Kai kuriuos vairuotojus nustebino iš karto po Naujųjų matyti vaizdai, kai kelininkai vidury žiemos imasi taisyti duobes keliuose ar miestų gatvėse – esą tai pinigų metimas į balą. Tačiau kelininkai atsako, jog tai yra normali praktika ir būtų neprotinga laukti vasaros, kad galėtų užlopyti žiemą vidury kelio atsivėrusią duobę. Tiesiog žiemą taikoma kita, vadinamojo karšto asfalto technologija.

Taiko kitą technologiją

„Mūsų darbuotojai avarines duobes tvarko ir sausį, tiesiog žiemą darbai organizuojami kitaip, nes nedirba pramoninės asfalto gamyklos: duobes remontuojame naudodami specialiai tam paruoštą ir mažais kiekiais pagamintą asfaltą“, – aiškina Kęstutis Vaicekiūtis, sostinės gatves prižiūrinčios bendrovės „Grinda“ direktorius.

Pasak jo, žiemą į pagalbą pasitelkiamas mobilusis asfalto gamybos įrenginys – recikleris. Jame paruošta asfalto masė pakaitinama iki 175 laipsnių temperatūros ir specialiu termosu, kuris darbinę asfalto temperatūrą gali išlaikyti net tris paras, transportuojama į darbo vietą.

Atvykus į vietą, pirmiausia iš duobės išvalomas sniegas ir purvo sąnašos, o tada užpilama asfalto masė, kuri vėliau yra sutankinama vibracine plokšte, o kaip jungiamoji medžiaga naudojamas gumos ir bitumo mišinys. Dėl to, kad avarinės duobės būna „išsimėčiusios“ dideliame kelio plote, dangos sutankinimui žiemą neefektyvu naudoti vasarą įprastus volus.

Valstybinės reikšmės kelius prižiūrinti bendrovė „Kelių priežiūra“ pranešė, jog per pirmąją sausio savaitę užtaisė daugiau kaip 650 duobių – tai yra 560 kvadratinių metrų pavojingų kelio išdaužų visoje Lietuvoje.

Pastarosiomis dienomis prasčiausia situacija vakariniuose ir pietiniuose rajonuose, nes vyraujant gausiems krituliams ir staigiai kintant orams, prastos būklės kelio danga skilinėja, o atsiradus mažiems įtrūkimams ten patekęs vanduo šaldamas plečiasi ir formuoja išdaužas. Vairuotojų prašoma būti budriais, ypač važiuojant vandens apsemtomis vietomis, kur sunku įžiūrėti galimą duobę.

Dažna temperatūrų kaita

Specialistai aiškina, kad mūsų klimato juostoje, kur dažnai kartojasi užšalimo ir atšilimo ciklai, žiemą „suplėšyta“ gatvių danga yra įprastas žiemos palikimas. Skaičiuojama, kad Lietuvoje žiemos metu temperatūra iš neigiamos į teigiamą keičiasi vidutiniškai apie 80 kartų. Per atlydį į asfalto plyšelius įsiskverbęs vanduo šaldamas plečiasi ir taip trupina asfalto dangą.

Visas civilizuotas pasaulis siekia mažinti išberiamų medžiagų kiekį, nepaisant to, ar jos yra draugiškos aplinkai, ar ne. Tas pats vyksta ir Lietuvoje – dar nesenai į vieną kvadratinį metrą buvo beriama 40 gramų druskos, tačiau manoma, kad kai kuriais atvejais galėtų užtekti ir 10 gramų druskos.

Kelių ruožuose, kuriuose vyksta intensyvus transporto eismas, duobės susiformuoja dvigubai greičiau. Daugiausia duobių atsiranda ten, kur asfalto danga paklota prieš kelis dešimtmečius. Kiekvieną žiemą senai dangai padaroma vis daugiau žalos.

Pagal Gatvių priežiūros standartą, avarinė duobė (nuo 5 centimetrų gylio) turi būti sutvarkoma per 3 dienas, tačiau, kaip ir visur, būtina remtis racionalumo kriterijumi ir labiausiai apkrautus kelių ruožus tvarkyti kuo skubiau.

Ne visada spėja

Tačiau kelininkai ne visur ir ne visada spėja. Štai šalies žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija, kad sausio pradžioje daug gauta vairuotojų nusiskundimų dėl kelyje Vilnius–Molėtai atsivėrusių aštrių duobių, į kurias patekus yra didelė tikimybė prakirsti padangą.

