Nepaisant to, kad Lietuvoje avienos kaina prasideda nuo 8–9 Eur/kg, ėrienos – nuo 15 Eur/kg, o tai – kur kas daugiau nei prašoma už kiaulieną, avininkystė Lietuvoje traukiasi. Šių metų pradžioje, Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, buvo 8 269 avininkystės ūkiai, birželio 1 d. tokių ūkių buvo 7 973, o spalio 1 d. – 7 895. Nesunku suskaičiuoti, kad vien per 10 šių metų mėnesių ūkių, kurie augino avis, sumažėjo daugiau kaip pusketvirto šimto.

Gelbsti eksportas

Šiemet iš Tomo Valentos ūkio (Kalvarijos sav.) pirmą kartą nemažas skaičius ėriukų išvežti eksportui į Olandiją. Ūkininkas mano, kad olandai turi draugų musulmonų, kuriems reikalinga ėriena, bet avių augintojas smulkmeniškai net ir nesigilino, kur nukeliavo ėriukai iš jo ūkio.

„Iš ūkio ėriukai pirmiausia išvažiavo į Šeduvos surinkimo punktą. Ten turėjo iš ūkių surinkti apie 450 ėriukų. Kai surinko, atvažiavo transportas, pasikrovė ir išvežė į užsienį. Džiaugiamės, kad olandai atvažiuoja į Lietuvą, perka ėriukus ir patys juos išsiveža“, – VL atviravo T.Valenta.

Ėriukus eksportui kiti šalies ūkiai parduodavo ir anksčiau, tačiau T.Valenta šia galimybe pasinaudojo pirmą kartą. Avių augintojo iš Kalvarijos krašto teigimu, ėriukų eksporto galimybės jis paskata gal nepavadintų.

„Tiesiog, kai atsiranda didesnis ratas supirkėjų, yra mažesnis monopolis. Anksčiau ant vienos rankos pirštų Lietuvoje galėdavai suskaičiuoti avių supirkėjus, nes jų būdavo vos 2–3. Aišku, jų siūloma supirkimo kaina vidinei rinkai yra žemesnė, o ruošiamų eksportui – jau ir kaina didesnė“, – aiškino jis.

Parduoti avis mėsai Lietuvoje augintojams pastaraisiais metais būdavo sudėtinga dėl menkos skerdienos kainos. Ūkininko duomenimis, vietiniai šiemet siūlė 2–2,2 Eur/kg, o eksportui siekė beveik 3 Eur/kg gyvo svorio. Eksportui tinkamas ėriukas yra nuo 25 kg iki 50 kg svorio. O šalies viduje į skerdyklą ėriukų svoris prasideda nuo 35 kg.

Pagrindiniais avienos pirkėjais, anot Tomo, išlieka Lietuvos gyventojai, išpažįstantys musulmonų tikėjimą, aviena – jų pagrindinis maistas. Avieną perka tiesiai iš skerdyklų. Jo pastebėjimu, lietuviai nevalgo tiek ėrienos ir jos daug neperka. Kažkiek ėrienos perka restoranai, maitinimo įstaigos, bet irgi – nedaug. Patys avių augintojai skerdimu neužsiima, išaugintus ėriukus mėsai parduoda gyvus.

Šiemet iš T.Valentos ūkio apie 60 ėriukų išvažiavo į užsienį, o 30–40 ėriukų savininkas pardavė vidaus rinkoje. Šiuo metu suaugusių būsimų ėringų avių Tomo ūkyje auginama 100, dar 30 yra pakaitinių avyčių. Tad ūkyje žiemos iš viso apie 130 avių.

„Reikia pasiruošti žiemai, avis susigrupuoti. Senesnes avis į vieną, jaunesnes – į kitą bandą. Dar pasitaiko ir brokavimo atvejų. Jau iki rudens buvome atsirinkę, bet dar peržiūrime. Dabar, tvartiniu laikotarpiu, pagrindinis rūpestis viską susikontroliuoti, susitvarkyti, susižiūrėti, susireguliuoti“, – kalbėjo ūkininkas, auginantis lietuviškas veislines juodgalves genofondines avis.

