Dakaro fanams atrodo, kad Dakaras prasideda tuoj pat po Naujųjų metų ir baigiasi po dviejų savaičių. O kaip yra iš tikrųjų? „Man Dakaras prasidėjo prieš metus, kai sumaniau startuoti „Dakar Classic 2022“, ir tęsiasi iki šiol, iki pat gruodžio 27 dienos, kai mūsų komanda įlips į lėktuvą, skrendantį į Saudo Arabiją“, – savo įspūdžiais dalinasi Valdas Valiukevičius, žurnalistas ir komandos „Heston Airlines Team“ pilotas.

Pasak jo, pasiruošimas prasidėjo nuo komandos formavimo – šturmano, mechaniko paieškų. Tuomet ėmėme ieškoti automobilio. Kai jį suradome, prasidėjo seno, 1987 metais pagaminto „Toyota Land Cruiser 71“ restauravimas. Mechanikas Juozas žadėjo jį „atgaivinti“ per porą mėnesių, tačiau tai užtruko keturis kartus ilgiau. Reikėjo atlikti daugybę nestandartinių sprendimų, ieškoti detalių, pradedant Kauno sąvartynais iki baigiant Australijos gamintojais, rasti daugybę specialistų, kurie atlieka vienokius ar kitokius nestandartinius darbus.

„Lygiagrečiai pradėjau bendrauti su Dakaro organizatoriais. Laimei, organizatoriai labai maloniai ir operatyviai atsakydavo į mano klausimus, mielai konsultavo. Gavę palaiminimą, pradėjome registracijos procesą. Dalyvio mokestis – 15 000 eurų. Jį reikia sumokėti per du kartus. Tačiau tai tik smulkmena, palyginti su daugybe kitokių derinimų ir mokėjimų“, – tikina V.Valiukevičius.

Reikėjo užsisakyti navigacijos ir saugumo prietaisus, apmokėti depozitus, užsisakyti fotografų paslaugas maratono metu, rezervuoti viešbučius, skrydžių bilietus. Kiekviena smulkmena kainuoja daug. Ypač nustebino, kai organizatoriai pranešė, kad reikia FIA homologuotos vaistinėlės. Pirmieji pardavėjai Anglijoje vaistinėlę pasiūlė už 300 eurų, bet geriau paieškoję, lietuviai rado už 180 eurų.

„Patikėk, brangu būna tik pirmą kartą. Sveikas atvykęs į automobilių sportą“, – Benedikto Vanago žodžius prisimena V.Valiukevičius.  

Jis pasakoja, kad organizatoriai sukūrė specialias paskyras internete – ten teko pateikti daugybę informacijos apie automobilį ir ekipažą. Reikėjo surašyti net savo apatinių drabužių dydžius. Žinoma, apatiniai yra specialūs, nedegantys, FIA homologuoti, labai nepigūs. Kombinezonai kainavo po 700 eurų.

„Jie tokie šiaip sau, labai vidutiniški, šiek tiek geresni ir plonesni už pačius pigiausius. Tarkim, B.Vanagas ir kiti rimti lenktynininkai renkasi kombinezonus po 2 000 eurų. Tas pats ir su šalmais. Aš šalmą jau turėjau, o šturmanas sumokėjo 750 eurų. Batai – po 200, apatinių drabužių komplektas – per 200 eurų. O juk reikia ne vieno komplekto ir ne vieno kombinezono. Kuo dar nustebinti? Ai, dar padangos labai nepigios – po 500 eurų, o ratlankiai po 300. Ir taip toliau. Išlaidų sąrašas ilgas“, – vardija žurnalistas.  

Pasak jo, per visus šiuos metus nebuvo dienos, kad nedirbtų savo idėjai. Tai susirašinėjimas su organizatoriais, tai įvairių federacijų anketų pildymas, tai važinėjimas po garažus ieškant kokios nors detalės, tai filmavimas ir fotografavimas.

„Vyšnia ant torto tapo mūsų automobilio pirmasis išvažiavimas iš garažo spalio pradžioje. Tai buvo šventė. Mes ir atšventėme – nuėjome trise į alaus barą ir išgėrėme visą kibirą alaus“,  – juokiasi pašnekovas.
Tada prasidėjo linksmoji dalis – testai. Automobilis pradžioje buvo nežmoniškai kietas. Važiuojant per kiekvieną „gulintį policininką“ jis lyg kūju trenkdavo per stuburą.

„Supratau, kad taip toli nenuvažiuosime. Prasidėjo eksperimentai. Sumažinome amortizatorių ir lingių lapų kiekį. Ir tai šiek tiek padėjo. Tikimės, kad mūsų stuburai atlaikys tuos 8 000 kilometrų arabiškos bekelės“, – kalba jis.

„Rėmėjų paieška – dar vienas labai sudėtingas dalykas, kuris man sekėsi labai sunkiai. Jeigu ne mano šturmano Pauliaus Kavaliausko verslo ryšiai, tikrai nebūtume turėję reikalingo biudžeto. Nors pradžioje man atrodė, kad pasakius slaptažodį „Dakaras“ atsivers visų rėmėjų piniginės. Deja, klydau. Galbūt dakariečių Lietuvoje jau per daug. O gal „Dakar Classic“ koncepcija ne visiems patraukli, gal aš per prastas rinkodarininkas“, – prisipažįsta žurnalistas.

Po lapkritį vykusio automobilio pristatymo publikai dar liko papuošti kombinezonus rėmėjų reklama, susidėlioti viešbučius, COVID testus, apmokėti depozitus organizatoriams, pasiimti palydovinio ryšio telefoną, nusipirkti daugybę visokių laidų, mikrofonų, kamerų, dar ir vaistų dėl visa ko įsimesti, susidėti daiktus ir tada jau pirmasis Dakaro etapas bus baigtas.

„Ir jis nebuvo pats lengviausias. Vairuoti automobilį yra paprasčiau. Ar buvo verta tiek vargti, kad pasiektum vien tik startą, o ne finišą? Manau, taip: per tą laiką pažinau daug naujų, gabių, talentingų žmonių, daug ko išmokau ir daug ką supratau. Ta patirtis yra didelė vertybė. Ir tikiu, kad turėsiu patį didžiausią savo gyvenimo nuotykį“, – įspūdžius apibendrina V.Valiukevičius.

VL