Eglei ir Egidijui Baltrušaičiams iš Šunskų (Marijampolės sav.) tvirtesnį ryšį šeimoje padėjo sukurti bitininkavimas. Dviejų atžalų mama Eglė šiandien į draugavimą su bitėmis geba žvelgti supratingai ir vaizdingai, teigdama, kad jos vyras – „traktoriukas“, o ji pati – „traktoriuko priekabėlė“. Taip darniai jie abu ir važiuoja. 

Lauks šviežio medaus
Šį pavasarį Baltrušaičiai džiaugiasi, kad visos bičių šeimos išgyveno, nuostolių nepatyrė. Ūkio šeimininkė neneigė, kad kai kurios šeimos šiek tiek buvo pasilpnėjusios, bet jie nuo pernai metų buvo pasiruošę pastiprinimą, todėl greitai viską susitvarkė. Tiek atvėsus, tiek neįprastai atšilus orams bei ir vėl atvėsus, Eglė su Egidijumi ramiai stebėjo procesus, kaip bičių šeimos auga, plečiasi. „Pavasarį klimatas keičiasi, tad viskas keičiasi ir bitėms, keičiasi ir bitininkystės principai – viskas daug anksčiau, reikia stebėti ir nenuleisti rankų. Tai pas mus – kaip duona kasdieninė. Tikrai labai daug dėmesio skiriame bitėms“, – pripažino sutuoktiniai. Dar iki šv. Velykų jie buvo paskendę darbuose, kaip patys sakė, šiemet buvo ne juokas, kai pavasaris toks ankstyvas ir šiltas, bet lengviau galėjo atsikvėpti, kai visi būtiniausi darbai bityne buvo atlikti. 

Balandžio viduryje jau plėtė lizdus, tad ruošė ir meduves. Anot Eglės, jeigu pora savaičių bus neįprastai didžiulė šiluma, tai nieko nelaukdami dės meduves ir lauks pirmojo šviežio medaus. Balandžio mėnesį pražydo daugybė ankstyviausių augalų – masiškai žydėjo kaulavaisiai – senovinės slyvaitės, po jų – abrikosai, kiaulpienės. Eglės pastebėjimu, šių augalų žydėjimo metas buvo paskata visiems bitininkams, kad jau reikia kuo dažniau lįsti į avilius ir daryti ten tvarką.
„Aišku, dabar Suvalkijoje daugiau vyrauja agrokultūros, aplinkui daug dirbamų žemės plotų, tai kažkaip liūdna, kad tiek daug suartos žemės, o pievų mažėja. Kasmet matome, kad aplink mūsų bitynus keičiasi bitininkavimo principai ir mažėja bitėms tinkamų ganyklų. Bet yra kita alternatyva – šalia miškeliai, gojeliai, kuriuose irgi daug žiedų, ypač jų daug būna pavasarį. Baltažiedėmis plukėmis nusidriekia visos miškų paklotės, o kur dar žibuoklynai, ypač kai šilti ir palankūs orai. Taip pat gausiai žydi blindės, klevai, balandžio mėnesį gamtoje bitėms jau buvo pakankamai maisto. Šunskai yra gana miškingoje teritorijoje, vos kilometras nuo namų iki miško. Toks atstumas bitėms optimalus, nes 3 km jos tikrai gali skristi. Tad 3 km spinduliu joms ganyklėlių yra pakankamai“, – pavasarinę situaciją apžvelgė bitininkė. 

Aštrėja sausringumo tendencija

Ūkio šeimininkai VL pasakojo, kad vietą bitynams rinkdavosi ilgai ir atsakingai. Ieškodavo tokių, kur plyti ne vien tik agrarinių kultūrų laukai, bet kad šalia būtų ir vandens telkinių, miškų ir gojelių. Jų bitynai stacionarūs, apsupti įvairovės, todėl bitės kasmet surenka nektaro iš įvairių augalų, bitynas gauna kažką naujo ir turi įvairaus medaus. Visą laiką medus kitoks – ir spalva, ir skoniu, ir konsistencija, bet kiekvienais metais pasitaiko ir koks nors iššūkis. Tik liūdina, kad nuolat mažėja lietaus – stebima sausrų tendencija. O šiemet pavasaris ypač sausas – džiūsta vandens telkiniai, nusekusios upės. Tą Baltrušaičiai aiškiai mato savo aplinkoje, šalia sodybos turi kelis tvenkinius, juose kasmet vandens vis mažiau ir jau baiminasi, kad kitą pavasarį jie visiškai neišdžiūtų.

