Zagroso kalnų pakraštyje esančiame atokiame Havramano rajone, šiandien padalintame tarp Irano ir Irako, gyvena kurdai. Kalnuose, kuriuos žiemą padengia storas sniegas, o pavasarį trumpam viską užplūsta žaluma, greitai prarandanti savo ryškią spalvą po kaitria Rytų saule, vos keli kilometrai į rytus nuo Irako sienos, Vakarų Irane, istorinių Irano Kurdistano ir Kermanšacho provincijų susikirtimo vietoje, tarp didingų ir rūsčių kalnų įsikūrusi šventa zoroastrams Uraman Takhta (kurd. Havramano centras) vieta.

Šiandien tai yra maža gyvenvietė, kurioje gyvena apie 3 tūkstančiai gyventojų. Beveik visi jie yra gorani dialektu kalbantys kurdai. Praeityje Uraman Takhta buvo administracinis regiono centras, tačiau didžiausios šlovės jis sulaukia ne dėl ypatingos architektūros ar prekybinių ryšių. Kiekvieną pavasarį čia švenčiama Pir Šalijar (pir (kurd.) – šventasis) vestuvės (arba Merasima Pir Šaljara Džem kurdų kalba) – šventė, kaip ir visos regione, itin spalvinga, praskaidrinanti spalvomis kiek monotonišką kraštovaizdį, minima, beje, dukart: 40 žiemos dieną, kai sniego daug ir pavasario viduryje, kai nustoja žydėti pavasarinės gėlės, o aplinkos spalvingumą pakeičia saulėje išdegę kalnai.

Tarp gilių tarpeklių įsikūręs kaimas su apylinkėmis kartais pavadinamas akmens šalimi. Ir tai yra ne veltui, kadangi vietovė yra kalnuota, sunkiai pasiekiama, o dirbamų žemių čia beveik nėra. Tokia vietovės geografija lėmė, kad čia gyvenama labai glaudžiai, ir tai labai akivaizdu, pažiūrėjus į šį kaimą: kiekvieno namo stogas atstoja aukščiau esančio namo kiemą, o šiais kiemais vingiuoja, kaip būdinga Rytuose, siauros gatvelės. Šiose gatvelėse, šiuose namuose, kurie stovi nuo seno, nepaisant kartais įvykstančių žemės drebėjimų, vyksta viskas, kas gali nutikti žmogaus gyvenime: nuo gimimo ir vestuvių iki gyvenimo pabaigos. Todėl ir visos šventės sukasi aplink tą patį kasdienybės ratą ir viename iš tokių namų vyksta pagrindinis Pir Šalijaro minėjimas, kur, kaip manoma, ir įvyko tikrosios vestuvės ir kuris tebestovi ir šiandien. Šventimas prasideda trys savaitės prieš vestuvių minėjimą, dalinamasi keptomis maloniomis staigmenomis, graikiškais riešutais, lankomi Pir Šalijaro namai. Trečiosios savaitės penktadienį įvyksta pagrindinės iškilmės. Šventimas ne tik spalvingas, bet ir gausus. Šimtai žmonių lanko vieni kitus, susirenka maldai ir zikrui – mistiniam Dievo garbinimui, kuris šiame regione savo spalvomis ir ritualais labai artimas sufijų praktikoms.

