Vasario pradžioje Lietuvoje 8 775 avių augintojai laikė 139 514 avių. Daugiausia – dėl mėsos, o kaip panaudoti avių vilną, kurios susidaro kasmet – ne vienam didžiulis galvos skausmas. Kiekvienas savaip sukasi iš padėties, kad kažką dar galėtų „išspausti“ iš avių vilnos. Dažniausiai siuvamos ir kemšamos vilnonės antklodės, pagalvės, veliami veltiniai, verpiami siūlai, o iš jų mezgamos kojinės, pirštinės. Panaudojimo būdų sugalvoja menininkai, meistrai, amatininkai. Pasak Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovės Gintarės Kisielienės, vilnos panaudojimo galimybės platėja, bet kai kurie sprendimai kartais labiau primena tiesiog bandymą ja atsikratyti.

Pritaiko savo ūkyje

Kristinos ir Jūrio Milišiūnų ūkis (Biržų r.), auginantis 500 suaugusių motininių avių, didelę dalį nukirptos avių vilnos sunaudoja, ir naudoja ją net kaip statybinę medžiagą. Sutuoktiniai avių vilna ūkiniuose pastatuose užsandarino plyšius, užpildė, kur reikėjo, visus tarpus. Tą darė ir stengdamiesi išlaikyti kuo daugiau šilumos pastatuose, ir dėl to, kad nebuvo kur dėti vilnos. Eksperimentu patenkinti – vilna plyšiuose tartum „užsikalė“.

„Vilnos taip lengvai neišnešiosi. Jeigu ji nėra per daug nuplauta, jeigu vilnoje likę lanolino (riebalo), tai jos struktūra palanki – vilna tarpusavyje sulipusi. Taip ji palaiko tvirtumą. Sandarinimui vilna labai tinka. Gyvenamosiose patalpose vilna sandarinti plyšių dar nebandėme – vilnos neplovėme, todėl ji dar turi savo specifinį kvapą. O ūkinėse patalpose tokiai paskirčiai esame sunaudoję jau keletą šimtų kilogramų avių vilnos“, – pasakojo K.Milišiūnienė.

Jie atskleidė ir daugiau ūkiškų avių vilnos panaudojimo galimybių. Anot Kristinos, avių vilna tinka tuo atveju, kai patalpose naikinamos durys. Likusį didelį tarpą užkiša vilna ir apkala – ir šilumą laiko, ir problemos nelieka. Milišiūnai savo ūkyje iš vilnos yra pasistatę dar ir jurtų, tik jų statyboms vilną reikia specialiai paruošti. Tą padaryti namų sąlygomis nėra taip paprasta.

Tinka ir pirtyje 

Vienoje iš vilnos pastatytoje jurtoje Milišiūnai įsirengę pirtį. Šios paskirties statiniui bei įrengimui vilnos paruošimo būdas buvo toks pat, kaip ir kitų jurtų statybai. „Pirtyje vilna neįkaista. Atsisėsti ar atsigulti ant jos patogu – nebūna karšta. Kitas teigiamas požymis – vilna turi dar ir antibakterinių savybių. Tokioje pirtyje visai kitaip atsipalaiduoji“, – pavykusiu sprendimu džiaugėsi ūkio šeimininkė.

Milišiūnų pirtyje panaudota vilna buvo pirmiausia išplauta, iššukuota, iškaršta ir suvelta. Suformuota būtent vėlimo būdu, kad taptų tvirtesnė kaip statybinė medžiaga. Tada ant rėmo iš jos galima daug ką formuoti. „Rėmas laiko, o vilna palaiko formą, neiškrenta gabalais ir gerai laikosi“, – subtilybes aiškino Biržų r. avių ūkio savininkė, pridūrusi, kad visos vilnos ir jiems nepavyksta panaudoti.

