Sekmadienį Moldovoje įvykę rinkimai buvo ne tik kova tarp trijų labai skirtingai valstybės ateitį matančių grupių, bet net labiau – testas oligarchų sukurto valdymo modelio tvarumui.

Nepaisant to, kad Moldova neturi nei reikšmingų turtų, nei yra strategiškai svarbi valstybė geopolitinėje dėlionėje, rinkimuose netrūko viso spektro purvinų elementų. Likus porai dienų iki rinkimų opozicijos lyderiai apkaltino valdančiuosius dėl bandymo juos nunuodyti. Pateikti kraujo tyrimai parodė gerokai didesnę nei įprasta gyvsidabrio normą. Rinkimus lydėjo gausybė tiek išorinės, tiek vidinės dezinformacijos, o „Facebook“ uždarė kelis šimtus ją skleidusių puslapių ir grupių. Dalis jų galimai sukurta valdančiosios daugumos pareigūnų. Buvo užfiksuoti ir neįprastai dideli balsuotojų srautai iš separatistinės Padnestrės, kas leido iškelti klausimą, ar nebuvo vykdomas organizuotas jų vežimas.

Sekmadienio rinkimai Moldovoje vyko pagal naują sistemą, kuri buvo pakeista šią kadenciją ir yra palankesnė didžiausią įtaką turinčioms partijoms. O kaip vyšnia ant torto dar buvo inicijuotas ir populistinis patariamasis referendumas dėl parlamentarų skaičiaus mažinimo.

Į parlamentą pateko prorusiška dabartinio prezidento Igorio Dodono Socialistų partija, valdančioji įtakingiausio oligarcho Vladimiro Plahotniuco vadovaujama Demokratų partija ir opozicinė, proeuropietiška ir antikorupcinė koalicija „Dabar“. Kiekviena jų gavo tarp ketvirtadalio ir trečdalio visų mandatų. Į parlamentą pateko ir Ilano Shoro, vieno pagrindinių įtariamųjų dingusio milijardo byloje, partija.

Koalicijos dėlionės bus sudėtingos ir net kalbama apie galimą išankstinių rinkimų scenarijų nesuformavus vyriausybės. Visgi, jei demokratus ir socialistus rinkimų rezultatai tenkina, Demokratų partija gali išlaikyti valdžią koalicijoje su Igoriu Šoru ir neformaliu dalies socialistų palaikymu. Nors ir iki šiol demokratų proeuropietiškumas buvo itin deklaratyvus, griežta prorusiška socialistų linija gali priversti juos galutinai atsisakyti šios ilgai naudotos etiketės. Tai rodo ir agitacinė V. Plahotniuco kalba, kurioje jis minėdamas tris Moldovos raidos kelius – proeuropietišką, prorusišką ir prorumunišką, pasiūlė vadovautis ketvirtuoju, promoldavišku. Šiam regione toks scenarijus paprastai galiausiai nustumia valstybes į Rusijos gravitacinę erdvę.

Viena vertus, iš visų Rytų partnerystės valstybių Moldova turi bene dėkingiausią geografinę padėtį ir itin glaudžius ryšius su Europos Sąjungos nare Rumunija. Tad, atrodytų, jos raidos kryptis turėtų būti aiški. Netrumpai Moldova buvo laikoma ir Rytų partnerystės programos pirmūne. Kita vertus, visuomenė dėl geopolitinės krypties skilusi per pusę ir tai nesikeičia jau daug metų, veikia itin didelė Rusijos įtaka, o šalies ekonomika orientuota į gerovės kūrimą ne visiems, o tik valdančiajam oligarchiniam elitui.

2015–2016 m. masiniai protestai po dingusio milijardo skandalo privertė paaukoti dalį valdančiojo elito, bet nepakeitė politinės aikštelės iš esmės. Jais pasinaudojo ir dabar jėgas stiprinantys veikėjai, o piliečiams tai padėjo iš dalies nuleisti garą ir grįžti į savo kasdienybę. Pilietinės visuomenės silpnume glūdi viena iš Moldovos situacijos priežasčių – jeigu net tokio masto vagystė skurdžiausioje Europos valstybėje neprivertė nuversti korumpuotos valdžios, o sekmadienio rinkimuose dalis šio skandalo epicentre buvusių veikėjų netgi buvo išrinkti į parlamentą, kas gali pasukti šalies raidą kita kryptimi?

Vakaruose gyvena ir dirba apie 300 tūkst. moldavų, kurių daugelis nepalaiko korumpuotų politikų ir kurie galėtų būti situaciją keičiančia jėga. Šiuose rinkimuose taip pat netrūko pavyzdžių, kai jaunuoliai, dirbantys didžiųjų Europos valstybių sostinėse, trumpam grįžo į Moldovą vykdyti antikorupcinę agitaciją. Tačiau tokių laikinų akcijų nepakanka. O nuomonė, kad situacijos Moldovoje pakeisti nebeįmanoma ir norint geresnės ateities lengvesnis kelias yra pasiimti rumunišką pasą ir išvykti į Europą, tampa vis labiau dominuojanti.

Nors buvo baiminamasi, absoliučios pergalės socialistams, norintiems pasukti Moldovos kursą Maskvos link, pasiekti nepavyko. Tuo tarpu antikorupcinė ir proeuropietiška opozicinė koalicija pasirodė net geriau nei prognozuota. Tačiau koalicinėms dėlionėms variantų nėra daug ir realistiškiausias „ketvirtojo kelio“ scenarijus veda į tą, kuris neatsisakydamas europietiško kurso vis dėlto gali iš lėto vesti Maskvos įtakos augimo keliu.

Komentaro, kuris skambėjo per LRT RADIJĄ, autorius Vytautas Keršanskas yra politologas, Helsinkyje veikiančio Europos atsparumo hibridinėms grėsmėms kompetencijos centro (Hybrid CoE) Hibridinių įtakų programos direktoriaus pavaduotojas. Komentare išdėstytos mintys yra autoriaus asmeninė nuomonė.