Kaimo bendruomenės ir pavieniai saldumynų gamintojai neriasi iš kailio, ruošdamiesi Kalėdoms ir Naujiesiems metams. Jie kepa eglutes, grybukus ir kitokius skanėstus, „prikeltus“ iš močiučių ir promočiučių receptų.Dar pavasarį darbai buvo kiek sustoję, tačiau ilgainiui jie vėl įsibėgėjo, o prieš didžiąsias metų šventes dar labiau suintensyvėjo.

Atgaivina tradicijas

Gardūs kvapai vis dažniau sklinda iš Karalkrėslio kaimo (Vilkaviškio r.)bendruomenės kepyklėlės. Artėjant žiemai kepėjos susirenka beveik kasdien. Pirmiausia jos pasikuria ugnį, pasišildo patalpą, kad pačioms būtų jaukiau, ir imasi kepimo ruošos darbų. Vienas iš tradicinių kepinių – pagal senovinį receptą kepama šventinė „Lietuviška eglė“.

Karalkrėslio kaimo bendruomenės pirmininkė Rasa Bulvičienė prisiminė vaikystę – kai tėvai ją nusiveždavo į vestuves, stalą dažniausiai puošdavo iškepta eglė. Apie šį gardėsį jai išlikę tik šilti prisiminimai. „Tokios eglutės būdavo kepamos ir stalus puošdavo tik viename Zanavykijos „kampe“ –aplink Kudirkos Naumiestį, Šakius, iš kur ir pati esu kilusi. Per dideles puotas stalo puošmena tapdavo tokios didžiulės keptos eglės. Man iš vaikystės dar įsirėžęs tas vaizdas“, –prisiminimais dalijosi Rasa.

Pirmą eglę R.Bulvičienė pagal senovinį giminės receptą išsikepė prieš maždaug 27 metus, kai jos dukrai buvo vieneri. Gyvenimas tekėjo sava vaga, o keptos eglės Rasai parūpo, kai savo kaime su bendruomene įsirengė jaukią kepyklėlę. Tada vėl pabandė kepti egles ir, kaip pati sako, „užsikabino“.

Ji pasakojo, kad zanavykiškos eglės yra dviejų rūšių – meduolinės ir iš tešlos be medaus. Karalkrėslio kepyklėlė kepa šviesią, ne meduolinę, nes būtent tokią eglę vaikystėje valgė Rasa, o paragavę pamėgo ir kiti žmonės. Taip zanavykiškos eglės prigijo ir Vilkaviškio krašte.

Be eglutės, Karalkrėslio kepyklėlėje kepami meduoliniai grybukai, grybų šeimynos, šimtalapiai, naminis pyragas, pagardintas aguonomis ir razinomis, kūčiukai.

Anot R.Bulvičienės, naminį pyragą ir kūčiukus ji išmoko kepti iš savo močiutės Agotos,jos receptai dabar naudojami Karalkrėslio kepyklėlėje. Kūčiukai nėra saldūs, bet riebesni –tokius skanu ir sausus pagraužti. Moterys iš atšaldytos sutarkuotos tešlos prisikepa trupinių, kuriuos lipdo išvirtu kondensuotu pienu. Taip sulipdomas „tinginys“ be kakavos – „Koriuko“ sausainiai. Tai dar vienas jų atgaivintas receptas.

Ko tik neprisigalvoja moterys – svarbu, kad valgytojų būtų.

Prisikepa daug

Karalkrėslio kepėjos dalijosi patirtimi ir sakė, kad bet kuri šeimininkė gali išsikepti tokią eglę, tačiau jos paruošimui prireiks mažiausiai trijų dienų, nes gaminys reikalauja labai daug laiko.Rasa vardijo, kad visi eglei reikalingi produktai – kiaušiniai, sviestas, cukrus, grietinė ir miltai – yra lietuviški.

Suminkyta tešla laikoma šaltai ir brandinama 12 valandų, o kitą dieną prasideda pagrindiniai kepimo darbai. „Tešlos ruošimui ir brandinimui reikia vienos dienos. Kitą dieną kepame, klijuojame, palaukiame, kol apdžius, papuošiame, ir vėl paliekame džiūti, kad galėtume supakuoti ir atiduoti klientui“, –per kiek laiko gimsta kepinys skaičiavo Rasa.

Anksčiau Rasa kepdavo labai dideles egles, nes tai būdavo proginės šventės kepinys. Dabar Karalkrėslio kepyklėlėje šios eglutės kepamos kaip valgomi suvenyrai, kurių svoris – nuo 200 g iki 3–4 kg. Pačios populiariausios–1 kg svorio eglės.

Eglei pagaminti reikia nemaža ilaiko, tačiau iš brandintos tešlos iškeptą skanėstą galima laikyti visą mėnesį, tik svarbu jo nesudrėkinti ir nelaikyti karštai. Ne viena eglutė yra iškeliavusi į užsienį. R.Bulvičienės teigimu, pagal senovinį receptą jų kepama brandintos tešlos eglė tikrąjį skonį atskleidžipraėjus savaitei po iškepimo.

Kepėjos pametė skaičius, kiek eglučių vienetais ar kilogramais jau yra iškepusios, bet pamena metus, kai artėjant Kalėdoms kepyklėlės stalas virsdavo,kaip pačios juokauja, „eglučių mišku“. Trys kepėjos prikepdavo, kiek pajėgdavo. „Eglės kasmet perkamos dovanėlėms. Šių metų šventės, akivaizdu, jau nebebus tokios, kaip anksčiau, bet Kalėdų Senelis vis tiek ką nors atneš“, –vylėsi kepėjos.