Kaip ir kiekvienas įvykis Artimuosiuose Rytuose, Pir Šalijaras taip pat turi savo legendą ir pasakojimą, sugrąžinantį į senus laikus. 11 a., kai dar nebuvo prasidėję Kryžiaus žygiai, buvo beįsibėgėjanti rekonkista, krikščionybė išgyveno didžiausią sukrėtimą savo istorijoje – schizmą, nesibaigiančią ir šiandien, o Alp Arslano vedami seldžiukai apgulė Gruziją ir užėmė Bagdadą, Havramane gyveno zoroastrų šviesuolis Pir Šahrijaras (1006–1098), kurdų dialektuose gavęs Šalijar vardą. Sakoma, kad tais laikais Bucharos karaliaus dukra Šach Bahar Hatun, apie kurios grožį kalbos sklido po visą pasaulį, susirgo. Karalius, norėdamas, kad dukra pasveiktų, darė viską, ką galėjo ir bandė daryti tai, ko negalėjo, negailėjo jokių turtų, bet niekaip nesisekė dukters pagydyti. Galiausiai nusprendė: kas dukrą išgydys, už to žmogaus ją išleis į žmonas. Bet ir tai nepadėjo: niekam nesisekė jos išgydyti. Kai jau buvo prarastos visos viltys, karaliui buvo užsiminta apie stebuklus darantį Pir Šalijarą. Jis išsiuntė dukrą pas jį sakydamas, kad, jeigu ji pasveiks, jos ranka bus atiduota jam. Gydymas truko ilgai ir galiausiai dukra pasveiko. Kaip ir buvo sutarta, ji turėjo tapti Pir Šalijaro žmona. Tačiau atsiskyrėliškai ir kukliai gyvenęs Pir Šalijaras neturėjo jokio turto ir negalėjo surengti vestuvių. Tačiau jis buvo labai mylimas ir gerbiamas žmogus savo apylinkėse, todėl susirinko visas Havramanas ir surengė vestuves. Toks jis yra iš šiandien, pasakojimas apie Pir Šalijarą ėjo iš lūpų į lūpas, iš tėvų vaikam, o iš jų saviem vaikam ir šventė tapo neatsiejama nuo Uraman Takhta kasdienybės.

Kadaise Uraman Takhta buvo svarbus zoroastrų centras. Apylinkėse kalbama kurdų kalbos gorani dialektu, kuriuo buvo užrašyti zoroastrų raštai. Be to, čia, atokiame nuo pasaulio įvykių regione, zoroastrai visuomet jautėsi saugiai, o vietovės pavadinimas turi itin archajinę prasmę: vietiniai žmonės vietą vadina „(H)uraman“. Zoroastrizme „hur“ yra ugnis, „aman“ yra pakilimas, todėl regiono pavadinimas gali būti verčiamas tiesiog kaip „ugnies iškilimo vieta“. Kadangi Pir Šalijaro kapas ir namas yra šioje vietoje, tai yra kurdams šventa vieta, nors šiame kaime yra dar bent trijų šventųjų kapai.

Vis dėlto ilgainiui, amžių bėgyje, dėl įvairių priežasčių, regionas tapo musulmoniškas. Tačiau kadangi kurdai gyveno atokiai, į miestus nesikėlė, jų kaimai buvo sunkiai prieinamose vietose, kontaktų su išoriniu pasauliu būta mažai, nepaisant perėjimo į islamą, jie išlaikė itin daug ikiislaminių tradicijų. Tokiu būdu šiandien galima matyti daugybę zoroastrizmo atributų įvairiose Irako ir Irano kurdų šventėse ir kasdienybėje. Taigi nors vietiniai gyventojai švęsdami apsilanko mečetėje ir teigia Pir Šaljarą mokius islamiškų vertybių, šventė neatsiejama nuo zoroastrizmo. Toks sinkretizmas yra neretas reiškinys visuose Artimuosiuose Rytuose ir stebint įvairias šventes galima bandyti rekonstruoti vaizdą, kaip gyvenimas šiame regione galėjo atrodyti prieš šimtus ir net tūkstančius metų.

Pir Šalijaro vestuvių šventimas, vis dėlto nerodo zoroastrizmo atgimimo, kadangi jos buvo švenčiamos visuomet. Tačiau tokių sinkretinių švenčių, kokių yra daugiau, egzistavimas yra palankus Irako kurdų tautinių jausmų pakilimui ir vystymui ištraukiant įvairius ikiislaminius motyvus. Juos ištraukus, jie pritaikomi kuriant naująjį Irako Kurdistano identitetą ir stimuliuojant kilusią kurdų nacionalizmo bangą.

Tradicijoms išlikti itin palanki vieta yra atokios vietos. Kurdų dominuojamose vietose ir šiandien urbanizacija nėra aukšto lygio; pavyzdžiui, Irano Kurdistane miestuose gyvena tik apie pusė visų gyventojų. Šie kaimai dėl geografinių sąlygų yra itin atokūs, o socialinė ir švietimo sistema Irano ir ypač Irako atveju negarantuoja išsilavinimo, todėl neraštingumas tebėra aukštas. Tokiu atveju užsidaroma savyje ir tradicijose, o bet kokia išorinio pasaulio intervencija sukelia atmetimą.

