Dar visai neseniai atrodė, kad Lietuvoje arklių augintojų gali nebelikti. Visgi pastaruoju metu situacija ėmė keistis. Vis daugiau žmonių vėl atsigręžia į arklininkystę.

Rečiau puola vilkai

Marijampolietis Darius Barzdukas šiuo metu turi keturis arklius. Vyras juos auginti pradėjo visiškai atsitiktinai – prieš porą metų susirgus draugo tėčiui iš šio nupirko pirmąjį savo žirgą. Labai greitai suvalkietis pamilo ristūnus. Apskritai, simpatiją gyvūnams vyras jautė visada, nes anksčiau užsiėmė kinologija.

„Man žirgai yra labai gražūs, mieli, o kartu ir didingi gyvūnai. Prie jų jaučiuosi mažas, tačiau kartu ir tvirtas. Kol kas juos laikau dėl savęs – jodinėju, važinėju karietomis. Planuoju kitais metais pasikviesti arklių veislių vertintojus. Jei jų išvados bus teigiamos, galbūt pradėsiu arklius veisti“, – svarstė D.Barzdukas.

Ne taip seniai arklininkyste verstis pradėjo ir Vilkaviškio rajono, Matlaukio kaimo gyventojas Giedrius Biskys. Jo žmona Vištytyje paveldėjo ūkį, tad vyras ilgai suko galvą, kaip jį panaudoti. Kadangi valdomos žemės yra gana kalnuotos, Giedrius nusprendė jose „apgyvendinti“ kokius nors gyvūnus. Iš pradžių svarstė įsigyti avių, tačiau greitai suprato, kad tai būtų pernelyg rizikinga. Vištyčio krašte į avių bandas gana dažnai įsisuka vilkai.

„Perskaičiau, kad arklius vilkai puola daug rečiau. Tai, ko gero, ir tapo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl įsigijau ristūnų. Be to, vienas draugas, seniai auginantis arklius, primigtinai siūlė ir man pradėti juos laikyti“, – prisiminė G.Biskys.

Vyras šiuo metu turi 10 arklių, juos veisia ir laiko dėl grožio. Neretai į jo valdas dviračiais atmina vaikai, fotografuojasi prie žirgų.

„Man labai patinka arkliai. Vien buvimas su jais suteikia neapsakomą malonumą“, – šypsosi Matlaukio kaimo gyventojas.

Trūksta veterinarų

Daugiau nei 60 metų arklius auginantis dar vienas Vilkaviškio rajono, Mažųjų Būdežerių kaimo gyventojas Kazimieras Kubilius šiuo metu turi šešis žirgus. Su jais vyras dažnai dalyvauja įvairiose šventėse, demonstruoja lankytojams, siūlo jiems pamėginti jodinėti. Ypač šia atrakcija domisi jaunimas.

„Auginti arklius nėra lengva. Jie – gana lepūs gyvūnai. Neseniai netekau vieno arklio. Gaila, tačiau visoje Lietuvoje mažėja veterinarų, kurie mokėtų tinkamai gydyti žirgus. Surasti, kas gydo kiaules ar karves, nėra sunku, o štai su arklių gydymu – didelė problema. Pas mus rajone šioje srityje specializuojasi vos vienas veterinarijos gydytojas Arvydas Šlivinskas“, – pasakojo K.Kubilius.

Pats A.Šlivinskas pasakojo, kad gydyti arklius jo taip pat niekas specialiai nemokė, tačiau kadaise jis su kolegomis patys ėmė domėtis žirgų gydymo ypatumais, šia tema skaitė daug literatūros.

„Kadangi arklių augintojų daug nėra, tad dabartiniai veterinarijos gydytojai neskiria ristūnams daug dėmesio. O čia reikia tam tikrų specifinių žinių“, – pabrėžė A.Šlivinskas.

Pats vyras ne tik gydo arklius, bet ir juos augina. Jo pievose šiuo metu ganosi 17 žirgų. Pūstapėdžių kaime gyvenantis Arvydas pasakojo, kad meilę šiems gyvūnams paveldėjo iš tėčio. Nuo vaikystės jais jodinėjęs vyras kadaise net visus ūkio darbus atlikdavo tik su arkliais. Aišku, dabar juos jau pakeitė naujausia žemės ūkio technika, tačiau arkliai vis tiek išliko labai svarbi jo gyvenimo dalis.

Vertinimų metu siekiama nustatyti tikrąją ristūnų vertę. Ne visi jie tinka veisimui, tačiau nemaža dalis atitinka turizmo sektoriuje ar žemės ūkyje keliamus kriterijus. Kitaip tariant, vertinimų metu nustatoma tinkamiausia arklių paskirtis.

„Kadaise su ūkininkais, kurie laikė arklius, sveikindavausi dešine ranka, o su tais, kurie jų neturėjo – kaire. Daug kas manęs nesuprato, tačiau aš laikiausi tam tikrų principų“, – juokėsi A.Šlivinskas.

Jautė tuštumą

Mažuosiuose Būdežeriuose gyvenantis Kęstutis Pikšilingis dabar turi 10 arklių. Vyras mėgsta važinėtis jų traukiamomis karietomis, tačiau jau porą metų nėra to daręs. Jis teigė iki šiol neturėjęs tam tinkamai apmokytų žirgų. Visgi dabar jų jau yra, tad suvalkietis tikisi, jog šiemet galbūt vėl pavyks pasilepinti šiek tiek primiršta pramoga.

