Nedaug atrastume pienininkystės ūkių, kuriuose nėra vienokių ar kitokių problemų, susijusių su karvių ir sėklinamo amžiaus telyčių reprodukcija. Sėkmingai valdyti šį procesą yra viena svarbiausių bendros pieno ūkio vadybos dalių. Jei geri karvių bandos reprodukcijos rodikliai, maksimalus bus ir bandos produktyvumas. Ar pakankamai skiriame dėmesio bandos reprodukcijai gerinti?

Pagrindiniai principai

Bandos reprodukcijos sėkmę lemia gebėjimas bandos valdymo procese laikytis kelių pagrindinių principų, kurie daro tiesioginę įtaką ūkio rezultatams šioje srityje. Būtina periodiškai analizuoti pagrindinį bandos reprodukcijos rodiklį – veršiavimosi intervalą ir priimti teisingus sprendimus, susijusius su šio rodiklio gerinimu, t. y. daugiau dėmesio skirti karvių pašarams ir priežiūrai, įvedamų į bandą telyčių išauginimui, jų sėklinimo amžiui.

Nereikia būti reprodukcijos srities specialistu – kiekvienas ūkininkas pasakys, kad sveika, gerai šeriama ir prižiūrima karvė per metus turi atsivesti veršelį, o po veršiavimosi vėl turi būti apvaisinama praėjus 60–100 dienų. Gerai valdomose pieno fermose taip būna vidutiniškai 90 proc. karvių. Tačiau ir tokiose bandose dalis karvių dėl įvairių priežasčių sunkiau apvaisinamos. Jeigu bandoje sunkiai apvaisinama daugiau nei 15 proc. karvių, reikia ieškoti problemų ir jas šalinti.

Dažniausiai sėkmingai apvaisinti karves trukdo tokie veiksniai kaip nevisaverčiai arba blogai subalansuoti pašarai, nepakankamas dėmesys karvių sveikatai bei vis dar sunkiai įveikiamos problemos, susijusios su rujos nustatymu ir nekvalifikuotai atliekamu sėklinimu.

Tinkamas karvių šėrimas

Pieno kiekiui netinkamas šėrimas atsiliepia tuoj pat – primilžis staigiai sumažėja. Reprodukcijos problemos prasideda gerokai vėliau.

Kalbant apie karvių mitybos ypatumus, šėrimo specialistai dažniausiai linkę pagal svarbą juos grupuoti kaip pagrindinius karvių mitybos normų rodiklius, t. y. pašarų sausąsias medžiagas ir energiją, išreikštą apykaitos energijos (AE) arba neto energijos laktacijai (NEL) vienetais – MJ. Labai svarbūs galvijų mitybos normų rodikliai yra žalieji baltymai, žalieji riebalai, žalioji ląsteliena, krakmolas ir cukrus. Trečioji mitybos normų rodiklių grupė – makroelementai (kalcis, fosforas, siera, natris chloras) bei mikroelementai (varis, kobaltas, jodas ir kt.). Ketvirtąją mitybos normų rodiklių grupę sudaro vitaminai D, E ir vitamino A provitaminas karotinas.

Šeriamos nesubalansuotais pašarais karvės blogiau apsivaisina, embrionai dažniau miršta. Nepakankamai šeriant, vyksta degeneraciniai ir funkciniai pakitimai, sukeliantys nevaisingumą.

Neigiamas energijos balansas dviejų mėnesių laikotarpiu po apsiveršiavimo sukelia kiaušidžių funkcijos sutrikimus, dėl kurių gali įvykti gimdos atrofiniai pakitimai. Tai ypač dažna produktyvių karvių problema. Vėlesniu laktacijos tarpsniu atsirandanti problema – per didelis energijos kiekis suteikiamas su pašarais, kai stengiamasi gauti maksimalų primilžį, neatsižvelgiant į gyvulio genetines galimybes. Dėl šios priežasties sumažėja vidaus sekrecijos liaukų veikla. Jei mitybos racione apykaitinės energijos perteklius būna ilgesnį laiką, riebaliniu audiniu perauga gimda ir kiaušidės, sutrinka hormonų pusiausvyra.

Reprodukcinės funkcijos sutrinka ir dėl nepakankamo gyvulio organizmo aprūpinimo baltymais. Kai trūksta virškinamųjų proteinų, paprastai būna nepakankamai ryškiai išreikšta ruja, neįvyksta ovuliacija, sutrinka embriono vystymasis. Jei vis dėlto pavyksta apsėklinti karvę, gimsta silpnas veršelis, sumažėja pačios karvės produktyvumas.

Kita medalio pusė – baltyminių medžiagų perteklius racione. Tai irgi gali tapti bergždumo priežastimi. Tokio šėrimo pasekmė – lytinių ciklų neritmingumas, dažnai neovuliuoja kiaušialąstė, todėl sėklinimai būna daugkartiniai ir nesėkmingi, formuojasi kiaušidžių cistos.

Reprodukcijai svarbu ir pakankamas karvės organizmo aprūpinimas vitaminais A, E, D, makroelementais (kalciu, fosforu, natriu, kaliu), mikroelementais (jodu, variu, manganu, cinku, kobaltu).

Riebaluose tirpstančių (A, E, D) vitaminų trūkumas lemia tokias karvių reprodukcijos problemas kaip vėluojanti ruja po apsiveršiavimo, gimdos gleivinės liaukų išsigimimas ir pan. Vitaminas A palaiko normalią gleivinių fiziologinę būklę, jo trūkstant suragėja gleivinės, išsigimsta gimdos gleivinės liaukos. Vitamino A trūkumas sutrikdo ir normalią mineralinių medžiagų apykaitą. Kai trūksta vitamino E, sutrinka hipofizio, gaminančio folikulus stimuliuojantį hormoną, veikla, todėl sumažėja galimybė spermatozoidams apvaisinti kiaušialąstę. Vitaminas E karvių organizme nesintetinamas, todėl vienintelis jo šaltinis – pašarai. Kai jo trūksta, sutrinka karvių ruja, lytinių organų veikla, jos blogiau apsivaisina, žūva daugiau embrionų.

