Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Žiauriausias visų laikų SSRS maniakas, kurį pagauti padėjo atsitiktinis pastabus milicininkas

Bandydami sučiupti žiauriausią visų laikų SSRS maniaką, sovietų milicininkai padarė daug grubių klaidų, net išsiuntė niekuo dėtus žmonės už grotų, kai kuriems dėl to buvo skirta mirties bausmė. Sekliai net kreipėsi pagalbos į kitą serijinį žudiką – Anatolijų Slivką. Tačiau sučiupti A. Čikatilą jiems pavyko tik tuomet, kai jis jau pats prarado savitvardą. Jo aukų artimieji iki paskutinių akimirkų bandė jį susirasti patys, kad galėtų sudraskyti į gabalus savomis rankomis, juk daugelis nužudytųjų buvo mažamečiai.

Tirdami Andrejaus Čikatilos žudynes sekliai dažnai atsisakydavo tikėti, kad jo padaryti nusikaltimai – pakaltinamo žmogaus rankų darbas. Tyrėjai buvo nutarę, kad vaikus ir paauglius žudo mįslingas psichopatas. Jie taip stipriai klydo, kad 1983-iaisiais vykęs tyrimas įėjo į Rusijos kriminalistikos istoriją kaip „Durnių byla“. 1983-ųjų rugsėjį, bandant nuvaryti tramvajų Rostove prie Dono, buvo sulaikytas 20-metis internato turintiems protinę negalią auklėtinis Šarubovas. Jaunas vyras ne tik neneigė savo kaltės, tačiau prisipažino ir dėl „Moskvičiaus“ vagystės.

Maža to, vėliau jis ir visai išsišnekėjo: „prisiminė“, kad kartu su pažįstamu pavarde Kalenikas, taip pat turėjusiu psichinių problemų, nužudė du vaikus – 12-metę mergaitė ir 8-metį berniuką.

Netrukus į nuovadą buvo pristatytas ir antrasis įtariamasis: Kalenikas pasirodė dar kalbesnis ir sekliams išdavė dar du bendrus (tie irgi buvo sulaikyti), kartu prisiimdamas atsakomybę už septynių žmonių nužudymą. Jo parodymuose – išsamios kraupių žmogžudysčių detalės.

Tiesa, viename iš prisipažinimų jis pasakojo apie mergaitės išprievartavimą ir nužudymą, o iš tiesų toje vietoje buvo nužudytas berniukas. Tačiau tyrėjų šis faktų neatitikimas nesudomino. Apie kitus savo tariamus nusikaltimus įtariamieji irgi pažėrė išsamių detalių: kaip susipažindavo su aukomis, nusivesdavo jas į atokias vietoves, kur tyčiojosi, prievartavo ir žudė.

Vyrai dažnai keisdavo savo nuomonę – atsisakydavo savo parodymų, vėliau vėl juos patvirtindavo. Tačiau dėl jų psichinės sveikatos būklės pareigūnai į tai daug dėmesio nekreipė. Jau vėliau paaiškėjo, kad pastarieji „padėdavo“ įtariamiesiems liudijimų metu – užduodavo klausimus taip, kad sulaikytieji iškart ir nesuprasdavo, apie ką kalbama. Dažniausiai jiems paprasčiau būdavo atsakyti „taip“, negu gilintis į sunkiai suvokiamą bylos teisinę raizgalynę. Iki šiol mįsle lieka tai, kaip įtariamieji galėjo taip tiksliai įvardinti savo tariamų nusikaltimų vietas.

Manoma, kad tyrėjai juos tiesiog veždavo ten, kur reikia. Nepaisant „Durnių bylos“ suimtųjų laikymo už grotų Novošachtinske ir Šachtuose (Rostovo sritis) tęsėsi siaubingos žmogžudystės. 1983-ųjų rugsėjo – 1984-ųjų sausį žudiko aukomis tapo kelios merginos ir du berniukai. Vienam iš jų maniakas peiliu smogė daugiau nei 70 kartų.

Andrejus Čikatila

 Milicijos klystkeliai

Pareigūnai, tirdami šiuos nusikaltimus, vėl patys privirė košės. 1983-ųjų rugsėjį Čikatila užmušė vienišą 22-ejų merginą su protine negalia – jis ją nesunkiai įsiviliojo į miškų masyvą. Nužudytosios kūną vietos gyventojai surado netrukus po nusikaltimo įvykdymo ir pranešė milicijai. Tačiau atvykę operatyvininkai nesugebėjo surasti nusikaltimo vietos – nenorėdami tęsti paieškų, jie tiesiog sunaikino liudininkų pareiškimą. Tik tuomet, kai tų pačių metų lapkritį kažkas vėl miške surado tą patį lavoną, pareigūnai galų gale nuvyko apžiūrėti nusikaltimo vietos. Naudos iš to nebuvo daug – kūnas jau buvo pradėjęs irti.

Žudynės ir toliau tęsėsi, o pareigūnai ir toliau laikėsi savo „Durnių bylos“ versijos. Buvo sulaikyti dar keli protinę negalią turintys asmenys, kurie irgi „prisipažino“ nužudę žmones. Vienas jų netgi prisipažino dėl tokių nusikaltimų, kurių negalėjo padaryti dėl fizinių trūkumų. Rostove pradėjo sklisti šiurpinantys gandai apie „bepročių gaują“, kuri siautėja mieste ir apylinkėse.

Tačiau netrukus tyrimą perėmė nauja grupė, kuriai vadovavo Issa Kostojevas – jo vadovaujami sekliai gana nesunkiai aptiko neatitikimus byloje. „Durnių byla“ buvo nutraukta 1985-aisiais, o visus įtariamuosius teko paleisti.

Tiesa, vienas jų mirė tiesiog tardymo izoliatoriuje, taip ir nesulaukęs paleidimo į laisvę. Darbo ėmėsi psichiatras Vienas iš tų, kurie bandė padėti pareigūnams medžioti maniaką, buvo psichiatras Aleksandras Buchanovskis: jis susipažino su bylos medžiaga ir sudarė gana tikslų psichologinį maniako portretą. Pavyzdžiui, jis nuspėjo, kad žudikas – greičiausiai šeimyniškas žmogus, gerai atrodo ir tikrai negali būti priskiriamas marginalams.

Priešingu atveju, anot psichiatro, jis vargu ar būtų galėjęs taip lengvai įgyti tokio skaičiaus žmonių pasitikėjimą. A. Buchanovskis taip pat atkreipė dėmesį, kad nužudymai dažniausiai įvykdomi antradieniais ir ketvirtadieniais, o kūnai aptinkami atkarpoje netoli geležinkelio linijos, kuria važiuoja traukiniai Novočerkaskas – Rostovas.

Remdamasis šia informacija specialistas nusprendė, kad maniakas dirba pamaininį darbą arba važiuoja į komandiruotes – dažniausiai traukiniu arba autobusu.

Maža to, psichiatras netgi nurodė, kad žudikas tikriausiai dirba tiekimo srityje, kur iš tiesų ir darbavosi Andrejus Čikatila. Tačiau šios nuorodos milicijai nepadėjo – net ir tuomet, kai 1984-ųjų rudenį visus kriterijus atitikęs žudikas buvo sulaikytas. Tuo metu jis buvo įvykęs jau 32 nusikaltimus, iš jų net 15 per paskutinius metus.

Vieną naktį milicininkas, budėjęs Rostovo stotyje, pastebėjo 47-erių vyrą kartu su jauna mergina. Tai buvo A. Čikatila. Milicininkas sulaikė jį ir nuvežė į nuovadą. Pareigūnus sudomino įtariamojo lagamino turinys – tara su vazelinu, virvė, muilas ir peilis. Maža to, kaip ir prognozavo psichiatras Buchanovskis, sulaikytasis dirbo tiekimo srityje ir dažnai vykdavo į komandiruotes.

Tačiau čia sekliams koją pakišo ekspertai: tirdami spermą, maniako paliktą viename iš nusikaltimų, specialistai klaidingai jam priskyrė ketvirtąją kraujo grupę. Sulaikytojo A. Čikatilos kraujo grupė pasirodė esanti antroji.

Lagamino turinį A. Čikatila paaiškino paprastai: vazelinas jam buvo reikalingas skutimuisi, muilas – higienos procedūroms, o virvę jis naudojo perrišti ryšulius. Milicininkai patikėjo A. Čikatila ir jį paleido.