„Man arkliai – malonumas ir sielos atgaiva. Šį pomėgį perėmiau iš savo tėčio. Su šiais gyvūnais esu nuo vaikystės. Dėl pasikeitusios gyvenamosios vietos arklių nelaikiau septynerius metus. Tuomet kažko labai trūko. Širdyje buvo tuštuma. Būdavo, važiuoju keliu ir, pamatęs arklių kaimenę, sustoju, prieinu prie jų, pakalbinu, įkvepiu aplink juos tvyrančio oro ir net atsigaunu“, – šypsojosi K.Pikšilingis.

Panašius išgyvenimus su arkliais patiria ir Bartninkų miestelyje, Vilkaviškio rajone gyvenantis Laimutis Eidukevičius. Šiuo metu vyras turi 16 arklių. Anot jo, darbo su ristūnais ūkyje netrūksta, tačiau jis suteikia didžiulį malonumą. Meilę žirgams Laimutis paveldėjo iš tėvų, kurie taip pat buvo arklininkai. Kadaise L.Eidukevičius net į pasimatymus su būsima žmona Renata jodavo ant žirgo. Dabar dėl šių gyvūnų galvą pametęs jų sūnus Mykolas.

Daugėja jaunimo

Lietuvos arklių augintojų asociacijos (LAAA) veislės knygos administratorius Gediminas Pilipavičius pasakojo, kad pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja arklių augintojų, ypač jaunimo. Tai vyrą išties džiugina.

„Mūsų asociacija vienija apie 100 narių, o iš viso Lietuvoje yra 11 žirgų augintojų interesus ginančių organizacijų. Mes esame patys „seniausi“. Būtent iš mūsų atskilo kitos asociacijos. Šiais metais minėsime trisdešimtmetį. Kasmet mūsų nariai užregistruoja daugiau nei po 100 naujų kumeliukų. Pernai užregistravome 148. Dėl arklių genetikos neturime jokių problemų. Pastebėjau, kad Lietuvoje žirgų kokybė nuolat gerėja“, – kalbėjo G.Pilipavičius.

A.Aksomaitytė: „Dažnai pasiryžusieji auginti arklius siekia įsigyti bent trejų metų gyvūną, kuris būtų apmokytas. Pardavėjai tokių žirgų nelabai nori parduoti, nes pirkėjų siūloma kaina dažniausiai būna neadekvati. Taip susidaro savotiškas užburtas ratas.“

Jis yra vienas iš tų, kurie kasmet vertina Lietuvos arklius pagal visą požymių kompleksą, stengiasi nustatyti veislinę vertę ir veisimui atrinkti pačius geriausius. Kartu su juo į ūkius dažniausiai keliauja ir Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos administratorė Aurelija Aksomaitytė. Anot jos, vertinimų metu siekiama nustatyti tikrąją ristūnų vertę. Ne visi jie tinka veisimui, tačiau nemaža dalis atitinka turizmo sektoriuje ar žemės ūkyje keliamus kriterijus. Kitaip tariant, vertinimų metu nustatoma tinkamiausia arklių paskirtis.

„Mūsų asociacija dirba su Lietuvos sunkiaisiais ir stambiaisiais žemaitukais. Pastarųjų šalyje yra kiek mažiau nei 700. Tai labai rizikinga riba. Viena rimta liga gali visiškai išnaikinti šios veislės arklius. Visomis išgalėmis stengiamės didinti žemaitukų populiaciją, raginame jų savininkus dalyvauti parodose, skleisti informaciją apie šių arklių naudą ir galimybes. Visgi didžioji dalis arklių augintojų nesinaudoja socialiniais tinklais, tad mums skleisti informaciją yra gana sudėtinga“, – apgailestavo A.Aksomaitytė.

Kiek geresnė situacija su Lietuvos sunkiaisiais arkliais, kurių šalyje yra kiek daugiau nei 2 tūkstančiai. Praėjusiais metais buvo užregistruoti 300 naujų šios veislės kumeliukų. Tuo tarpu stambiųjų žemaitukų – vos pusšimtis.

„2021 m. mūsų asociacija tapo tarptautinės „Fectu“ federacijos nare. Ši federacija vienija su arkliais dirbančias organizacijas iš visos Europos. Pastebėjome, kad Lietuvos žmonės norėtų auginti dar daugiau arklių, tačiau yra tam tikrų kliūčių. Pavyzdžiui, jaunimui trūksta žinių, o jų nėra kur įgyti. Dažnai pasiryžusieji auginti arklius siekia įsigyti bent trejų metų gyvūną, kuris būtų apmokytas. Pardavėjai tokių žirgų nelabai nori parduoti, nes pirkėjų siūloma kaina dažniausiai būna neadekvati. Taip susidaro savotiškas užburtas ratas. Tapę minėtos federacijos nariais mes stengiamės semtis reikiamų žinių, turime galimybę dalyvauti įvairiuose renginiuose, gauname atitinkamos literatūros, kurią verčiame į lietuvių kalbą. Norime, kad Lietuvoje atsirastų dar daugiau arklių ruošėjų. Galbūt taip po truputį į rinką grąžinsime ir Lietuvos sunkiuosius arklius bei stambiuosius žemaitukus“, – vylėsi A.Aksomaitytė.

Nepaisant tam tikrų sunkumų, tiek ji, tiek kiti pašnekovai teigė Lietuvoje matantys šviesią arklių augintojų ateitį.