Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Volodia iš restorano „Luna“

„Aš prisimenu Putiną kaip merijos tarnautoją. Jis buvo harmoningas, adekvatus pareigoms ir aplinkai. Už baimę, už skiriamą dalį, už pinigus geriems žmonėms atriekdavo miesto nuosavybės gabalus, sutvarkydavo reikiamus popierius, išduodavo licencijas, derėdavosi dėl procentų, spausdavo dėl kyšių, kažką suko su vokiečiais. Žodžiu, miesto aprūpinimo maistu grandinėje užėmė jo gabumus atitinkančią nišą. Gimtajam miestui netgi kartais galėjo būti naudingas.“

Tokį Vladimirą Putiną prisimena verslininkas Maksimas Freidzonas. 

Peterburge gimęs Maksimas Freidzonas iškėlė ieškinius „Gazpromui“, „Lukoilui“ ir kitoms rusų kompanijoms bei jų vadybininkams: „Gazpromo“ direktorių tarybos pirmininkui Aleksejui Mileriui, „Gazprom-neft“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Djukovui, kompanijos „Lukoil-bunker“ direktoriui Ali Beglovui ir kompanijos „Horizont International Trading“ direktoriui Gremui Smitui. M. Freidzonas tvirtina, kad atsakovai privalo jam sumokėti 540 milijonų dolerių už jo dalį naftos kompanijoje „Soveks“, aptarnaujančioje Pulkovo oro uostą. Kartu su savo partneriu Dmitrijumi Skiginu, mirusiu 2003 m., M. Freidzonas valdė 29 proc. kompanijos „Sigma“ akcijų, o jai priklausė „Soveks“ akcijos. Interviu radijui „Svoboda“, išspausdintame 2016 m. vasario mėnesį, Maksimas Freidzonas pasakojo apie savo gyvenimą. 9-ame dešimtmetyje jis buvo Leningrado žydų bendruomenės aktyvistas, moelis (chirurgas, kuris pagal judaizmo kanonus atlieka ritualinius apipjaustymus), repatrijavo į Izraelį, į SSRS grįžo 1990 m., užsiėmė ginklų policijai gamyba. Kai buvo kuriamos kompanijos „Sigma“ ir „Soveks“, jis susipažino su Peterburge klestėjusia verslininkų, banditų ir miesto administracijos valdininkų sąjunga.

2007 m. „Soveks“ nupirko „Lukoilas“ ir „Gazpromas“, o dar anksčiau, kai po Skigino mirties Freidzonas susidomėjo savo akcijų likimu, į jo gyvybę buvo pasikėsinta: Peterburge jį žiauriai sumušė, po to jis išvyko į Izraelį.

Panamos dokumentų publikacija Maksimą Freidzoną sudomino, jis yra įsitikinęs, kad tarp šių dokumentų bus galima surasti aiškių įrodymų to, kaip Peterburgo merijos Išorės ryšių komiteto (IRK) pirmininkas Vladimiras Putinas ir jo draugai „kalė“ savo pirmuosius kapitalus. Tarp pinigų, kurių valdininkai prievartavo iš verslininkų, buvo ir 20 000 dolerių, priklausiusių Maksimui Freidzonui. Verslininkas radijui „Svoboda“ papasakojo, kaip ši tais laikais solidi suma nukeliavo Aleksejui Mileriui ir Vladimirui Putinui.

Kaip juda jūsų reikalai Niujorko teisme?

Byla juda. Šiuo metu bandome spręsti techninius klausimus. Kitas galimas žingsnis – kreipimasis į JAV Aukščiausiąjį Teismą.

Visai gali būti, kad jums padės Panamos dokumentai. Kokį įspūdį jie jums sukėlė?

Įdomu. Konkrečiau apie tai pakalbėsime truputį vėliau, kai atsiras laiko susipažinti su visu archyvu. Žvelgiant iš teisingumo atkūrimo taško, būtų labai įdomu sugretinti konkrečius žmones, įvykių datas, kompanijų pavadinimus ir pinigų pervedimus, tada labai daug kas taptų skaidru. Kartu, aš manau, išaiškės kai kurie kriminaliniai epizodai ir nusikaltimų užsakovai, kas, ką ir už ką nužudė, kur paskui pervedė pinigus, kokia nuosavybė kam perėjo. Jeigu kas šituo užsiimtų rimtai, tai, manau, išplauktų labai daug įdomių sąryšių.

Apskritai viskas dėsninga. Tai turėjo vienu ar kitu būdu iškilti. Matyt, buvo išeita už leistino pakantumo ribų. Nes tą, kas pavogta nedideliais kiekiais, dar galima paslėpti, o čia tai tapo sistema. Bet malonu, kad tuo susidomėta. Tikiuosi, kad dabar vis dėlto bus išsiaiškinta, kur, kaip ir kas prisigrobė. Tai padės atkurti teisingumą. Ką nors pakeisti Rusijos valdymo sistemoje esant dabartinei nuosavybės struktūrai neįmanoma.