„Pačią bitininkystę, kai lietingų dienų per sezoną būna mažai, sakyčiau, veikia gan palankiai. Bet sezoninių liūčių jau beveik kaip ir pasiilgstame. Truputėlį palyja ir viskas tuojau vėl išdžiovinama. Tai bitynuose derlius didesnis, bet, kai trūksta drėgmės, kenčia gamta. Kai žydi liepos, vien karštų dienų neužtenka, dar reikia ir lietaus, kad išsiskirtų nektaras. Dažniausiai nutinka, kad šakos net linksta nuo žiedų gausos, o bičių nėra, nes nėra drėgmės, nėra palankių oro sąlygų ir dėl to neišsiskiria nektaras. Pernai buvo tokie išskirtiniai metai, kai buvo ir drėgmės, ir šilumos, ir išsiskyrė nektaras, galėjome skanauti medaus su liepų nektaru, kokį retai kur gali gryną išgauti. Tokio grynesnio, tikresnio mes pernai gavome, nes per liepų žydėjimą buvo palankūs orai, o kaip šiemet bus, dar nežinia. Visada kaip loterija – išloši ar ne. Gamta yra visiškai nenuspėjama ir bitininkystėje kiekviena diena yra iššūkis“, – vandens telkinių ir lietaus reikšmę medunešiui akcentavo Šunskų krašto bitininkai. 

Partnerystė su perdirbėjais

Šiuo metu Eglė ir jos vyras Egidijus puoselėja 150 bičių šeimų bityną. Tad per sezoną prisuka didelius kiekius medaus, realizacijai jo susidaro išties daug. Kai pastaraisiais metais medaus rinka nuolat perpildyta, būdavo sudėtinga parduoti visą produkciją. Todėl jiedu džiaugiasi turintys net tris gamintojus Lietuvoje, kurie tiesiai iš Baltrušaičių ūkio perka medų ir natūralią produkciją panaudoja perdirbimui, pateikdami įdomią galutinę produkciją. Vienas iš medaus pirkėjų yra Dzūkijos krašto verslininkas, fermentuotų gėrimų gamyklos Luksnėnuose (Alytaus r.) įkūrėjas Stasys Guzevičius. Ir verslininkas, ir bitininkė džiaugiasi užsimezgusia partneryste ir nuolatiniu ryšiu. „Kai žinai, kad mūsų bityno medus kokybiškas ir kad pritaikius jį su kitais produktais išgaunamas geras derinys, pagaminami nauji sveiki produktai, širdyje labai malonu“, – pripažino Eglė.

Bitininkei pačiai net nereikėjo ieškoti verslo partnerių, ją jie patys atranda. Visi trys partneriai patys pasibeldė į Baltrušaičių sodybos duris. Partnerystė su pirmuoju perdirbėju prasidėjo maždaug prieš trejus metus, pradžioje imant pabandymui nedidelį medaus kiekį, o kai pasiteisino, per sezoną vien fermentuotų gėrimų gamykla iš šio bityno perka apie porą tonų medaus, nes medus jiems reikalingas fermentacijos procesui. „Bakterijoms augti reikia cukraus. Jį pakeičia medumi. Meduje esanti natūrali, iš gamtos paimta gliukozė ir fruktozė augina gerąsias bakterijas. Mūsų medus šiame procese yra svarbus kaip pagrindas, yra šių bakterijų duona“, – aiškino bitininkė.         

Partnerių ratelis plėtėsi – Baltrušaičiai sulaukė kito pasiūlymo ir medų taip pat tiekia Kauno r. įsikūrusiam Sadauskų ūkiui, kuris medų naudoja savo ceche ruošdami putinų uogų sirupus – taip išgaunamas natūralus ir sveikas derinys. Šio bityno medų gamyboje naudoja ir kanapių perdirbėjai kanapių arbatoms ir guminukams skaninti. 
Anot bitininkės, tai įrodymas, kad visa jų veikla vyksta ne veltui. Tai įprasminama kituose produktuose. Šis žinojimas ir patį bitininkavimą kilstelėjo aukščiau. „Mūsų darbas nėra rožėmis klotas. Būna labai sunkių akimirkų, ir bendra situacija bitininkystėje tikrai liūdna, ir medaus kainos nedžiugina, bet kai perdirbėjai rodo susidomėjimą natūraliu medumi, mes  einame toliau, nes žinome, kad esame įsipareigoję kitiems“, – kur mato savo darbo prasmę aiškino sutuoktiniai.   

Pavasarį žmonės dar ieškojo pirkti medaus, bet Baltrušaičiai savo bityno sandėliuose pernykščio sezono medaus jau neturėjo.