Tačiau sudėtingiau paaiškinti kitą reiškinį. Kurdai pradeda grįžti prie zoroastrizmo. Nors skaičiai kol kas nėra dideli, pavyzdžiui, 2015 m. Irako Kurdistane į zoroastrizmą perėjo apie 10 000 kurdų, tačiau ši senovinė religija lėtai atgimsta. Tradiciškai, šis grįžimas aiškinamas kaip protestas, kylantis iš susidūrimo su islamą radikaliai suprantančiomis grupuotėmis tiesiogiai regione, kadangi kurdams daugeliu atveju etninė priklausomybė yra stipresnė už religinę, tačiau toks reiškinys yra platesnis ir aptinkamas ne tik Irako Kurdistane, bet ir įvairiose valstybėse nuo Turkijos iki Vakarų nepriklausomai nuo socialinės padėties.

Praėjusiame šimtmetyje tapatybės paieškose esantys kurdai susižavėdavo kairiosiomis idėjomis. Šiandien, nepaisant vis dar populiaraus šiomis idėjomis besiremiančio flango, kuris stiprus tarp opozicijos Rytuose, galima pastebėti, kad atsigręžiama ir į ikiislamines tradicijas, kurias kurdai išpažino regione iki 7a. – daugiausia zoroastrizmą.

Apie šį reiškinį man papasakojo Menavas, kurdas iš Urfos, su kuriuo, kadaise susipažinau Ankaroje. Kartą sėdint šio, pradžioje kiek nuobodžiai atrodančio, tačiau itin stipriai savo nepaaiškinamu žavesiu įtraukiančio miesto viename iš parkų, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama į jaukia oranžine saulėlydžio spalva nušviestą Ankarą, kalbėjome apie įvairias kultūras ir tautas, ką darydavome dažnai. Jis pasakojo, kad yra daugybė kurdų, gyvenančių tiek Irake, tiek Turkijoje, tiek Vakaruose, kurie domisi zoroastrizmu, juo susižavi, ima tapatinti save su šia religija, tačiau religinių ritualų neatlieka. Zoroastrizmas juos sužavi savo idėja apie gerus darbus. Jiems patinka, kad būtent geri darbai yra esminė šios religijos dorybė. Jiems patinka ir tai, kad kalbama apie harmoniją su gamta.

Čia būtina pastebėti, kad iš zoroastrizmo teologijos kyla prievolė saugoti gamtą ir tai yra ritualizuota. Šventuose šios religijos raštuose Avestoje kviečiama saugoti vandenį, žemę, ugnį, orą, kurie yra šventi ir gerbtini taip pat, kaip ir geri darbai, ir tai yra itin svarbios šios religijos atramos, todėl zoroastrizmas kartais net pavadinamas pirmąja ekologine religija.

Man tokio paaiškinimo pasirodė per mažai, kadangi ne tik religijos, bet daug idėjų pasaulyje taip pat kalba apie gėrį, harmoniją. Paklausiau – kodėl būtent zoroastrizmas? Jis nedaugžodžiavo, nepradėjo ieškoti mokslinių ar kitokių šiuolaikinių argumentų ir jo paaiškinimas buvo paprastas ir aiškus. „Žmogus negali ir neturi būti nepriklausomas nuo ten, kur jis gimė.“

Sudėtinga pasakyti, kokia reali zoroastrizmo padėtis tiek regione, tiek pasaulyje. Niekas nerenka statistikos, o ir surinkti ją praktiškai neįmanoma. Tai kol kas įdomu tik kultūrologams. Tačiau būtina suprasti, kad ir Pir Šalijaro vestuvių šventimas nerodo paties zoroastrizmo kaip religijos sugrįžimo į visuomeninį, socialinį gyvenimą. Zoroastrizmo daugybė elementų visuomet buvo regione ir jis iš žmonių kasdienybės nebuvo išnykęs, kadangi tai buvo regiono tautų kasdienybę formavęs veiksnys ir čionykštis islamas turi daugybę jo elementų. Tačiau 20 a. ir kilusios įvairios nacionalizmo bangos, globalizacija, pasiekusi ir atokiausius rajonus bei urbanizacija daro savo ir regionas, kaip ir pasaulis, kinta. Tačiau tokie reiškiniai yra nuostabi galimybė atsigręžti į save.

Šarūnas Rinkevičius