Ruduo – pardavimų pikas

Pasusienio kaime (Anykščių r.) avis auginantis Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius, kaip ir kiti avių augintojai, rudenį stebi tendencijas. Daugeliui ruduo – nepalankus metas parduoti, nes būna didžiausia pasiūla ir kuklesnė kaina. „Kadangi mano ūkyje avių ėriavimasis vėlyvas, kol kas dar nieko nepardaviau, pardavimai dar tik prasidės“, – sakė jis

Anot Ž.Augustinavičiaus, ruduo – toks metų laikas, kai pasiūla didžiausia. Ir taip susiklosto natūraliai, nes ūkininkai pradeda avis uždarinėti tvartuose ir iki to laiko nori dalį išparduoti. Ūkiuose, kuriuose avys ėriavosi žiemą, ėriukai jau būna užaugę. Tai ruduo – didžiausias pasiūlos metas. Tačiau, pasak avių augintojo, pasiūla dalinai ribota tuo, kad avių ruja yra sezoninė. Padaryti taip, kad avys ėriuotųsi rudenį, ūkio praktikoje neįmanoma, nebent tik su kai kurių veislių avimis.

„Kita priežastis – tvarte ėriukus auginti sunkiau. Todėl taip jau dabar būna, kad avys ėriuojasi žiemą ir pavasarį, paskui iki rudens ėriukai užauga ir visi ūkininkai nori juos parduoti. Kadangi didžiausia pasiūla, tai ir kainos būna mažesnės negu kitu metų laiku. Bet, mano duomenimis, paskutiniais metais rudenį kaina buvo nebloga, kalbant apie avis, išaugintas mėsai. Iš Lietuvos avys važiuoja ir eksportui. Pastaruoju metu iš mano ūkio nebuvo išvežta į užsienį, bet kolegos minėjo, kad neblogą kainą siūlė ir už eksportui užaugintus ėriukus. Tai situacija nėra bloga“, – aiškino pašnekovas.

Ž.Augustinavičiaus ūkis – mišrus, užsiaugina pašarus avims, o avininkyste užsiima nuo 2003 metų. Dabar šio ūkio bandoje apie 1,1 tūkst. avių, bet netrukus prasidės pardavimų etapas. Šeimininkas iki pavasario tikisi išparduoti prieauglį, o vėliau lauks naujo.

Sunkus ėriavimasis

Vabalių kaime (Telšių r.) įsikūręs Gintauto Činskio avininkystės ūkis pasirinkęs veislininkystės kryptį, augina apie 1 tūkst. avių. Ūkininkas minėjo, kad avininkystės perspektyva neblėsta, jam tuo užsiimti verta, nes tai ne tik verslas, bet ir jų šeimos gyvenimo būdas. Činskių ūkis atsirinkęs tekselių veislės avis, kurias ir veisia.

„Dabar pas mus prasidėjo gana atsakingas kergimo laikotarpis, kai į bandą reikia įleisti avinus. Juos reikia parinkti pagal giminystės ryšį taip, kad nesigiminiuotų, kad būtų geros linijos ir gimtų kilmingi vaikai“, – apie vėlyvo rudens darbus pasakojo Gintautas.

Jis tekselius pasirinko neatsitiktinai. Ūkio šeimininkas prieš 6–7 metus juos pirmą kartą pamatė Vokietijoje. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. „Šios veislės avys turi išskirtinę savybę – tekselių mėsos išeiga sudaro 70–60 proc. Bet man labiausiai patiko, kad jie labai draugiški žmogui“, – apie pasirinkimą auginti tekselius argumentais grindė G.Činskis. Činskių ūkis dabar yra bene didžiausias pagrindinis tekselių augintojas ir jų veisėjas Lietuvoje.

Iki tekselių, per daugiau nei dešimtmetį, ūkyje buvo auginamos įvairių veislių avys. Šeimininkas lygino, kad ne visos prieraišios, draugiškos, bet tekseliai ypatingi – ateina prie žmogaus, gali juos paglostyti, kai kam primena šuniukus. Todėl tekselių avys ūkyje labai tinka edukacijoms, kurios vyksta nuo gegužės iki spalio mėnesio.

„Tekseliai net mėgsta sąlytį su žmogumi, mėgsta rodomą jiems dėmesį. Kviečia prieiti arčiau, paglostyti kaklą, jie „vizgina“ uodegą. Aš daug avių veislių išbandžiau prieš tai, bet tekseliai yra itin jaukūs“, – apie šios veislės avių teigiamas elgesio savybes ilgai gali kalbėti šeimininkas.

Tam, kad ūkis išgyventų, avininkystė plėtojama keliomis kryptimis – Činskams labai svarbi veislininkystė, gera avių priežiūra. Tekseliams svarbus mitybos racionas, kurį papildo baltyminiais priedais. Pašarus renkasi iš patikimų Lietuvos gamintojų, kad sausi pašarai būtų gerai subalansuoti. Daug laiko skiria edukacinei veiklai – per metus lankytojus ūkyje priima penkis mėnesius.