Susikūrė darbo vietas

„Mano sutuoktinis yra visų idėjų sumanytojas, generatorius ir realizuotojas, o aš tik jam pritariu ir prie visko prisidedu. Taip mes ir „važiuojame“, – kukliai prisipažino Eglė. Moteris neneigė, kad jie kartu priima svarbius sprendimus, bet pasitaiko visko – vieni pasiteisina, kiti – ne, tuomet sprendžia, ką kitaip daryti. „Tiesiog visur esame kartu. Gal todėl ir ryšys šeimoje tvirtesnis, nes daug bendros veiklos. Mes taip įsisukę, kad neįsivaizduoju, kaip galėtume gyventi be bičių, be ryšio su jomis ir gamta. Tai neįmanoma, neįsivaizduojama. Kartais būna sunku, bet tai, ką darome bitynuose, turi didžiulę prasmę“, – kalbėjo E.Baltrušaitienė.

Pasak Eglės, į bitininkystę ji atėjo visai netikėtai. Iki tol net negalvojo, kad savo veiklą galėtų susieti su bitininkavimu. Kai Eglė ir Egidijus susipažino ir vėliau sukūrė šeimą, jis jau buvo patyręs bitininkas. Ryšį su bitėmis jaunas vyras užmezgė būdamas 15 metų. Jį paskatino kaimynystėje gyvenantis garbaus amžiaus bitininkas. Pas jį vaikinukas tuomet mokėsi bitininkavimo paslapčių. Iš patyrusio bitininko gavo dovanų pirmąjį avilį ir visus būtiniausius bitininkavimo pagrindus. Nuo tada pamažu ėmė bitininkauti savarankiškai.

Eglė pamena, kad iš pradžių jos vyras prie namų prižiūrėdavo 5, vėliau apie 8–10 bičių avilių, nebuvo didelis kiekis nei šeimų, nei medaus, bet jiems tiek užteko. Tada dar abu dirbo, o bitės buvo tik labiau laisvalaikio pomėgis, nes medus – sveikas maistas savam stalui ir giminėms, draugams pavaišinti.

„Kai į mūsų gyvenimą pasibeldė pirmagimė, kai man prasidėjo dekreto ir kūdikio auginimo laikotarpis, daug laiko praleisdavau namuose. Tuomet vyras pagalvojo, kad galima būtų sukurti savo bitininkystės ūkį. Iki tol jam bitininkavimas tebuvo labiau kaip hobis. Nuo tada palaipsniui mūsų šeimos bitynas pradėjo augti – aš namuose, tad pradėjau šalia vyro mokytis ir pamažu perimti jo darbus, ir man gana neblogai sekėsi“, – pasakojo bitininkė.

Jauna moteris draugystę su bitėmis pradėjo augindama dukrytę, o netrukus pasibeldė ir sūnus. Vaikai į šeimą atkeliavo vienas paskui kitą ir bitininkystė bei motinystė Eglę dar stipriau pririšo prie namų. Tuomet suprato, kad verslui sukurti neužteks kelių dešimčių bičių šeimų, tad nusprendė plėstis, o bityno plėtra buvo gana staigi ir didelė. Tuo pačiu sutuoktiniai susikūrė darbo vietas sau.

15 metų patirtis

Anot E.Baltrušaitienės, jos vyras dar ir dabar dirba samdomą darbą, o atliekamu laiku skuba į bityną. Ji pati po vaikų auginimo atostogų į darbą nebegrįžo ir yra atsakinga tik už bityną –   už medaus produkcijos realizaciją, gamybos procesus. Kai bitininkaujant ir plečiant bitynus tiek daug darbų, jauna moteris net nepajuto, kaip praskriejo penkiolika bitininkavimo metų.
„Tiesiog vyras mane taip įtraukė į savo veiklą, kad bitininkyste užsikrėčiau kaip kokiu virusu. Dabar, kai prisimenu pačią pradžią, buvau alergiška bitėms, jų bijodavau, būdavę net panikos priepuolių. Ypač, kai turėjome jau daugiau bičių, jų įkandimų paniškai bijojau. Net nežinau, kaip tai nutiko, bet savo baimę įveikiau. Egidijus mokėjo ir sugebėjo mane prikalbinti, pritraukti, sudominti, kad aš net nepajutau to. O dabar atvirai sakau – be bičių jau negalėčiau gyventi. Kiekvieną kartą atsidariusi avilį su savo bitutėmis tiesiog kaip su žmonėmis bendrauju, sakau, mano tetukės“, – šiltai apie bites ir ryšį su jomis pasakojo Eglė.

