Pasikalbėjimas su 22 metų biržiečiu Luku Gaudiešiumi - Biržuose žinomos šeimos atžala, buvusiu aktyviu moksleiviu (šokėju, muzikantu, krepšininku ir įvairių olimpiadų laimėtoju), po studijų Jungtinėje Karalystėje „Williams Formulė1“ komandoje dirbančiu inžinieriumi.
- Pokalbį norėčiau pradėti apie šeimą. Žinau, kad augai su dviem vyresnėmis sesėmis. Ar jauteisi tikru tuo vieninteliu sūneliu ir broliuku?
- Kaip sakoma - šeimos nepasirinksi - bet mano atveju, nuostabesnių žmonių, su kuriais reikės dalytis gyvenimą, ir norėdamas nebūčiau išsirinkęs! Esu visiškas pagrandukas - sesės Inga ir Gintarė už mane vyresnės dviženkliu metų skaičiumi – tad man tik pradėjus eiti į mokyklą sesės išvažiavo studijuoti į Vilnių. Tokiu būdu didžiąją dalį vaikystės Biržuose praleidome trise – aš, mama Nijolė ir tėtis Romanas. Turiu pripažinti, kad vaikystėje kažkaip taip nutiko, kad man visada lengviau sekdavosi sutarti su suaugusiais nei bendraamžiais. Tad neturėtų būti nuostabu, kad ir mano geriausi draugai iki pat išvykstant studijuoti (ir net iki šių dienų) buvo tėveliai. Man beaugant kartu draugiškai pasistatėme naujus namus. Tekdavo ir man padirbėti, nors turiu prisipažinti, kad mėgdavau papiktnaudžiauti pagranduko titulu ir dažnokai buvau truputį palepinamas (šypsosi – red.).
- Kai turėsite savo šeimą, kiek norėsite auginti vaikų?
- Dėl savo paties šeimos tikrai dar minčių neturiu. Tačiau bėgant metams supratau, kad gal svarbiau ne kiek, o kaip vaikučius norėčiau auginti. Tad ir atsakydamas į jūsų klausimą vaikų skaičiaus mintyse neturiu. Sykiu tikiuosi, kad gyvensiu taip, jog galėčiau visiems vaikučiams (kad ir kiek jų bus duota) skirti visą savo dėmesį bei būti jų geriausiu draugu.
- Gal galite pasidalyti kokiu nors įvykiu, aplinkybe, kai jutote, kokia jėga yra šeima, jos narių darna ir stiprybė?
- Manau, kad šeimos stiprybę labiausiai pajutau išvykęs studijuoti į užsienį. Tikrai ne kasdien pavykdavo susiskambinti su šeima (dažniausiai kartą per savaitę ar dvi). Nepaisant to, visi tapome dar artimesni. Juk tiesa, kad kartais tik tada, kai žmogaus nėra šalia, išmokstame į jį įsiklausyti ir geriau jį pažinti. Supratau, kad šeimos ryšys yra stipresnis už bet kokius atstumus, tad ir kiekvienai galimybei atsiradus norisi grįžti į namus. Ir visas atostogas stengiuosi leisti Lietuvoje apsuptas šitų man brangiausių žmonių.
- Didžiausią įspūdį palikę „Aušros“ (tuo metu vidurinės) mokyklos, kurią baigėte su pagyrimu, pedagogai. Kokiam mokytojui norėtumėte padėkoti ir tą padaryti nuoširdžiai?
- Buvau paskutinis iš besimokiusiųjų „Aušroje“, kuriam pavyko įšokti į nuvažiuojantį vidurinės mokyklos traukinį ir baigti 12 klasių šioje mokykloje. Turiu pripažinti, kad su visais mokytojais man pasisekė ne ką mažiau negu su šeima! Nuo pat pirmos klasės mokytojai man darė didžiulę įtaką (su jais man irgi geriau sekėsi sutarti nei su bendraamžiais), suformavo mane kaip žmogų ir už tai esu jiems be galo dėkingas. Ačiū ir tiems mokytojams, su kuriais gal ne taip gerai sutardavau, tačiau iš jų išmokau, patyriau, kas man nelabai prie širdies ir kokių bruožų norėčiau išvengti. Ypač esu dėkingas mokytojams, padėjusiems man besimokant 11 – 12 klasėse. Tai fizikos, matematikos, istorijos, chemijos, anglų ir lietuvių kalbos specialistai, nes be jų tą diplomą su pagyrimu būčiau regėjęs kaip savo ausis!
- Labiausiai Jums patikusios pamokos ir užsiėmimai.
