vienas ar du ūkininkai didelės vertės nepasieks ir fabriko nepasistatys. Dabar kaip tik palankus metas, nes formuojama kito laikotarpio žemės ūkio ir kaimo plėtros politika. Tad pats laikas priimti atitinkamus sprendimus, kad pinigai ir visa vertė liktų Lietuvoje.
Ar, jūsų akimis, žemės ūkio svarba ir jo perspektyvos atsispindi mūsų šalies strateginiuose dokumentuose, kuriuos lydi finansai? Štai Lietuvos ekonomikos gaivinimui skiriami milijardai, iš kurių nieko nelieka žemės ūkiui.
Bėda ta, kad pas mus finansavimas skirstomas pagal labai fragmentuotas sritis. Vyriausybė į žemės ūkį turėtų žiūrėti ne tik kaip į žaliavų gamintoją bei jų eksportuotoją, bet ir kaip į vieną stipriausių, pagrindinių šakų Lietuvoje, ant kurios laikosi ir kitos pramonės sritys: maisto, gėrimų, dalinai baldų, farmacijos, kosmetikos. Jeigu būtų žiūrima į visą grandinę ir siejama nuo žaliavų iki galutinio produkto, tada ir finansavimas turėtų būti kitaip dėliojamas. Manau, kad dabar pasigendama sisteminio požiūrio. Mano žiniomis, ministerijos tarpusavyje stumdosi, kas turi kuruoti bioekonomiką. Panašu, kad linkstama tai palikti Žemės ūkio ministerijai, nors tai turėtų būti bendras kelių ministerijų reikalas ir susitarimas, kad būtų galvojama, kaip paskatinti pramonės vystymąsi, maisto ir ne maisto produktų gamybą, įmonių veiklą. Šiuo atveju reikalingas sisteminis požiūris, kurio, manau, dabar trūksta.
Gamybininkai, praktikai dažnai skundžiasi, kad brėžiant naujas kryptis ignoruojama jų patirtis ir nuomonė. Gal politikai labiau įsiklauso į mokslininkų žodį?
Negalėčiau sakyti, kad Žemės ūkio akademijos mokslininkų patarimų neklausia. Kartais kreipiasi, ypač dabar, pavyzdžiui, dirvožemio atstatymo klausimais. Bet dėl bioekonomikos vystymo galbūt galėtume daugiau padėti. Aišku, kai reikia ruošti tam tikrus strateginius dokumentus, pagelbstime. Esame parengę Lietuvos bioekonomikos plėtros galimybių studiją, numatę bioekonomikos strategines kryptis Lietuvoje. Tiesiog dabar reikia veikti ir tai įgyvendinti, bet pirmiausia reikėtų kartu susėsti politikams, mokslininkams bei verslininkams ir numatyti veiksmų planą. Jei visi žinotų bendrą tikslą, kas už ką atsakingas, tuomet ir procesai vyktų greičiau bei efektyviau. Iš tikrųjų pasigendame glaudesnio bendradarbiavimo.
Naujas kryptis (žalinimo, skaitmeninimo ir kt.), kurios žada revoliucinius pokyčius, politikai nuleidžia „iš viršaus“. Visoje ES ūkininkai ir kitos socialinės grupės priekaištauja, kad pasigendama jų mokslinio pagrįstumo. Kaip jūs vertinate tokią kritiką?
Žaliojo kurso idėja yra gera. Matome, kaip alinama gamta, klimato kaitos problemas ir kt. Bet idėja turi būti pagrįsta, patikrinta ir apskaičiuota. Kadangi tai nuleidžiama verslui, įsipareigojimus turi lydėti finansinės priemonės, pavyzdžiui, mokesčių lengvatos, parama, kad papildomus reikalavimus būtų galima įgyvendinti. ES – didelė šalių bendrija. Valstybėse yra skirtingos klimatinės ir gamtinės sąlygos, todėl kiekviena šalis ar šalių grupės turėtų atlikti savo nepriklausomus mokslinius tyrimus, kaip vienokie ar kitokie sprendimai paveiks verslą. Juk verslas negali veikti nuostolingai. Jeigu užkraunami papildomi įsipareigojimai, turi būti skirtos ir papildomos lėšos bei galimybės tai įgyvendinti.
Daug kalbama apie tvarumą, kaimo gyvybingumą, bet neretai priimami sprendimai, paneigiantys tokį deklaruojamą siekį. Pavyzdžiui, buvo patvirtintos naujos mėšlo tvarkymo taisyklės, kurios nepalankios daugeliui pieno gamintojų. Regis, ir mokslininkai nelabai tam pritaria...