Apie karvės apvaisinimą reikia galvoti jau jai užtrūkus, nes produktyvumas ir reprodukcinės savybės yra glaudžiai susiję su karvės įmitimu prieš ir po veršiavimosi. Būtina stebėti, kad užtrūkusios karvės nenutuktų. Kūno būklė veršiavimosi metu turi būti 3,5 balo (vertinant pagal 5 balų įmitimo būklės vertinimo skalę). Per daug įmitusių karvių kepenys būna suriebėjusios, o po apsiveršiavimo apetitas labai sumažėja. Tuoj po apsiveršiavimo karvė turėtų gauti geriausios kokybės žolinių pašarų ir kuo daugiau jų suėsti.

Karvė apsivaisinti gali tik tada, kai jos lytiniai organai ir visas organizmas yra visiškai atsigavę ir pasiruošę priimti ir išauginti naują vaisių. Pirmos rujos pasireiškimo laikui ir visavertiškumui įtakos turi gimdymo eiga ir pagalbos suteikimas gimdymo metu. Sunkus veršiavimasis ir lytinių takų sužalojimai sulėtina lytinių organų atsigavimą, pablogina apvaisinimą. Karvei sėklinti renkant bulių visada reikia atsižvelgti į veršiavimosi lengvumą, būsimo veršelio stambumą.

Jeigu teikiant gimdymo pagalbą nesilaikoma sanitarinių reikalavimų, į gimdymo takus patenka mikroorganizmų, kurie sukelia įvairaus laipsnio uždegimus. Todėl lėčiau atsigauna lytiniai organai, sutrinka lytinis ciklas, apvaisintos kiaušialąstės blogai implantuojasi uždegimo pažeistoje gimdos gleivinėje ir įvyksta embrioninis mirtingumas. Karvės neapsivaisinti gali ir dėl kiaušidėse susidariusių cistų. Tuomet jos dažnai ir nereguliariai rujoja, bet sėklinant neapvaisinamos arba ruja nepasireiškia visai.

Laiku pastebėti

Per vėlai pastebėjus rują arba ne laiku sėklinant karvės dažnai lieka neveršingos, pailgėja servis periodas ir veršiavimosi intervalas. Karvės rujoja kas 18–24 paras. Lytinio ciklo trukmei įtakos turi daug veiksnių: gyvulio amžius, laktacija, laikymo sąlygos, laikymo būdas, gyvulio sveikatingumas, individualios savybės. Yra daug rujos nustatymų būdų, bet labiausiai paplitęs – stebėjimas. Pastaruoju metu ūkiuose, kuriuose karvės laikomos palaidos, vis plačiau taikomos automatinės rujų stebėjimo sistemos.

Karvių lytinis ciklas skirstomas į priešrujį, tikrąją rują ir porujį. Priešrujis trunka 2–4 dienas. Šiuo laikotarpiu karvės būna neramios, bando šokti ant kitų karvių, tačiau sėklinti jas dar per anksti. Ruja trunka vidutiniškai 18 valandų. Šiuo laikotarpiu karvė stovi, kai ant jų užšoka kitos karvės, pačios taip pat šokinėja ant kitų karvių. Geriausias laikas sėklinti – nuo rujos pradžios praėjus 12–18 valandų. Galima sėklinti periodo pradžioje ir pabaigoje.

Porujis ciklas trunka 1–3 dienas. Jo metu karvės neprisileidžia kitų karvių, jas sėklinti jau per vėlu. Daugumai tokių karvių kraujingos išskyros pasirodo 2–3 dieną po buvusios rujos. Pastebėjus išskyras, reikia pasižymėti datą ir laukti kitos rujos.

Karvių sėklinimas yra sudėtingas, aukštos kvalifikacijos reikalaujantis darbas. Jį atliekantis specialistas arba pats ūkininkas turi gerai žinoti, kaip paruošti spermą, sugebėti įvertinti sėklinamo gyvulio fiziologinę būklę ir nustatyti rują. Karvės gali būti neapvaisinamos dėl sėklinimo technologijos pažeidimo atšildant spermą, pažeidžiant atšildymo režimą bei trukmę, neapsaugant atšildytos spermos nuo pakartotinio temperatūros kritimo. Gyvuliai taip pat gali būti neapvaisinami dėl prastos spermos kokybės arba žemos jos apvaisinamosios galios.

Amžius ir svoris

Dar viena diskusijų tema, kalbant apie gerus bandos reprodukcijos rodiklius, yra telyčių sėklinimo amžius ir svoris. Specialistai pataria vadovautis principu, kad telyčios svoris pirmojo sėklinimo metu turi sudaryti apie 70 proc. vidutinio tai bandai būdingo karvių svorio (ūkiuose jis yra skirtingas ir priklauso nuo laikomų galvijų veislės bei pan.). Jei ūkyje nėra galimybės gyvulių pasverti ar svorį nustatyti matuojant, reikėtų bent vizualiai įvertinti savo bandą ir nustatyti, koks maždaug vidutinis suaugusių karvių svoris būdingas bandai. Tai padės nuspręsti, koks turi būti telyčios svoris pirmojo sėklinimo metu. Idealus amžius sėklinti telyčias yra apie 14 mėn.

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė