Bent jau Vokietijoje, bet ne tik joje, dominuojanti tema savaitės pradžioje buvo jau trečia iš eilės krikščionių demokratų pergalė sekmadienį vykusiuose federacinės Vokietijos žemės rinkimuose. Ką tą reiškia už keturių mėnesių būsimiems nacionaliniams šalies rinkimams? Ar kanclere išliks Angela Merkel? Ar vis dėlto ją pakeis Martinas Schulzas?

A. Merkel pirmininkauja Vokietijos krikščionims demokratams, o M. Schulzas – socialdemokratams. Šiuo metu šios dvi partijos sudaro kanclerės A. Merkel vadovaujamą koalicinę vyriausybę, kurią M. Schulzas kaip kancleris su sava vyriausybe norėtų pakeisti.

Bet dabar, po trijų krikščionių demokratų pergalių ir socialdemokratų pralaimėjimų, ar jam tai pasiseks? Anot Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ apžvalgininko Berlyne Stephano Detjeno, „net ir po trijų vietos rinkimuose įvykusių vienos partijos pergalių ir antros pralaimėjimų žaidimas federacijos lygiu dar gali pasikeisti.

Ne tik Martinas Schulzas bei jo socialdemokratai, bet ir Angela Merkel bei jos krikščionys demokratai ir krikščionys socialdemokratai turės savo sekėjams šią žinią nuolatos kalti ir įkalti.

Juk vietos rinkimų laimėtojams šis triumfas slepia pavojų, jog jų šalininkai į pergalę Bundestago rinkimuose jau iš anksto žiūrės kaip į savaime aiškų dalyką.

Saro krašte krikščionims demokratams palankius rinkėjus prie urnų suvarė siaubas, kad jų žemėje valdžią gali perimti jau ir taip kairūs socialdemokratai koalicijoje su dar kairesniais buvusiais komunistais.

O Šlėzvige-Holšteine ir Šiaurės Reine-Vestfalijoje tik didžiausios pastangos per paskutiniuosius lenktynių į valdžią mėnesius pelnė krikščionims demokratams pergalę.

Angela Merkel dabar turi susimąstyti, kaip ji įstengs tą įtampos lanką išlaikyti savo naudai ligi rugsėjo 24-osios. Per didelis užtikrintumas dėl pergalės yra nuodai savo pačių kampanijai. Šią pamoką dabar išmoko ir Martinas Schulzas.

Dar prieš savaitę jis pralaimėjimą Šlėzvige-Holšteine suvertė tenykščiam socialdemokratų ministrui pirmininkui Torstenui Albigui. Dabar po trijų pralaimėjimų pagaliau į ugnį pateko jis pats.

Po kolektyvinio entuziazmo dėl jo iškėlimo į Vokietijos socialdemokratų partijos pirmuosius vyrus pats Martinas Schulzas viešai paskelbė, jog tada visų tikėta socialdemokratų pergalė Šiaurės Reine-Vestfalijoje, M. Schulzo gimtinėje, rodys kelią į pergalę Bundestago rinkimuose.

Dabar jis turės priimti, kad kelias į kanclerio postą niekam nėra grįstas ant tvirtai suklotų ir nepajudinamų bėgių“.

Kelno dienraštis „Kölner Stadt-Anzeiger“ sekmadienio rinkimus pavadino „žemės drebėjimu, apvertusiu politinius santykius Šiaurės Reine-Vestfalijoje aukštyn kojom“. Tai „trenksmingas žemę valdančiosios raudonųjų ir žaliųjų koalicijos prakišimas“ ir „katastrofiškas socialdemokratų partijos ir kandidato į kanclerius M. Schulzo pralaimėjimas“.

Pasak nacionalinio dienraščio „Welt“, „socialdemokratai prie Rūro ir Reino šeimininkavo nuo 1966-ųjų jau 46-erius metus su trumpa krikščionių demokratų ir liberalų valdžios pertrauka. Tai ilgą laiką buvo gyventojais gausiausios Vokietijos federacijos žemės natūrali valdžios partija, dabar žiauriai nubausta“.

„Kodėl? Dėl to, – teigė Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Tageszeitung“, – kad Šiaurės Reino-Vestfalijos ministrė pirmininkė Hannelore Kraft kadaise ėmėsi darbo susivėlusią, nuo galios pavargusią socialdemokratiją tame krašte atnaujinti“.

Tačiau jai nepavyko: „kuo ilgiau ji valdė, tuo labiau ėmė reikštis senoji, kaprizinga valdžios arogancija. O „žalieji“ tuo tarpu ilgai tupėjo tylūs ir nematomi valdžios laivo valtyje.“

Net ir Austrijos sostinės dienraštis „Standard“ pritarė, jog Šiaurės Reine-Vestfalijoje „daugybė eismo kamščių, sutrūniję tiltai, didžiulis įsiskolinimas, – čia ministrė pirmininkė H. Kraft susirūpinusios mamytės veido išraiška galėjo kiek nori kartų užtikrinti, kad daug kas pagerėjo. Tačiau daug kam to pagerėjimo nepakako“.