Jeigu yra nuleistas tam tikras reikalavimas sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, ir manoma, kad netinkamai išvežtas ir laikomas mėšlas jas didina, turi būti mokslinis pagrindimas, atlikti tyrimai, kuriais remiantis priimami sprendimai. Bet jeigu to nėra, negali būti ir sprendimų. Kiekviena šalis, kaip ir Lietuva, gyvena iš verslo, kuris moka mokesčius. Tad valdžios sprendimai turi būti labai apgalvoti, pagrįsti ir nekeliantys abejonių. Jeigu jų atsiranda, vadinasi, nebuvo padaryta gerai. Negali būti sprendimų be pagrindimo, ypač tokiu atveju, kai jie paliečia didelę verslo ir gamintojų dalį.
Pastebima, kad žemės ūkyje suardytas natūralus ciklas „tvartas – laukas, laukas – stalas“, kuris naudingas ir dirvai, ir maisto kokybei. Gal mes dabar išradinėjame dviratį?
Bioekonomika nėra joks naujas dalykas, tiesiog kitaip konstruojama visa verslo grandinė. Aišku, kad strategija „Nuo lauko iki stalo“ yra bioekonomikos dalis. Tai natūralus visos grandinės procesas, tiktai jį plėtojant atsižvelgiama į žmonių poreikius, aplinką – į tai, kas padėtų mums išbristi iš susidariusios prastos situacijos dėl klimato kaitos, dirvožemio nualinimo ir kt. Tai kompleksinis požiūris į tai, kur ir kaip gyvename. Aišku, nebus taip, kaip buvo. Ūkininkas, laikantis vieną ar dvi karves, neišgyvens. Tai ne verslas, o gyvenimo būdas. Mums reikia stipraus ir tvaraus verslo. Pandemija mums parodė, kad pirmiausia turime apsirūpinti savo pagamintais maisto produktais. Kas būtų, jeigu ilgiau sutriktų logistika, užsidarytų valstybių sienos? Kurį laiką galime gyventi be drabužių ir kitų prekių, bet tik ne be maisto. Čia labai svarbi gerai išvystyta trumpoji maisto tiekimo grandinė. Pandeminės sąlygos parodė, koks svarbus kiekvienam šalies gyventojui yra žemės ūkis. Juolab kad mūsų žmonės yra linkę vartoti vietinius produktus. Aišku, tai būdinga ir kitoms šalims.
Gal mokslininkai mato, ko reikėtų, kad transformuojant žemės ūkį kaimas ne dar labiau ištuštėtų, bet iš tikrųjų atgytų? Kas galėtų įpūsti realios gyvybės?
Tai sisteminio požiūrio klausimas. Kaimas labai sensta, dabar vidutinis ūkininko amžius – 58 metai. Jų patirtis ir kompetencijos gerbtinos, tačiau proveržį kuriant naujus žemės ūkio produktus (funkcinį maistą, ekologiškus produktus, bioplastikus ir kt.) gali padaryti jauni, išsilavinę žmonės, galintys investuoti ir gebantys taikyti inovacijas. Regionams reikia išsilavinusio jaunimo. Tam, kad jauni žmonės norėtų kurtis ir dirbti regionuose, valdžia turi sudaryti tinkamas sąlygas. Neturėtume uždarinėti mokyklų, sugriauti visos infrastruktūros. Esant tik stambiems ūkiams atsiranda problemų. Regioninė politika turi būti tokia, kad jaunimas norėtų ūkininkauti, užsiimti ne tik žemės ūkio veikla, bet ir žaliavų perdirbimu, bei teikti inovatyvias paslaugas. Kaimas turi atjaunėti ir modernėti. Galbūt situacija pasikeis, kai parama bus teikiama dviem – Sostinės bei Vidurio ir vakarų Lietuvos – regionams. Esu už tai, kad jauniems žmonėms būtų sudarytos galimybės kurti verslus. Mes neturime intereso ruošti tik samdomus darbuotojus, siekiame, kad mokslus baigęs jaunimas gebėtų kurti savo verslą.
Esu įsitikinusi, kad Lietuva gali būti lyderė kuriant saugų, sveiką ir inovatyvų žemės ūkio verslą, pagrįstą skaitmeninių technologijų taikymu. Tam turime visas sąlygas.