- Iš mokslo dalykų tikriausiai būtų fizika, matematika ir istorija, nors ir į kitas pamokas eidavau labai nesiskųsdamas. Aišku, kaip ir dauguma lietuvių, labiausiai nesutariau su lietuvių kalbos įmantrybėm, bet čia tikriausiai toks jau mūsų tautos bruožas (juokiasi – red.). Žaidžiau krepšinį, šokau (pramoginius, vėliau tautinius šokius), grojau gitara. Mama sakydavo, kad žmogų pomėgiai palaiko kaip kojos stalą - jei viena koja sulūžta, kitos stalui vis tiek neleidžia nugriūti. Tad taip ir su mano pomėgiais - turėjau jų įvairių ir tuo labai džiaugiuosi.
- Kas lėmė studijų krypties pasirinkimą ir šalį, kurios universitetą rinkotės? Kokią specialybę įgijote? Kaip manote, kokių privalumų turėjo Jūsų studijos užsienyje, lyginant su jaunų žmonių (Jūsų bičiulių) studijomis Lietuvoje?
- Gal kaip ir dauguma abiturientų, nebuvau labai tikras dėl to, ką norėčiau veikti baigęs universitetą. Tad padariau keletą asmenybės testų (padėjo daugiau nei atrodo - rekomenduoju visiems nežiniukams pabandyti!), nuėjau į kelias studijų parodas ir taip galiausiai apsistojau ties mechanine inžinerija. Pagalvojau, kad loginių užduočių sprendimas ir skaičiavimas mane džiugintų labiausiai. Mokantis šios specialybės išmokstama analizuoti viską - nuo lėktuvų variklių iki robotų, tad nutariau pabandyti. Baigiau Mančesterio Universitetą (University of Manchester) Jungtinėje Karalystėje.
Universitetą pasirinkau dėl studijų kokybės, noro išbandyti save bei pažinti naujas kultūras ir sykiu visai patogių finansavimo sąlygų. Tiesą pasakius, manau, kad žinių, ypač inžinerijoje, tiek Lietuvoje, tiek JK studentai išmoksta visko labai panašiai. Galbūt vienintelis skirtumas yra tas, kad JK inžinerijos industrija apskritai yra daug didesnė, tad baigus universitetą lengviau rasti patinkantį darbą, daugiau įvairių galimybių rinktis. Tačiau manau, kad žmogui norint ir siekiant, net ir baigus studijas Lietuvoje, visos pasaulio durys yra atviros!
- Teko girdėti apie Jums suteiktą galimybę iš karto imtis doktorantūros studijų? Ar manote ja pasinaudoti?
- Visai neseniai gavau pasiūlymą į doktorantūros studijas Kembridžo universitete (University of Cambridge). Manau, kad ir šiuo atveju man labai pasisekė (ir vėl...), nes tikrai nesijaučiu nei vertas, nei pakankamai protingas tokioms studijoms, o apie mano pasirodymą su šiuo interviu jau gal iš vis patylėsiu (juokiasi). Na, bet kaip sakoma „duoda - imk, muša - bėk“. Tokia galimybė gyvenime, manau, nepasikartos, tad tikrai rimtai ją svarstau. Deja, kol kas studijų finansavimo klausimas dar vis neišspręstas, bet tikiuosi, kad viskas baigsis gerai ir smegenėlės galės truputį pasiraukšlėti dar kelerius metus.
Lukas – vaikų ir jaunimo kūrybinės stovyklos „Atgaja“ savanoris.
- Jūsų darbo sfera – tokia, kurios pavadinime yra magiški žodžiai „Formulė1...“ Kaip vadinasi ta gamykla ir kuo įdomus Jūsų darbas? Ar galite jį pavadinti kone svajonių darbu? Jei ne, tai apie kokį darbą svajotumėte?
- Šiuo metu atlieku metų trukmės praktiką „Williams F1“ komandoje. Patekimas į šią industriją tikrai ne per lengviausias (aš ir pats turėjau bene 4 nesėkmingus interviu su įvairiomis „Formulės 1“ komandomis). Tad nusprendžiau pabandyti laimę ir aplikuoti į prasčiau apmokamą praktiką, nes vis tiek lengviau konkuruoti su kitais studentais negu su protingais dėdėmis, dirbusiais visur kur 10 ir daugiau metų. Aišku, tikiuosi, kad įgijęs šiek tiek daugiau patirties galėsiu pereiti į ilgalaikes pareigas, nors, turiu prisipažinti, nežinau, ar šiame savo gyvenimo etape pasirinkčiau tokią galimybę. Pats darbo pobūdis - tai nors prie žaizdos dėk - labai tinka ir patinka!
Dirbu Dinamikos grupėje, kurioje analizuojame bendrą tiek visos mašinos, tiek atskirų pakabos elementų judėjimą (pakaba - tai įvairūs mechaniniai komponentai, jungiantys ratus su mašinos korpusu). Kadangi „Williams“ yra viena iš mažesnių komandų, mūsų grupė taip pat nedidelė, tad galiu įsitraukti į daugybę įvairių projektų, dėl ko irgi esu labai laimingas. Manau, man ypač pasisekė, kad mane supa tiek daug protingų žmonių, iš kurių galiu žinias karučiais vežti. Tad net ir po 9 mėnesių, praleistų praktikoje, mokymosi kreivė vis dar stačiai į viršų nukreipta! Apskritai manau, kad labai gerai būti kvailiausiu žmogumi kambaryje, jei nori kažko išmokti. O dirbant „Formulėje 1“, visuose kambariuose toks jaučiuosi (juokiasi – aut.).