Pasak ūkininkės, vilna yra labai įdomus gamtos kūrinys, nereikia bijoti, kad pirtyje ar kitoje erdvėje  sušlaps. Kai vasarą avys ganosi laukuose, jos „gauna“ daug lietaus, bet šis gyvulys prisitaikęs ištisą parą gyventi lauke. Jų vilna ypatinga – ji nepraleidžia drėgmės iki avies kūno, turi savybę sugerti labai daug drėgmės. „Kai būna drėgna, avies vilna sugeria visą drėgmės perteklių, bet kai atsiranda sąlygos, ji tą visą drėgmę labai greitai ir atiduoda. Čia toks reiškinys, jeigu nepersotinsi vilnos vandeniu, ji labai greitai visą tą drėgmę atiduos ir nebus pojūčio, kad šlapia, per daug drėgna“, – apie vilnos panaudojimą pirtyje kalbėjo K.Milišiūnienė.

Turi iš ko rinktis

Pasak ūkininkės Kristinos, jų laikomų avių bandoje didžioji dalis – Lietuvos juodgalvės, dar augina mėsinių tekselių, turi pieninių avių ir šiek tiek egzotinių, kurių vilna ruda, pilka ar geltona. Spalvotą vilną naudoja kaip natūralią medžiagą vėlimui. Verpti renkasi arba pieninių avių, arba tekselių avių vilną, kuri yra minkštesnė, švelnesnė. O lietuviškų juodgalvių vilna, anot šeimininkės, tinka viskam – ir siūlams, ir velti.

„Kai laikome daug įvairių, galime pasirinkti“, – pasakojo ūkininkė, neneigdama, kad senovinių šiurkščiavilnių avių, kurių augina nedaug, vilna taip pat panaudojama arba vėlimui, arba suvenyrams, nes iš šiurkščiavilnių avių vilnos suverptiems siūlams šiuolaikiniai žmonės labai jautrūs, jų oda reaguoja, juos „kanda“.

   Tik mažą dalį turimos avių vilnos šeimininkai panaudoja verpalams – patys vilną pasiruošia, ją išplauna, o sukaršti ir suverpti veža į karšyklą, paskui siūlus parduoda. Milišiūnų ūkis žmones kviečia ir į edukacijas. Jose parodo vilnos kelią, moko iš vilnos nusivelti šlepetes, papuošalų, žaislų, daiktų buičiai, supažindina su vilnos verpimo rateliu ir darbo procesu.   

Nors vilnos panaudojimo būdų daug, bet kad tai ūkiui duotų kokią nors apčiuopiamesnę naudą K.Milišiūnienė negalėtų pasakyti. Tai daugiau hobis, laisvalaikio užsiėmimas. „Galėčiau sakyti, kad tai neduoda absoliučiai jokios ekonominės naudos. Tiesiog vilną bandai panaudoti, parduoti, iš jos kažką pagaminti tam, kad bent jau sušvelnintume avių kirpimo sąnaudas. Avis kiekvienais metais reikia nukirpti, o tai kainuoja pinigus. Bandai „žaisti“ su vilna, kad bent padengtum tuos kaštus, o gauti pelno tikrai neišeina“, – buvo atvira ūkininkė, edukacijų ir vilnos panaudojimo būdų sumanytoja.

Anot jos, kurti apčiuopiamesnį verslą iš avių vilnos, pavyzdžiui, užsiimti patalų gamyba, gal ir galėtų, bet reikėtų darbo jėgos, nes patys tam jau nebeturėtų laiko. Tuo tarpu, pasak Kristinos, kaimuose norinčių eiti pas kitą dirbti nelabai yra. Reikalingos patalpos ir įrengimai. „Nesiruošiame investuoti ten, kur nelabai aišku, ar turėsim naudos, ar išlaikysim darbo vietas, patalpas ir tokį verslą“, – kalbėjo ūkininkė.

 Pasiūlė prototipą  

Avių vilnos panaudojimu bei perdirbimu vis labiau susidomi ne tik ūkininkai, bet ir mokslininkai. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) bei tuomečio Agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai į savo mokslinį projektą buvo įtraukę ir šalies avių augintojus.  

„Mums reikėjo iš avių vilnos pagaminti medžiagos prototipą ir mums pavyko. Kaip mokslininkai savo darbą baigėme, o toliau viskas priklauso nuo avių augintojų ir kas bus tuo suinteresuotas. Sukurtas produktas galėtų būti panaudojamas statybose, tekstilės pramonėje. Mes patys negalime jo komercializuoti. Tuo turi užsiimti verslininkai“, – VL aiškino vienas šio projekto dalyvių, VILNIUS TECH Termoizoliacinių medžiagų ir akustikos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas, dr. Saulius Vaitkus. Kai savo sukurtą medžiagos prototipą pristatė parodoje, vienas kitas parodos dalyvis klausinėjo, domėjosi, o kaip bus toliau – neaišku.