Ūkininkas neneigė, kad be „meilės iš pirmo žvilgsnio“, auginant didelį būrį avių kyla ir rūpesčių. „Atsižvelgiant į šią mano pasirinktą veislę, jai būdingas gana sunkus mamų ėriavimasis. Paprastai gimsta didesnio svorio ėriukai. Turime cikliškai stebėti pagal datą ir, atėjus gimdymo metui, padėti apsiėriuoti“, – ėriavimosi procesą kaip vieną atsakingiausių darbų nusakė avininkystės ūkio savininkas.

Ryžosi kryžminimo procesui

Činskių šeima su darbo jėgos trūkumu kaime nesusiduria, nes ūkyje dirba visa šeima. „Savo avių banda vienas pasirūpinu, bet šalia, kai tik reikia, tėvukas daug man padeda. Mūsų pramoninė avių banda, bet stengiamės patys visus darbus pasidalinti tarpusavyje. Net jeigu ir ateitų kas nors patalkinti, bėda ta, kad nelabai kas išmano procesą. Tų niuansų yra daug ir įvairių.

Turiu kolegą Evaldą Kuršėnuose, jis augina sufolkų veislės avis. Pasikalbame tarpusavyje, kad niekas nepadarys už tave taip, kaip tu pats padarai. Kitas nežinos niuansų, kaip pats žinai, nes čia nėra paprastos avys. Kadangi veisi veislei, jos reikalauja tam tikros priežiūros, tai turi pats pas jas eiti nuo ryto iki vakaro. Dabar ūkininkavimas man tapo ir kaip gyvenimo būdas“, – aiškino avių augintojas ir veisėjas Gintautas.

Užauginus avis veislei, šeimininkui jas parduoti pavyksta. Sėkmę lemia, kad tekselių veisimu mažai kas užsiima. Nors Gintautas stengiasi populiarinti šią veislę, ne visi ūkininkai nori užsiimti būtent dėl sudėtingesnio jų ėriavimosi. O tekselių poreikis, anot G.Činskio, dabar labai didelis. Užsako net metams į priekį. Ši veislė sukurta Nyderlanduose. Turi išskirtinio raumeningumo, gerą mėsos išeigą.

„Mano pagrindiniai klientai – Lietuvos pramoniniai avių ūkiai. Geriausias avių kryžminimas yra su tekselio avinu, nes jis garantuoja didžiausią raumeningumą. Tai didžiausią mėsos išeigą turinti avių veislė pasaulyje. Net yra „sumušę“ pasaulio rekordą, kai už 300 tūkst. eurų Škotijoje buvo parduotas tekselių veislės avinas. Jo palikuonys turi išskirtinį raumeningumą ir tokią mėsos išeigą, kurios turbūt neturi jokios kitos pasaulyje auginamos veislės avys. Daug šalių avių augintojų, toje pačioje Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje net kopijuoja. Tai ir man kilo mintis išveisti savo lietuvišką žemaitišką tekselį. Tai nuo pernai dabar ir dirbu ties tuo“, – atviravo ūkininkas.

Avių veisėjo iš Telšių rajono teigimu, jis kryžmina Lietuvos juodgalves su mėlynaisiais tekseliais ir bandys kažką išvesti. Tai ilgalaikis procesas, reikalaujantis 7–8 metų darbo, per 1 tūkst. avių paplitimo Lietuvoje.

„Šį kartą nusprendžiau investuoti, nes iš tikrųjų po geros kokybės kryžminimo, o Lietuvos juodagalvės – šiaip geras variantas, bet patobulintus su mėlynaisiais tekseliais – sukryžminus, galima gauti dar geresnį variantą“, – gerų rezultatų tikisi jis.

Baisesni už vilkus

Beveik kiekvieno Lietuvos avių augintojo rūpestis – kaip apsisaugoti savo avių bandą nuo plėšrūnų vilkų. Kalvarijos savivaldybės ūkininkas T.Valenta plėtoja mišrų ekologinį ūkį – augina avis bei grūdines kultūras. Ganiavos laikotarpiu avių bandai didžiausia grėsmė ūkio valdose Brazavo kaime, T.Valentos pastebėjimu, yra ne vilkai, bet krankliai.

„Neprasikalbėjus, šiais metais vilkai pas mus neįsisuko, kažkaip aplenkė, bet buvo įsisukę krankliai, jie užkapojo mažus ėriukus. Buvome ir veterinarą išsikvietę, kad surašytų aktus, patvirtintų, jog tai yra kranklių darbas. Specialistas surašė aktus, bet žmogus pats netikėjo, kaip gali kranklys užkapoti ėriuką. Krankliai išlesa akis, išangę, sulesa vidurius. Būdami alkani, greičiausiai, ieško grobio. Zuikučių aplink nelabai belikę, tai randa kitą, lengvesnį grobį – mažiuką ėriuką ir užkapoja“, – apie neįtikėtinus ūkio gyvenime pasitaikiusius skaudžius atvejus pasakojo T.Valenta.