Jūs veikėte tais laikais, kai dar vogdavo ne tokiais mastais, bet su tokiu pačiu užsidegimu. Kaip jūs nustatėte, kad merijos valdininkai, įskaitant ir dabartinį Rusijos prezidentą, yra įnikę į asmeninio turto kaupimą? 

Konkrečiai ir rimtai apie tai reikia kalbėti teisme. Bet jeigu kalbėtume apie Putiną, tai yra toks šmaikštus liaudiškas apibrėžimas: „prie nusikaltėlių prisiplakęs komitetininkas“ („приблатненный комитетчик“). Šį apibrėžimą aš išgirdau maždaug 1992 metais iš draugų, kurių klausdavau apie merijos IRK. Tame IRK man reikėjo sutvarkyti dokumentus tarptautiniam verslo projektui. Paprastas dalykas, bet, kaip visada pirmą kartą, buvo reikalingi ryšiai ir rekomendacijos. Aš paklausiau: kas tai per žmonės? „Komitetininkas yra susijęs su nusikalstamu pasauliu, „maitinasi“ iš humanitarinės pagalbos, bet už pinigus viską sutvarko teisingai.“ Viskas taip ir įvyko. Mane rekomendavo. Jie tada buvo įsikūrę Antonenkos gatvėje, turėjo savo specialų urvą, atskirai nuo Smolnio. Aš atėjau į Antonenkos gatvę, pasakiau keletą nereikšmingų žodžių – apie Rusijos ir Vakarų draugystę, apie ekonominius ryšius. Besikalbant ponas, stulbinamai panašus į RF prezidentą Putiną, užrašė skaičių ir baigdamas pasakė: „Apiforminimu užsiims Aleksejus Mileris.“ Taip ir išsiskyrėme. Reikia pasakyti, kad jie viską atliko labai tvarkingai, greitai ir be problemų.

Jūs tada buvote tet-a-tet ar dalyvavo ir Mileris?

Ne, mes buvome tet-a-tet.

Ir kokią sumą jis užrašė? 

Dešimt tūkstančių dolerių.

Tais laikais tai buvo dideli pinigai. 

Matyt, aš dariau turtingo svečio iš užjūrio įspūdį. Mileris sąžiningai viską sutvarkė, pinigus paėmė. Suprantama, ne aš vienas kreipdavausi su panašiais prašymais. Apskritai visa ta idėja, kad Vladimiras Vladimirovičius buvo kažkoks autoritetingas gangsteris, yra labai išpūsta, ir gali būti – jo paties. O realybė proziškesnė. Kiek aš žinau, jis tada daug ir produktyviai dirbo su banditais, juos aptarnaudavo, stengėsi būti jiems naudingas. Ir, suprantama, stropiai mokėsi iš vyresniųjų draugų, aktyviai augo, perimdavo priešakinę patirtį, elgesio manieras. Kurias, tarp kitko, dabar taip aiškiai demonstruoja...

Kaip aš suprantu iš žmonių, kurie tada iš tikrųjų mieste priimdavo sprendimus, požiūrio, o tie žmonės buvo perdėm nusikalstamos prasmės ir turinio, jis buvo niekas. Paslaugus prisiplakęs komitetininkas, reikalingas todėl, kad turi apiforminti ir pasirašyti. Kartu gali pasiūlyti naują temą. Na, prašys savo dalies, reikia duoti truputį, apskritai smulkus, bet naudingas parankinis. Tai buvo skirtingi ne tiek sprendimų priėmimo lygiai, kiek galimybės savarankiškai tuos sprendimus įgyvendinti. Aš manau, kad Volodia, kaip jį vadino Dima Skiginas, daugelį dalykų tada darė kompensuodamas patiriamą baimę. Naudos sau, suprantama, nepamiršdavo, savo dalį ėmė pinigais ir procentais, bet, kaip teigia žmonių išmintis, visi mes – iš mėsos ir kaulų, o apsaugos dvidešimt keturioms valandoms per parą niekas neskirs. Jo buvusi Kontora tada pati trūkinėjo per siūles ir jį dengė visai nežymiai: sukis kaip išmanai, išgyvensi – tada pažiūrėsime. Tuo metu mieste vyravo visokiausių ryžtingų žmonių grupuočių priešprieša ir jam teko laviruoti tarp žmonių, kurie vienas kito nepernešė net kvapo. Sukosi, išgyveno. Užsidirbdavo, kaip pajėgė.

Kad mūsų skaitytojams prieš akis būtų teisingas vaizdas: kaip tai atrodė? Prisimenu, man teko duoti pinigų pasininkei, aš juos į atvirą stalčių padėjau. Kas vokelyje kur nors palieka, kas į sąskaitą perveda...

Ne, tai ne tokia situacija. Kai suma nurodyta, yra vykdytojas, kuris tvarko popierius ir paima pinigus. Popieriai sutvarkyti – gauk pinigus.

Tai yra paprasčiausiai grynaisiais iš kišenės?