Bitininkaujant buvo ir skaudžių pamokų, jie iš jų mokėsi, švietėsi, stengėsi ir dabar džiaugiasi gerais rezultatais. Darbštuolėms skiria daug dėmesio, energijos ir laiko. „Vasarą taip save nuteiki, jeigu šventės ar atostogos, jos eina į trečią planą. Galbūt skaudžiausia, kad mūsų pačių vaikams būdavo gana sudėtingos atostogos. Pajuokaudavome, kad vasarą jie tapdavo kaip našlaičiai. Tačiau dabar jie jau savarankiški, patys tvarkosi namuose, ruošiasi ir laukia iš bitynų sugrįžtančių tėvų, nes mes bitynuose praktiškai paromis prabūname. Kai prasideda medaus sukimas, į tai įtraukiame ir vaikus, jau jaučiame jų pagalbą, nes darbų būna daug – medų išfasuoti, išpilstyti, sunešti, sandėliuoti. Bet, kai jie dar buvo maži, vaikams tikrai mūsų labai trūko, vyresnėlė, būdama mažiukė, nusiskundė, sakė: „mama, nekenčiu tų bičių, nes mes nematome jūsų“, – iki šiol atvirumo akimirką pamena bitininkė. 
Per bitininkystės sezoną, kai darbas darbą gindavo, Baltrušaičiams tekdavo įtraukti močiutę, giminaičius, kurie paglobodavo jų atžalas. Bet dabar, kai vaikai ūgtelėję, yra savarankiški, jau lengviau, tėvai patenkinti, kad ir vaikai pozityviai žiūri į tėvų bitininkavimą.

Moteris prisimena ir etapą, kai jai reikėjo apsispręsti ir rinktis arba darbą, arbą bitininkystę. Vis dėlto pasirinko bitininkystę. Eglė dar ir mama, namuose pagrindinė šeimininkė, kaip ji pati sakė, laiko keturis namų kampus ir dar bites prižiūri.  

Jos teigimu, bitininkystė modernėja, nuolat reikia atnaujinti žinias, įgūdžius, išmanyti apie gydymą, nes nuo to labai priklauso bičių išgyvenamumas pavasarį. Jeigu viską laiku ir tinkamai padaro, pavasarį gali džiaugtis visomis bičių šeimomis, o jeigu praleido kažkokius svarbius terminus ar pavėlavo, tada gali būti didžiuliai nuostoliai. „Gyveni ir mokaisi iš savo klaidų, negaliu sakyti, kad pas mus viskas visada būdavo gerai“, – kalbėjo pašnekovė.

Dar viena ypač sudėtinga sritis, kuri Eglei sekasi, – savo medaus produkcijos populiarinimas. Jai padeda geri atsiliepimai, kai žmogus įsigyja, ragauja ir įvertina. Gerų rezultatų duoda bendravimas su kiekvienu žmogumi. Besidomintiems pirkėjams bitininkė paprastai atsako į visus rūpimus klausimus, juos šviečia, pasakoja apie bitininkystę, medaus išgavimą. Paaiškina, kuo skiriasi natūralus medus iš konkretaus lietuviško bityno nuo padirbto, falsifikuoto medaus. „Stengiuosi žmonėms išaiškinti, kad už savo bityno medų visiškai atsakau. Visada kviečiu, kad jie atvažiuotų patys į mūsų bityną. Geriausia apsilankyti ir įsitikinti, iš kur ką perki. Tai suteikia saugumą, tikrumą“, – sakė ji.

Moterys – didelės entuziastės

Savo šeimos bityne kartu su Marijampolės kultūros centru E.Baltrušaitienė pernai surengė  edukaciją „Bičių pasaulis“ vietos vaikų dienos centro vaikams. Jos teigimu, nors visų bičių prie sodybos niekaip nesutalpintų, bet savotiškas bitynėlis-darželis yra nuolatos. Lankytojus Eglė iš karto nuramina, kad jų bitės išauklėtos, nėra dėl ko jų bijoti. „Kai atidarau avilį, pradedu pasakoti, duodu pačiupinėti tranus, kurie visiškai nepiktybiški, jokių galimybių įgelti, vaikų mąstymas iš karto pasikeičia. Jie susipažįsta iš arčiau, pamato bičių gyvenimą. Iki apsilankant jie apie bites daug ko nežino. Man pačiai labai smagu, kai galiu parodyti, perteikti“, – minėjo bitininkė.

Jaunystėje neplanavusi tapti bitininke, o dabar jau galinti save pavadinti beveik profesionale, E.Baltrušaitienė džiaugėsi, kad Lietuvoje moterys bitininkės tikrai yra didelės entuziastės, augina bičių motinėles. Jie su vyru taip pat pabandė auginti savo ūkio reikmėms, bet suprato, kad tai reikalauja labai daug dėmesio ir gal per daug sudėtinga. Atsirado vidinės baimės, kad gali kažką ne taip padaryti. „Geriau su kitais bičiuliais bendradarbiauti, kurie profesionaliai augina, tada būna ramiau. Ne viską gali, ką nori. Reikia su tuo susitaikyti. Nebent dar atsirastų laiko ir noro išmokti to ateityje, juk bitininkystėje kryptys irgi keičiasi, tik reikia sugebėti prisitaikyti“, – pasakojimą užbaigė E.Baltrušaitienė.