 Netrukus maniakas įkliuvo dėl akumuliatoriaus vagystės ir praleido už grotų tris mėnesius, iki 1984-ųjų gruodžio. Laisvėje atsidūręs maniakas, kurį tuomet jau liaudyje vadino „Rostovo skerdiku“ arba „Piliečiu Iks“, išsikraustė su šeima į Novočerkaską, kur taip pat įsidarbino tiekimo srityje.

Jis ir toliau dažnai vykdavo į komandiruotes.

Andrejus Čikatila

Milijonai sugauti žudiką

1985-ųjų vasarą jis, viešėdamas Maskvoje žiauriai išprievartavo ir nužudė dvi jaunas merginas. Vėliau jis prisipažino, kad seksualinį pasitenkinimą galėdavo pajusti tik žiauriai supjaustęs savo aukas.

Tyrėjai, pamatę, kad kraupūs nusikaltimai ir toliau tęsiasi, ėmėsi precedento neturinčių veiksmų. Prasidėjo speciali operacija „Lesopolosa“ (liet. Medžių arba miškų eilės): jai buvo skirta apie 10 mln. rublių – tiems laikams tai buvo fantastiški pinigai, juk „Žiguli“ VAZ-2101 kainavo 8 tūkst. rublių, o 200 rublių buvo laikoma geru atlyginimu.

1986-ųjų balandį Rostovo apylinkes drebino žudiko ieškančių sraigtasparnių gausmas, geležinkelio stotyse ir traukiniuose nuolat budėjo persirengusios policijos pareigūnės – jos bandė įvilioti maniaką į spąstus.

Tuo pat metu kiti pareigūnai tikrino visus traukinius ir vagonus. Milicija tikrino kiekvieną vyrą, bent kiek panašų į anksčiau sudarytus nusikaltėlio psichologinius ir fizinius portretus. Milicininkams padėjo ir savanoriai, tarp kurių atsidūrė ir pats Andrejus Čikatila.

Suvokęs, kokios pajėgos yra mestos jo gaudyti, jis nusprendė nutraukti nusikaltimus. „Lesopolosa“ padėjo atskleisti daugiau nei tūkstantį kitų nusikaltimų – nužudymų, vagysčių ir išprievartavimų.

Teisėsauga surinko beveik 50 tūkst. asmenų, turinčių „seksualinio elgesio sutrikimų“ duomenų bazę. Tačiau savo pagrindinio tikslo – sučiupti „Pilietį Iks“ – taip ir nepasiekė.

Mirtinos apklausos

Pareigūnai įnirtingai ieškojo adatos šieno kupetoje. Patikrino daugiau nei 160 tūkst. automobilių vairuotojų ir du tūkstančius žmonių, anksčiau teistų už seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Maniakas kartais prievartavo ir berniukus, todėl įtariamaisiais tapo visi Rostovo srities homoseksualūs asmenys.

Tyrėjai netgi bandė išgauti iš Rostovo venerologinių ligų dispanserio teisininkės tūkstančių homoseksualių asmenų ligų istorijas. Tačiau ji atsisakė atskleisti savo pacientų duomenis, pabandė perspėti teisėsaugos atstovus, kad jų versija yra klaidinga.

Specialistė pažymėjo, kad homoseksualūs asmenys dažnai pasižymi itin jautria dvasine būsena, todėl negalėtų atlikti tokių siaubingų veiksmų. Šiuo atveju ji pasirodė esanti teisi, tačiau kol tai paaiškėjo, buvo atliktos daugiau nei 400 homoseksualių asmenų apklausos.

Kai kurie iš jų nusižudė, kiti mirė apklausų metu – neatlaikydavo širdis. Tuo metu A. Čikatila vėl pradėjo žudyti. Nuo 1987-ųjų jis dažniau pradėjo taikytis į berniukus. Tačiau nusikaltimus, dėl savo darbo pobūdžio, vykdė po visą SSRS, todėl pareigūnams buvo sunku susieti juos su vienu asmeniu.

Maža to, eilinį sykį prisidėjo aplaidus teisėsaugos darbas. Pavyzdžiui, kuomet jis nužudė vieną 12-metį internato auklėtinį, skrodimas parodė, kad jis yra moteriškos lyties. Lavonas tris metus išbuvo „neatpažintas“.