Suprantama, grynaisiais iš kišenės. Būtų keista, jeigu jie iš manęs būtų ėmę čekius. Kas dėl kitų, atvirai pasakius – nežinau. Dima Skiginas kartkartėmis vykdavo su juo susitikti. Kartais į restoraną „Luna“, kur Volodia skirdavo susitikimus.

Ar matėte Kumarino interviu „Nepažįstu aš Putino“?

Mačiau. Iš tikrųjų, jį kažkaip išskyrė iš narsių žmonių plejados. Jo interviu suprantamas, žmogus juk sėdi kalėjime.

Kiek jūs turėjote tokių susitikimų su Putinu, kai jis rašė sumą?

Apie kitą susitikimą aš jau kažkada pasakojau. Aš pas juos buvau, kai reikėjo pasirašyti policijos ginkluotės kūrimo programą. Ir tada jie mane nustebino, nes reikalas buvo valstybinis, ginklai – milicijai. Bet pasikartojo tas pats – suma raštu, Aleksejus sutvarkys. Tas pats Mileris ir pinigus paėmė – dešimt tūkstančių. Tarifas.

O Roldugino pavardė jums tuo metu buvo žinoma?

Roldugino pavardė tuo metu man nebuvo žinoma. Žinojau kitas pavardes.

Graži schema – panaudoti violončelininką...

Įprastinė schema.

Bet ne visi turi savo parankinį violončelininką...

Violončelininkas – tai atitikmuo „kioskelis benamio, numirėlio vardu“, nutekindavo pinigus, paskui juos išsklaidydavo, o tada vėl surinkdavo. Patikimų adresatų pinigų pervedimui po ranka buvo pakankamai. Tuo daug ir profesionaliai užsiėmė Skiginas su Smitu. Dima daugiau Rusijoje, Smitas – Lichtenšteine, Monake, JAV ir kitose Vakarų šalyse. 2000-aisiais vyko tyrimas dėl Rusijos mafijos pinigų plovimo Monake, bet jis kažkaip keistai nuslopo. Kiek aš suprantu, Putinui skirtus pinigus tuo metu plovė ir aptarnavo Smitas. Keista, kad Smito kol kas niekas nebando patraukti atsakomybėn. Tikiuosi, kad dabar patrauks.

Bendraudamas su Putinu jūs vargu ar įtarėte, kad prieš jus žmogus, kurio portretas pasirodys ant „Time“ viršelio?

Ne. Net ir blogiausiame sapne to nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Žmogus akivaizdžiai kompensuoja kompleksus. Ir neturėdamas nei pakankamai proto, nei pakankamai jėgų. Vartodamas žargoną, pasakyčiau taip: Volodia pučiasi. O, kaip žinoma, jeigu pučiasi – nusipūs. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: pūtėsi prieš turkus, jie numušė lėktuvą – nusipūtė. Sistema „pavyko – nepavyko“.

Jus, kaip Izraelio gyventoją, pirmiausia neramina jo Artimųjų Rytų politika?

Viskas tas pats. Persai juo netiki ir negerbia, ir tai natūralu: juk jis jiems tai ką nors parduoda, tai ko nors neparduoda. Teroristų grupuotėms „Hezbollah“, „Hamas“ jis kaip tik patogus: jiems kas nors numetama, ir jau gerai. Aš manau, kad tie bandymai įsibrauti į Artimuosius Rytus galutinai suformavo jį kaip žmogų, tiesiogiai palaikantį terorizmą ir blogiausias ekstremizmo apraiškas. Kartu jis kovoja už Golano aukštumų perdavimą Sirijai. O Golano aukštumos – tai integrali Izraelio dalis. Ir apskritai Vladimirui Vladimirovičiui nėra ką veikti Artimuosiuose Rytuose, jo šalies interesai pietų kryptimi turi baigtis tuoj pat už Voronežo.

Gana įmantrus jo veiksmas po Panamos dokumentų publikavimo – Nacionalinės gvardijos sukūrimas. Matyt, vidinė opozicija pakankamai rimta. Yra toks standartinis klausimas: tai jūsų apsauga ar palyda į daboklę? Manau, kad apsauga pavirs į palydą gana greitai, nes jis veiklius žmones, kurie teisėtai ar neteisėtai uždirbdavo pinigus ir pervesdavo juos į Vakarus, pastatė į labai nepatogią padėtį. Dabar greičiausiai prasidės patikrinimai ir sąskaitų areštai, o jau gana nejauniems žmonėms nesinori likti be pinigų, ypač kai jų žmonos ir vaikai yra Vakaruose. Aš manau, kad jo baimės – pagrįstos, tačiau Nacionalinė gvardija, kardinolo gvardiečiai, vargu ar jį išgelbės. Prie Stalino, kurį dabar Rusijoje taip myli, Vladimirą Vladimirovičių būtų sušaudę pačioje jo politinės karjeros pradžioje – tiesiog už vagystes.

Tarp milijardų, kurie, kaip kalbama, jam priklauso, yra ir jūsų dvidešimt tūkstančių...

Taip. Lašas jūroje.

Originalus tekstas: Радио Свобода

Dmitrijus Volčekas, radijo stotis „Svoboda“
Rekomenduojami video