Projekto metu mokslininkai atkreipė dėmesį, kad neturėdami kur dėti, ūkininkai avių vilną tvarkingai sandėliuoja, kiti – numetę ją kur pakliuvo, tačiau taip laikant, vilnos kokybė tampa nebe ta, kokios reikia. Kita bėda – dideliam kiekiui vilnos išplauti Lietuva neturi plovyklų, vilną plauti yra priversti vežti į kaimyninę Lenkiją.       

„Mokslininkų užduotis sukurti tokią technologiją, kuri sudomintų investuotoją, kuris matytų, kad tai tikrai labai geras dalykas – gaminsiu, parduosiu, turėsiu rinką. Nežinau, kada tokio įvykio mes sulauksime“, – sakė LAAA vadovė G.Kisielienė, neneigdama, kad ūkininkams išdalinus šiltinamąją medžiagą iš vilnos, kurią naudojo ūkiuose, kilo klausimų: vieni sakė, kad tokia šiltinamoji medžiaga gerai, kiti pastebėjo, kad pluoštui trūksta standumo, reikalauja daugiau „rankų“ tvirtinant ir taip apsunkina apšiltinimo darbą bei operatyvumą. Tad jeigu atsirastų gamintojas, galėtų mokslininkų sukurtą technologiją tobulinti – gal tiktų panaudoti dar ir kanapių pluoštą, kuris suteikia standumo.

Naudoja kaip repelentą  

LAAA vadovė Gintarė Kisielienė VL teigė, kad yra visokiausių sprendimo būdų, kaip panaudoti avių vilną, kurią vis dar daugelis priskiria atliekoms. „Tiesą sakant, nėra kur jos padėti. Lietuvoje avių vilna nėra tokia kokybiška, kokios reikalauja perdirbėjai minkštiems verpalams. Mes avis auginame dėl mėsos, o vilna yra kaip priedas prie visko. Kaip Naujojoje Zelandijoje, merinosų plonavilnių neauginame. Pas mus vilna yra gana šiurkšti ir nešvari, nes laukuose būna purvo, drėgmės, be to, avys laikomos ir tvartuose. Todėl vilna naudojama, kaip kas išmano“, – pasakojo G.Kisielienė.

Ukmergės UAB „Litwool“ siūlo iš vilnos pagamintas juostas, kuriomis galima aprišti medelius ir taip apsaugoti juos nuo žvėrelių. Juosta vyniojama spiralės principu aplink medelio kamieną, paliekant kelių centimetrų tarpą, stengiantis apvynioti visas, o ypač – labiausiai pažeidžiamas vietas. Juostą suplėšius skiautėmis, jomis galima aprišti medelių viršūnes. Pasibaigus žiemai, jų nebūtina nuimti – per maždaug penkerius metus juostos suyra. Kiek kitokias vilnos juostas galima panaudoti ir statybose.

Natūralią avių vilną, kaip repelentą, naudoja ir specialistai iš Kuršių Nerijos parko. Vienas arti gyvenantis avių laikytojas davė nešvarios vilnos, nes tokia ir buvo reikalinga. Tokią vilną užvėlė ant jaunų pušaičių, eglaičių. Dėl natūralaus repelento elniai nenukanda viršūnėlių, nes užuodžia specifinį vilnos kvapą ir jos neliečia, o medeliai auga tiesūs. Vėliau vilna natūraliai sunyksta – tai paukšteliai susisuka lizdelius, tai išsidraiko arba tiesiog sunyksta. Avių laikytojai sako, kad tokį būdą galėtų išbandyti ir miškininkai.

„Dabar madoje žodis „tvarus“. Žmonės randa įvairių sprendimo būdų – tiesiog kompostuoja vilną kartu su mėšlu ir naudoja kaip trąšą. Vilnas naudoja kaip mulčą. Esu girdėjusi, kad labai palanku vilna dengti braškes. Galima kaimynams, giminaičiams padalinti, kas turi daržus, braškynus ar šiltnamius“, – būdus, kaip panaudojama vilna, vardijo LAAA vadovė. 