Pasak tokiose situacijose atsidūrusių vairuotojų, kelininkai užtaisyti atsivėrusių duobių neskubėjo, o kasdien šiame kelyje stojo ne vienas automobilis su prakirstomis padangomis.

Kelininkai aiškina, kad darbus atlieka pagal norminiuose dokumentuose nustatytus reikalavimus, o duobių staiga atsiranda dėl esamos kelio būklės ir besikeičiančių oro sąlygų, mat temperatūrai svyruojant apie 0 laipsnių Celsijaus, į plyšius asfaltbetonyje patekęs vanduo šaldamas tiesiog suplėšo ir suardo kelio dangą.

Policijos pareigūnai teigia kad apie laikinąsias remonto vietas vairuotojai paprastai perspėjami kelio ženklais, o prie itin pavojingų duobių kartais budi ir pareigūnai. Jie siūlo atkreipti dėmesį į Kelių eismo taisykles (KET), kuriose nurodoma, jog vairuotojai, rinkdamiesi važiavimo greitį, turėtų atsižvelgti į gausybę veiksnių, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties.

Druska gadina dangą?

Kai kurie automobilininkai tvirtina, kad asfalto dangą gadina ant kelių barstoma druska: esą dėl druskos kelio danga dėvisi net penkis kartus greičiau.

Audrius Vaitkus, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius, Kelių tyrimo instituto vadovas, mano, kad važiuojamajai kelio daliai didžiausią neigiamą poveikį daro apkrova. Kitas veiksnys – vanduo, kuris patenka į kelio dangos konstrukciją ir šąlant ją gadina. Tuo tarpu druskos poveikis asfalto dangai iki šiol nėra nustatytas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio valstybėse. Bitumas labai gerai izoliuoja mineralinį užpildą, todėl tiesiogiai druska jo neveikia.  

Druska, kaip efektyviausia priemonė esant slidiems keliams, plačiai naudojama ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei Amerikoje. O tokį pasirinkimą didžia dalimi lemia ekonominės priežastys.

Druska yra pigiausia medžiaga, o kitos aplinkai draugiškos medžiagos kainuoja bent dešimt kartų daugiau. Jis pastebi, kad druska turėtų būti naudojama tik tuomet, kai kitos priemonės nepadeda užtikrinti saugumo. Pavyzdžiui, visų pirma kelio danga ar šaligatviai turi būti gerai nuvalyti ir tik tada, jei to nepakanka, į pagalbą turėtų būti pasitelkiama druska.

Visas civilizuotas pasaulis siekia mažinti išberiamų medžiagų kiekį, nepaisant to, ar jos yra draugiškos aplinkai, ar ne. Tas pats vyksta ir Lietuvoje – dar nesenai į vieną kvadratinį metrą buvo beriama 40 gramų druskos, tačiau manoma, kad kai kuriais atvejais galėtų užtekti ir 10 gramų druskos.

Barstomi pagal lygius

Lietuvos valstybinės reikšmės keliai, atsižvelgiant į eismo intensyvumą ir svarbą, yra suskirstyti į magistralinius, krašto ir rajoninius kelius. Kadangi nuo visų prižiūrimų kelių vienu metu nuvalyti sniegą ir juos pabarstyti nėra galimybių, žiemą kelių priežiūros darbai į priežiūros lygius (I, II ir III) skirstomi pagal kelių svarbą.

Pirmiausia yra valomi ir barstomi didžiausio eismo intensyvumo keliai, t. y., pirmiausia tvarkomi I ir II priežiūros lygių magistraliniai keliai. Baigus darbus šiuose keliuose, tvarkomi I, II ir III priežiūros lygio krašto keliai. Baigus darbus krašto keliuose, tvarkomi I, II ir III priežiūros lygio rajoninės reikšmės keliai.

Maždaug 45 proc. kelių yra valomi ir barstomi, o likę 55 proc. – tik valomi. Magistraliniai, rajoniniai ir krašto keliai barstomi natrio chloridu, natrio bei kalcio chloridų mišiniu bei frikcinėmis barstomosiomis medžiagomis. Žiemai įsibėgėjus, esant storesniam sniego sluoksniui, apledėjusi žvyro danga yra „šiaušiama“ specialiomis frezomis, kad būtų padidintas kelio dangos ir ratų sukibimas.