Jis neteko penkių mažų ėriukų – juos rado užkapotus. Į kranklių nagus buvo patekusi ir viena vyresnio amžiaus ūkio avis, ją rado vaikštančią išlestomis akimis. Per plėšrius „padarus“ Valentų ūkis prarado šešis augintinius.

„Širdį labai skaudėjo, kai radome mažą ėriuką išlestomis akimis, bet jis dar buvo gyvas. Atvažiavęs veterinaras pasakė, kad nerašys akto, nes jis gyvas. Nors gyvas, bet jam – jau viskas. Jeigu akys išlestos, neišgyvens. Avys – nebaikštūs gyvuliai. Ganosi laukuose ir kranklys vaikščioja tiesiog šalia jų. Matyt, nusižiūri, kuris silpnesnis ėriukas, ir puola ant jo“, – situaciją apibūdino ūkininkas.

Ūkio savininko teigimu, po šių įvykių jiems dabar didžiausia problema – kova su alkanais plėšriais krankliais. Krankliai „patvarko“ ir į polietileno plėvelę sufasuoto žiemai paruošto šienainio rulonus.

„Krankliai, darydami žalą, pas mus „pirmauja“ prieš vilkus. Su krankliais kovoti negali – jie saugomi paukščiai. Jų medžioti negalima. Baidyklių statymas nepadeda. Lieka tik operatyvus darbas – greitai surinkti susuktus pašarų rulonus ir išvežti iš laukų, sukrauti prie sodybos, nors ir prie pat namų atskridę sukapoja. Daugiausia žalos padaro gegužės–birželio mėnesiais, kai ūkyje gaminami pašarai. Tada prasideda visos negandos. Ryte pagaminai, suvyniojai / supakavai į plėvelę pašarus, jeigu nespėjai per porą valandų susivežti, jau žiūrėk – prakirto“, – teigė avių augintojas.

Viso sektoriaus rūpestis

Avininkystės sektorių, pasak Anykščių ūkininkų sąjungos pirmininko Ž.Augustinavičiaus, vargina darbuotojų stygius, bet pati skaudžiausia rykštė, jog per metus, Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenimis, vilkai Lietuvoje papjovė apie 1,5 tūkst. avių. Vis daugiau žalos pridaro ir krankliai.

„Krankliai užpuola ne dėl to, kad avys taikios. Su avimis yra taip, kad jeigu jos aukštielninkos užvirsta ant nugaros, jos nesugeba atsiversti ant kojų ir apsiginti. Jos gulėdamos ant nugaros bejėgės, pamatę auką krankliai atskridę padaro savo juodą darbą. Pilvus prakapoja, žarnas ištraukia, išangę išlesa, visur iškapoja kur minkštesni audiniai, net akis. Ėriukai labai kenčia. Buvau vienu metu nusprendęs leisti avims ėriuotis lauke, bet dėl kranklių teko nutraukti, nes jau labai dideli nuostoliai“, – savo ir kitų patirtimis pasidalijo Ž.Augustinavičius.

Jo pastebėjimu, krankliai išplitę visoje Lietuvoje ir visoje Europoje. Avių augintojas apgailestaudamas pastebėjo, kad šie plėšrūs paukščiai saugomi, nors nieko gero neduoda. „Tiesiog kuo didesnis parazitas, tuo labiau jį saugo“, – stebėjosi jis.

Nors avims kyla vis daugiau pavojų gamtoje, Ž.Augustinavičius tiki, kad avininkystė Lietuvoje turi gerą perspektyvą. „Jeigu tik kas nori, turi jėgų, energijos ir sveikatos, tai siūlyčiau tuo užsiimti, nes ūkininkų ir avių ūkių mažėja natūraliai visoje Europoje dėl senėjimo procesų. Nauji žmonės labai vangiai ateina į šitą sektorių, nes jis reikalauja daug rankų darbo. Tad kuo toliau, tuo paklausa bus didesnė“, – tikino Žilvinas.

Jo teigimu, avių ūkiuose, kaip bet kurioje kitoje gyvulininkystės šakoje, visus metus daug darbo, todėl vyresnio amžiaus ūkininkai sunkių darbų nebeįstengia dirbti, o pasamdyti kaime irgi labai sunkiai galima atrasti žmogų, nes jauni vyrai mieliau renkasi darbą su žemės ūkio technika, nei darbą prie gyvulių.