Svetur yra ir pažangesnių technologijų. Anot G.Kisielienės, kaimynai latviai iš vilnos gamina trąšų granules. Lietuvoje granuliuotų trąšų iš avių vilnos jau galima įsigyti, bet jos atsivežtinės. „Lietuvoje tokių granulių dar negaminame, bet galvojame. Jeigu vežtume vilną latviams, kiltų transportavimo problemų – vilna lengva ir užima daug vietos. Norint daug nuvežti, reikia ją presuoti, bet presas ūkiams kainuoja“, – skaičiavo LAAA vadovė.

Fabrikams netinka kokybė

Tuo tarpu vilnoniams verpalams gaminti gamyklos daugiausia vilną vežasi iš užsienio. Ten kitoks klimatas, avys visą laiką ganosi lauke, švarios. Natūralių verpalų gamybą plečianti Marijampolės AB „Vernitas“ ėriukų vilną perka iš Naujosios Zelandijos. Didžioji dalis šiame fabrike pagaminamos produkcijos – vilnoniai ir pusvilnoniai siūlai. Šie verpalai iškeliauja baldiniams gobelenams austi, pledams, kilimams.

Verpimo fabriko generalinis direktorius Saulius Liubinas VL patikino, kad lietuviška vilna jiems iš esmės yra netinkama. „Avys ganosi bet kur – kailis pilnas lakišių, kitokių žolių. Tad vilnos neįmanoma išvalyti. Kitas dalykas – avių veislės irgi maišytos. Kirpimo kultūros, kiek žinau, iš viso nėra. Mums ypač svarbi vilnos kokybė. Ją lemia begalė faktorių, kurie jau šimtmečiais yra nusistovėję Anglijoje, Zelandijoje, Australijoje, Pietų Amerikoje“, – teigė AB „Vernitas“ vadovas.

Jo tikinimu, vilną reikia rūšiuoti pagal vilnos plaukelio storumą, plauko ilgį, baltumą, kuo vilna išplauta ir dar daugelį kitų parametrų. „Mes dirbame taip, kaip dirba visas pasaulis. Lietuviai augina avis ir jei neturi kur dėti vilnos, tegul ją paverčia trąša“, – patarė S.Liubinas.  

Veža į karšyklą  

Skriaudžių miestelyje (Prienų r.) Eugenijaus Majaus vilnų karšykla, anot šeimininko, šiuo metu aukso amžiaus negyvena, bet dar yra reikalinga žmonėms. „Kur vilnas padeda stambūs avių ūkių augintojai, nežinau, gal veža į Lenkiją ar kitur atiduoda už kapeikas, o pavieniai, kurie augina po kelias avytes, patys plauna vilną ir veža į mūsų karšyklą. Darom karšinius, sukam siūlus. Yra judėjimas, yra reikalingos karšyklos, jų galėtų ir daugiau būti. Sunkmetis paveikė, bet dabar Lietuvoje mūsų srityje viskas stabilizuojasi, juda į priekį“, – pakalbintas porino šiuo amatu jau labai daug metų užsiimantis skriaudiškis vilnų karšėjas.

Jis patenkintas, kad senesnės kartos moterys gerai žino tvarką, jos atveža labai kokybišką, išplautą vilną, o jaunesnės kartos atstovės to nežino, tai pasitaiko visko – bando ir neplautą įbrukti. „Labai gaila, bet iš neplautos vilnos nieko neišeina daryti. Yra plovykla Šiauliuose, ten sausu būdu valo. Tik tai nėra pigu. turguje siūlai pigesni negu vilnos išvalymas, o dar antra tiek reikia mokėti už suverpimą“, – skaičiavo E.Majus, leidžiantis atvykusiems žmonėms stebėti ir karšimo, ir verpimo procesą. 

E.Majaus karšykla priima nuo 6 iki 10 kg avių vilnos, o batelių vėlimui moterys jam gali atvežti ir vos du kilogramus – paslaugą suteiks, nes vėlimui sukaršia ir nedidelį kiekį. Karšykloje taip pat vyksta prekyba – karšėjai turi prisiverpę vilnonių siūlų. Būna, kad atvežtą vilną žmonės iš karto keičia į siūlus.