Karalkrėslio kepyklėlė įkurta kaimo bendruomenės namuose.

Iriasi pirmyn

„Dabar mūsų moterys keps, o mano pagrindinis darbas bus prekyba. Svarbiausia, kad pirkėjų būtų“, –neslėpė R.Bulvičienė.

Vykti su gaminiais į turgelius jai kur kas patogiau, nes,parengusi verslumo projektą ir gavusi paramą, neseniai įsigijo prekybai skirtą autobusiuką. Bendruomenės pirmininkė sakė, kad turi kepti daugiau,plėsti kepyklėlės pajėgumus ir sukurti naujų darbo vietų, bet kartu apgailestavo, kad šiemet jų kepyklėlės kolektyvui, kaip ir daugumai, laikas sudėtingas, todėl nelengva prisiimti didelių įsipareigojimų.

„Prekiaujame Vilkaviškyje, bet norime pasiekti ir Marijampolę, Prienus. Nedideliu spinduliu patys pristatome klientams jų užsakytus keptus gaminius. Stengiamės su jais bendradarbiauti ir per karantiną“, –planais dalijosi R.Bulvičienė.

Nepaisydama išbandymų, Karalkrėslio kaimo bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, kad jų kaime gyvena labai iniciatyvūs žmonės.„Džiaugiuosi savo kaimu. Turime šaunių žmonių, kurie atranda stiprybės ir kuria verslus. Kiti gyventojai spaudžia aliejų. Kaime turime šakočių kepyklėlę, skalbyklą“, – pasakojo bendruomenės vadovė.

Receptas – aukso vertės

Kadaise buvusi tik kepėja–mėgėja,Loreta Adomaitienė iš Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) taip pat tęsia Zanavykijos krašto kepėjų tradiciją – šventines egles kepa jau 20 metų. Zanavykiškų eglių kepimas – Loretos pagrindinė veikla ir pragyvenimo šaltinis.

Loreta Adomaitienė

Ji prisimena savo pirmuosius žingsnius,kai prieš kelis dešimtmečius, dirbdama parduotuvėje, pabendraudavo su viena patyrusia kepėja, per kurią pati susirgo eglių kepimo liga, iš jos gavo patikimą receptą. Jaunai moteriai tai pravertė, nes kai kurį laiką nedirbo,augino dukrą. „Pradėjau kepti, kai dar dukros neturėjau, ir kepu iki šiol“, – pasakojo L.Adomaitienė, kurios įdirbis vis intensyvėja.

Pradžioje kepusi tik sau per šventes,L.Adomaitienė recepto taip ir nepasidėjo, nes jos kepamų eglių vis prireikdavo per giminės susiėjimus. Išgirdę apie gerą kepėją, jos produktu susidomėjo ir apylinkių gyventojai. Dažna šeimininkė prašydavo iškepti skanią puošmeną jos šeimos šventiniam stalui.

„Nuo to viskas ir prasidėjo. Vienas paragavo, patiko, kitas paprašė. Iš lūpų į lūpas, pamažu tapau eglių kepėja. Dabar jų prašo šimtai žmonių“, – neslėpė Kudirkos Naumiesčio senųjų kepimo tradicijų puoselėtoja L.Adomaitienė.

Loreta egles kepa namuose, bet jau pasistūmėjo jos svajonė įkurti kepyklėlę Kudirkos Naumiestyje. Moteris pasakojo, kad patalpos bus įrengtos gavus finansavimą parengtam verslo projektui, o jai beliks nusipirkti įrangą. Kepėjai jau tapo būtinybe atskirti darbo ir poilsio zonas, pagerinti darbo sąlygas, nes klientų ratas ir darbų apimtys sparčiai auga – per mėnesį, kai daug švenčių, peršoka ir šimtą kepamų eglių.

Pertrauka pasijautė tik šį pavasarį, per pirmąjį karantiną. Anot Loretos, kepyklėlėje atsirado„Stop“ ženklas darbams iki Velykų. Tačiau nuo Motinos dienos darbai vėl atgijo, pasipylė užsakymai.„Nejaučiu, kad žmonės nenorėtų valgyti“, –džiaugėsi Loreta, turinti daug užsakymų Kalėdoms.

Loreta iškepa 1–5 kg egles, priklausomai nuo to, kokio dydžio pageidauja žmogus. Užtrunka, kol jas sulipdo, bet ši veikla miela širdžiai. L.Adomaitienė skiria laiko ir naujoms visuomeninėms pareigoms. Ji – Kudirkos Naumiesčio bendruomenės centro „Santaka“ pirmininkė.

Komentaras

Reprezentuoja savo kraštą

Edvardas Belevičius,

Kudirkos Naumiesčio seniūnas

Labai vertinu mūsų darbščiaskepėjas, kurių dar turime. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Jos kepaskanėstus pagal užsakymus šventėmsir ne tik. Kiek užsakymų turi, tiek ir kepa. Čia tokia sena tradicija. Nuo senų laikų mūsų krašte eglės kepamos vestuvėms, krikštynoms, gimimo dienoms ir kalendorinėms šventėms. Eglių paragavę aplinkinių rajonų gyventojai žino, kad jos ne tik gražios, bet ir skanios.