Lietuvos žurnalistų autoklubas, prieš kelias savaites paskelbęs akciją „Padovanok automobilį Ukrainai“, darbus nuosekliai tęsia. Jau 33 automobiliai, padovanoti geranoriškų lietuvių, pasiekė fronte už savo šalies ir visos Europos saugumą kovojančius ukrainiečius. Tačiau, neslepia žurnalistai, fronte tinkamo transporto poreikis tik auga, todėl sustoti dabar būtų didelė klaida.

Važiuoja kas savaitę

Vienas jų – Aidas Bubinas, operatorius, šturmanas, bekelės ekspertas, – į Ukrainą su lietuvių skirta parama keliauja kone kas savaitę. Į pirmąsias pagalbos misijas jis leidosi dar karo pradžioje, ne tik atsisakydamas pelningų darbo pasiūlymų, bet ir skirdamas galybę asmeninių lėšų. Apie tai LŽA atstovas kalbėjo kukliai.

„Galbūt skambės banaliai, bet visi blaiviai mąstantys žmonės supranta, kad nors šis karas vyksta Ukrainos teritorijoje, tik nuo ukrainiečių priklauso, ar jis ateis iki mūsų. Tą suvokiantys žmonės puolė padėti tą pačią akimirką, kai karas prasidėjo, prisijungia prie pagalbos ir dabar, nes suvokia, kuo viskas gali baigtis. Jei nepadėsime ukrainiečiams visko sustabdyti, raketos gali sproginėti ir mūsų gatvėse“, – pabrėžė jis.

Nepaisant to, kad paramą gabenantys lietuviai į zonas, kur vyksta aktyvūs kariniai veiksmai, dažniausiai nevažiuoja, sirenas, įspėjančias apie pavojų, A.Bubinas girdėjo jau ne kartą.

„Perspėjimo sistema yra kelių pakopų. Kai iš priešiško oro uosto pakyla lėktuvai ar raketos, pavojaus sirenos pradeda kaukti kone trečdalyje šalies. Kai jau numatoma, kokia kryptimi objektai skris, sirenos užkaukia konkrečioje apskrityje. Prie pirmojo įspėjimo žmonės jau pripratę – girdėdami jį kelis kartus per dieną, ukrainiečiai jau nebėga slėptis. Jie bando gyventi toliau taip, kaip buvo įpratę“, – kalbėjo pašnekovas.

Automobilių vis dar reikia

Daugelis sportininkų, organizacijų, pavienių asmenų teberagina dovanoti automobilius ukrainiečių kariams, juos ruošia ir gabena į karo apimtą šalį, tačiau, neslėpė A.Bubinas, tinkamo, pravažaus transporto poreikis nemažėja.

„Pasikeitimas tik toks, kad iš pradžių buvo akcentuojama, jog reikia dyzelinių automobilių, mat prasidėjus karui degalinėse neliko benzino. O karinė technika varoma dyzelinu, tad užtikrinti degalų tiekimą, kai visiems reikia tos pačios rūšies, buvo lengviau. Dabar šios problemos neliko, tinkami ir benzinu varomi automobiliai“, – kalbėjo operatorius.

Ukrainos kariams reikalingi techniškai tvarkingi, važiuojantys, pravažūs, keturių durų automobiliai. A.Bubinas pabrėžė, kad prašymas dovanoti techniškai tvarkingus automobilius nereiškia, kad jie privalo turėti techninės apžiūros dokumentus, svarbiausia, anot jo, kad jie užsivestų ir važiuotų be grėsmės, kad pakeliui nulakstys ratai.

„Jeigu automobilis subraižytas, parūdijęs, jei durelės ne tos spalvos – nieko tokio. Automobilių reikia tam, kad kariai galėtų būti mobilūs ir galėtų greitai nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą. O pravažių jų reikia dėl to, kad dažnai judama ne keliais, bet per dirvą, laukus. Ir, galop, keturių durų reikalingi todėl, kad dviduriuose niekas nerizikuos sėsti į galą – jei kiltų pavojus, sėdintys gale liktų įkalinti. Idealus atvejis yra pikapai, nes jų gale galima sumontuoti ir sunkesnį automatinį ginklą“, – aiškino A.Bubinas, pabrėžęs, kad transporto poreikis itin didelis, mat neaišku, kada karas baigsis, o net ir jam pasibaigus automobiliai pravers atkuriant šalį.

Ne viską daryti tyliai

LŽA narys pasakojo, kad yra girdėjęs sakant, jog gerus darbus reikia daryti tyliai. Ir, pasak jo, tokią nuostatą lengva suprasti. Tačiau viešai dalijantis informacija, kiek automobilių jau pavyko nuvežti, vienu šūviu nušaunami du zuikiai.

„Tokiais pranešimais parodome, kad žmonės yra vieningi ir padeda Ukrainai. O kitas dalykas, kad paskelbę, jog padedame, važiuojame, prisidedame, sulaukiame prašymų ką nors nuvežti, kažką perduoti, gauname norinčių prisidėti prie paramos kontaktus. Tad tai jokiu būdu ne pagyros, bet svarbios žinios skelbimas, nes jeigu nepasakysi, kad kažką darai, renki automobilius, niekas ir nežinos“, – kalbėjo operatorius.

Tiesa, A.Bubinas neslepia, kad dėl galimų pavojų stengiamasi neskelbti informacijos realiu laiku, nepublikuoti nieko, kas padėtų identifikuoti, kokiu greičiu, kuriomis vietovėmis judama. Tačiau vėliau nuotraukos su kariais, su automobiliais Ukrainoje suteikia atgalinio ryšio galimybę ir parodo, jog parama išties pasiekė adresatus, o tai – motyvuoja.

Patiems važiuoti nesiūlo

Žurnalistų autoklubo narys akcentavo, kad norą padėti ukrainiečiams jaučia ne vienas lietuvis, tačiau nebūtinai verta perskaičius šį pasakojimą šokti į nuosavą automobilį ir, stabtelėjus prie kurio nors Lenkijos prekybos centro ir nupirkus šiek tiek maisto, būtinų prekių, jas kažkur vežti.

„Pats geriausias būdas padėti Ukrainai šiuo metu yra ne toks. Pirmiausia dėl to, kad degalams išleisite tikrai apvalią sumą – daugiau nei už produktus, kuriuos nuvešite. Geriau tuos pinigus skirti organizacijoms ir žmonėms, kurie padeda jau dabar, turi sustyguotą logistikos grandinę, reikiamus kontaktus ir pan. Mat apie tai, kad atvežėte maisto produktų ir kažkam atidavėte, gali būti sužinota tik po karo – jeigu nėra kam perduoti siuntinių, jie tikslo nepasieks“, – patirtimi dalinosi A.Bubinas.

Anot jo, geriausias būdas padėti ukrainiečiams šiandien – nupirkti reikalingų produktų, prisijungti prie savanorių būrių, susitarti su kaimynais, kolegomis ir drauge nupirkti nors vieną tinkamą automobilį, paaukoti lėšų ir perduoti paramą organizacijoms, kurios nuo pat karo pradžios nuosekliai dirba ir teikia pagalbą.