Minėjau, kad nežinau, ar norėčiau tęsti šį darbą ilgesnį laiką. Labiausiai dėl to, kad darbas šioje industrijoje reikalauja labai daug aukų, ypač - šeimos atžvilgiu. Keliaujantys į lenktynes žmonės viešbučiuose miega dažniau nei namuose, o ir tie, kurie dirba ofise (kaip aš), kartais turi pasėdėti kur kas ilgiau nei normalios darbo valandos. Tad manau, kad būti taip ilgai atskirtam nuo mylimų žmonių auka yra neverta net ir (taip pavadinkim) svajonių darbo. Be to, vis dar jaučiu, kad būtų labai ne pro šalį pasimokyti, o ir užsisėdėti vienoje vietoje, kai tiek daug visokių galimybių pasaulyje, dar nesinori.
- Ar regite save dirbantį bei gyvenantį Lietuvoje? Gal kurią nors šalį galėtumėte pavadinti vieta, trokštamiausia dirbti ir gyventi ten su šeima?
- Tikrai turiu prisipažinti, kad tik išvykęs svetur supratau, kokia nuostabi šalis ta Lietuva, ir kuo toliau, tuo labiau jos ilgiuosi! Tad tikrai tikiuosi kada nors grįžti ir pradėti sėslų gyvenimą Lietuvoje. Manau, kad kiekvienam žmogui svajonių šalis ir vieta, kurioje norėtųsi būti, yra ta, kur gali užsiimti mėgstama veikla bei būti laimingas su savo šeima. Antruoju klausimu manau, kad Lietuva yra vienvaldė lyderė, o dėl pirmo (galimybės užsiimti tuo, kas džiugina) vis pamąstau.
Priežastis - tokių galimybių inžinerijoje, kokios yra kitose šalyse, Lietuvoje galbūt ir nėra, bet esu tikras, kad ir šį klausimą kažkaip išspręsiu. Ir, ko gero, greitai nebereikės laukti atostogų, kad galėčiau šeimyną Biržuose aplankyti.
- Jūsų laisvalaikis ir galimybės mėgautis tuo, kas artima sielai? Ar tenka mėtyti kamuolį į krepšį? O gal tą darote su bičiuliais lietuviais?
- Manau, kiekvienam visą gyvenimą bus artima širdžiai tai, kuo užsiimta vaikystėje. Taip ir aš studijų metais stengiausi groti gitara, šokti ir žaisti krepšinį. Krepšinis Jungtinėje Karalystėje, palyginus su Lietuva, beveik neegzistuoja. Bandžiau žaisti tiek už universiteto komandą, tiek laisvalaikiu su draugais, bet vis tiek tai ne tas pats, kaip jausdavausi mokyklos laikais Biržuose su sporto mokyklos komandos draugais. Tad kuo toliau, tuo rečiau paimu kamuolį į rankas - daug gėdos prisidaryčiau, jei dabar išbėgčiau į aikštelę...
O štai kultūrinės veiklos akiratį pavyko truputį praplėsti: su drauge praėjusiais metais savarankiškai ruošėmės ir kartu su Lietuvos edukologijos universiteto šokių ansambliu „Šviesa“ dalyvavome Dainų šventėje. Taip pat tą pačią vasarą savanoriavome vaikų stovykloje „Atgaja“. Labai smagu nors mėnesiukui nuo visų skaičių ištrūkti ir pabūti bent truputį kūrybiškam.
O gitara irgi visada palaiko kompaniją, kai nuobodulys ima. Iki didžiųjų scenų man tolokai, bet pagroti pačiam sau kambaryje vis dar labai džiugu. O tai, manau, ir yra svarbiausia! Galiausiai, studijuodamas Mančesteryje atradau dar vieną labai smagų užsiėmimą - protmūšius, kuriuos organizuoja vienas lietuvis doktorantūros studentas.
Tie protmūšiai visiems lietuviams kiekvieną savaitę yra kaip šventė, kurios metu galime susitikti visus draugus, sužinoti, kaip kam sekasi, bei smagiai praleisti laiką. Girdėjau, Biržuose protmūšiai irgi vyksta, tad labai siūlau visiems pabandyti - svarbu ne laimėti, o dalyvauti bei smagiai praleisti laiką. O su gera kompanija - tai vienas juokas ir linksmumas!
- Dėkoju už šviesų optimizmą, humoro pojūtį ir smagiai paleistą laiką kalbantis. Jaučiausi panašiai kaip „protmūšyje“ su gera kompanija.