Andrejus Čikatila

 „Tokio surasti neįmanoma“

Tyrėjas Issa Kastojevas kreipėsi ir į kitą maniaką – tuo metu mirties bausmės laukusį Anatolijų Slivką, pravarde „Nusipelnęs kankintojas“.

Jis nebuvo prieš išsakyti savo apmąstymus, tačiau dėl savo paties psichinių problemų tik dar labiau suklaidino pareigūnus. Pavyzdžiui, jo manymu, reikėjo ieškoti iškart dviejų maniakų, vienas kurių žudo mergaites, o kitas – berniukus.

A. Slivka taip pat pareiškė, kad pareigūnai veltui gaišta laiką: „Beprasmiška. Tokio sugauti neįmanoma. Žinau iš savo patirties“. Tačiau šįkart jis pasakė teisybę: A. Čikatilos pareigūnams surasti iš tiesų patiems nepavyko – sulaikyti maniaką padėjo atsitiktinumas.

Tačiau, prieš patekdamas jiems į rankas, „Pilietis Iks“ įvykdė dar keliolika žmogžudysčių. 1990-ųjų lapkričio 6-ąją traukinyje Rostovas – Lichaja A. Čikatila susipažino su 22-ejų keleive, kuri sutiko keliauti į jo namus.

Apylinkes jis pažinojo puikiai – nusprendė nužudyti merginą miškingoje vietovėje, kur jau buvo įvykdęs nusikaltimus. Jis apdairiai pasirinko tolimesnę ir didesnę stotį, kurioje nuolat būna daug žmonių, kad į įtartiną porą niekas nekreiptų dėmesio.

Maniako planas pasiteisino: stotyje dirbę patruliai į juos neatkreipė dėmesio. Įsiviliojęs pakeleivę į mišką, A. Čikatilą puolė ją. Mergina bandė gintis, netgi jį sužalojo nagais, tačiau jėgos nebuvo lygios.

Subadęs ją peiliu, maniakas išpjovė lytinius organus, sužalojo krūtinę ir dingo.

Pastabus milicininkas A. Čikatila prarado budrumą – jis manė, kad jeigu jau eina vienas, tai į jį niekas neatkreips dėmesio. Iš miško pasuko į tą pačią stotį, iš kurios atvyko.

Tuomet ten budėjęs seržantas Igoris Rybakovas susidomėjo neįprastai toms vietovėms atrodančiu vyru. Dalykinis kostiumas, aplipęs lapeliais ir šakomis – keleivis buvo visiškai nepanašus į vietinę darbo liaudį.

 Pareigūnas prisistatė ir paprašė parodyti dokumentus. A. Čikatila paaiškino, kad lankėsi pas draugą kaime netoliese ir parodė pasą. Pareigūnas neturėjo dėl ko jį sulaikyti, todėl paleido – tačiau užsirašė jo asmeninius duomenis.

Netrukus miške buvo aptikta nužudyta mergina, o pareigūnas prisiminė keistą vyrą. Tyrimą vykdę milicininkai nustebo išvydę jau pažįstamą pavardę – Čikatila.

Buvo nuspręsta pasekti įtariamąjį. 1990-ųjų lapkričio 20-ąją A. Čikatila pasiėmė laisvą dieną, kad galėtų nuvykti pas chirurgą – paskutinė auka jam stipriai sukando pirštą ir pasireiškė uždegimas. Grįžęs iš gydytojo namo jis pasiėmė trilitrinį stiklainį ir išėjo parsinešti alaus ar giros.

Tačiau einat atgal buvo sulaikytas milicininkų. Vyras nesipriešino. Pas maniaką namuose aptiko peilius, plaktuką ir batus, kuriuos avėdamas jis žudė žmones, o taip pat ir tą patį lagaminą su virve ir vazelinu. Tačiau žudikas prisipažinti neskubėjo, nes žinojo, kad tiesioginių įkalčių prieš jį nėra.

Tuo metu kaip turėjo baigtis 15 sulaikymo parų – pagal įstatymus jam turėjo pateikti kaltinimą arba paleisti į laisvę. Tuomet pasikalbėti atvyko tas pats psichiatras Aleksandras Buchanovskis.

Specialistui užteko trijų valandų, kad priverstų A. Čikatilą atvirai prabilti. Pradėjęs raudoti, maniakas sutiko pateikti prisipažinimą dėl įvykdytų nusikaltimų. „Gamtos klaida“ Iki pat nuosprendžio dienos maniakas buvo laikomas KGB izoliatoriaus vienutėje.

Tokių priemonių imtis teko dėl galimo susidorojimo – tarp aukų artimųjų buvo tokių, kurie dirbo ir teisėsaugoje ir kalėjimų struktūroje. Buvo itin didelė rizika, kad jie gali „suorganizuoti“ maniako nužudymą.

  Surengti linčo teismą A. Čikatilai norėjo daug kas: teisme vieno iš nužudytų berniukų tėvas, kuriam maniakas smogė 42 kartus, pareiškė, kad reikalauja kaltinamajam švelnios bausmės – ne dėl to, kad jam jo gaila. Vaiko netekęs vyras norėjo sulaukti paleisto į laisvę maniako ir padaryti jam tą patį, ką šis padarė su jo sūnumi ar kitomis aukomis.

Pats teismo procesas buvo itin sudėtingas. Pakaltinamu pripažintas A. Čikatila bandė įvairiais būdais įrodyti priešingai: įžeidinėjo pareigūnus ir teisėjus, galėjo nusiimti kelnes teismo salėje ir rodyti visiems savo genitalijas.

„Aš kur dirbau, kur lankiausi, – pakeliui likdavo lavonai. Taip gaudavosi. Kasmet… Aišku, kad aš kažkokia gamtos klaida, kažkokia šlykštynė… Likau miškų vilku. Sulaukėjau šioje visuomenėje“, – teismui pasakojo maniakas.

Rostovo apygardos teismas 1992-ųjų spalio 14-ąją paskelbė nuosprendį – A. Čikatila bus sušaudytas. Verdiktas teismo salėje sulaukė gausių aplodismentų.

Teismas nustatė, kad maniakas žudė 1978-1990 metais Rusijos teritorijoje, taip pat Uzbekistane ir Ukrainoje. Pirmojo nuosprendžio metu jam buvo priskirtos 52 žmogžudystės. Pats A. Čikatila prisipažino dėl 56 nužudymų, tyrėjų duomenimis jis nužudė 65 žmones. Nuteistasis pateikė apeliaciją Rusijos Aukščiausiajam Teismui.

1993-iaisiais buvo paskelbtas iš naujo svarstytos bylos verdiktas – mirties nuosprendis lieka galioti, tačiau įrodytų mirčių skaičius pakeistas į 43.

„Aš jau seniai kitame pasaulyje“

Prieš pat įvykdant bausmę A. Čikatilos buvo paklausta, ką jis galvoja apie tokią savo gyvenimo baigtį. A. Čikatila atsakė: „Aš jau seniai kitame pasaulyje. Mane žudė daug kartų. Nukirsdavo nuo to pasaulio, nieko tame pasaulyje jau neliko“.

Žymiausiam maniakui SSRS istorijoje mirties bausmė buvo įvykdyta naktį į 1994-ųjų vasario 14-ąją: jis buvo nušautas kulka į pakaušį.

Iki šiol Rusijoje gaji legenda, kad A. Čikatila buvo nušautas taip, kad nenukentėtų jo smegenys, kurias tariamai išsiuntė į Japoniją tyrimams.

Dar keistesnė legenda skelbia, kad maniakas net nebuvo nušautas, o gyvas išsiųstas į Japoniją, kur su juo buvo atliekami eksperimentai. Kodėl legendose minima Japonija nėra aišku.

Vienintelis A. Čikatilos sūnus Jurijus, kuris po tėvo sulaikymo kartu su visais artimaisiais pasikeitė pavardę, vėliau taip pat atsidūrė teisiamųjų suole – jis kalėjo dėl išprievartavimo, dokumentų klastojimo ir žmogaus grobimo.

Yra žinoma, kad jo pagrobtam žmogui siaubą kėlė net ne pats nusikaltimas ir net ne smurtas prieš jį, o nedidelis popieriaus lapelis – Jurijus savo aukai parodė gimimo liudijimą. Dokumento vietoje, kur yra nurodomas tėvas buvo įrašas: Čikatila Andrejus Romanovičius.

Rekomenduojami video