Anot Karlsruhės dienraščio „Badische Neueste Nachrichten“, krikščionys demokratai „daugiausia gyventojų turinčiame Vokietijos krašte, kadaise šalies pramonės centre, stipriai sukritikavo vidaus saugumo ir švietimo sistemos bei viešųjų finansų ir infrastruktūros trūkumus, atspindinčius ypač blogą socialdemokrato vidaus reikalų ministro ir Žaliųjų partijos švietimo ministrės darbą“ – ir, matyt, tai rinkėjams turėjo įtakos.

Tačiau, įspėjo Augsburgo laikraštis „Allgemeine“, tai „vėlgi nereiškia, jog Angelos Merkel ir jos krikščionių demokratų pergalė parlamento rinkimuose rudenį jau išspręstas klausimas. Toli gražu ne. Dar liko beveik keturi kovos už valdžią Berlyne mėnesiai – greitai besirutuliojančiame, krizių paženklintame laikotarpyje, per kurį nuotaikos gali greitai pasikeisti“.

Kai kurie laikraščiai, pvz., Regensburgo „Mittelbayerische“ išreiškė skundą, kad ligi šiol socialdemokratas M. Schulzas kovojo tik migloto turinio pripildytais šūkiais už socialinį teisingumą, kai daugumai rinkėjų rūpi ne tiek teisingumo, kiek daug labiau saugumo trūkumas Vokietijoje“.

Ta pačia dvasia pasisakė ir Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher“: „šalia stereotipinių socialinio teisingumo pažadų Martinas Schulzas jokių reikšmingų naujovių nepasiūlė. Rinkimus lemia tik kompetencija ir konkretus politinis darbas.“

Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“ atkreipė dėmesį į tai, jog socialdemokratai Šiaurės Reine-Vestfalijoje pralaimėjo nepaisant to, kad jie atsisakė koalicijos su buvusiais komunistais, kurie reikalauja Vokietijos išstojimo iš NATO ir plataus bendradarbiavimo su Vladimiru Putinu – tai daugumai Vokietijos rinkėjų nepriimtina.

Kadangi sunku įsivaizduoti, jog po rinkimų rugsėjį Vokietijos socialdemokratai sėkmės atveju įstengtų valdyti koalicijoje vien tik su

„žaliaisiais“, Martinas Schulzas turėtų atsisveikinti su svajonėmis, kad Berlyne bus nauja, jo vadovaujama valdžia“.

Gal įdomiausią analizę pateikė Londono „Times“. Anot jo, „kai Vokietiją prieš 18 mėnesių užplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių, Angela Merkel jau buvo nurašyta. Dabar ji „ant bangos“, ir centro kairiesiems bus sunku ją nublokšti.

Tuo pačiu kanclerės likimas priklausys ir nuo poslinkių bėglių krizėje per vasarą. Jei Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas nutars atsisakyti su Europos Sąjunga suderėto susitarimo, paverčiančio jo šalį pirmojo bėglių priėmimo lageriu, vokiečiai vėl galėtų pasijusti tvindomi.

Todėl Bundestago rinkimų kovoje A. Merkel reikės skirti daug energijos ir laiko tam, kad užtvertų Europos Sąjungos ir Vokietijos sienas nuo naujo pabėgėlių skverbimosi“.

Tiek iš pirmadienio laikraščių, o antradienį Kelno „Stadt-Anzeigeris“ patvirtino mintį, kad „Šiaurės Reino-Vestfalijos kraštas pasisakė už pokyčius, tad  abu laimėtojai, krikščionys demokratai ir laisvieji demokratai (liberalai), turi įrodyti, jog jie pergalės verti ir greitai sudaryti naują valdančiąją koaliciją“.

O tos žemės sostinės Diuseldorfo laikraštis „Rheinische Post“ taip pat teigė, jog „krikščionių demokratų ir liberalų rinkėjai tikisi, kad šiodvi partijos sukurs proveržio, akiai pritinkančią politinio vidurio koaliciją“.

Pasak Bambergo laikraščio „Fränkischer Tag“, „dabar pasirodo, jog Angelai Merkel apsimokėjo net ir audringais laikais su tokia stojiška mina laikytis savo kurso. Dar prieš metus kai kurie rimti vyrai ir moterys jos pačios partijoje mielai būtų ją nuvertę. Bet nūnai iš blogosios Merkel vėl pasidarė geroji kanclerė“.

Šiaip jau į kairę linkęs nacionalinis Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“ irgi prognozavo, kad „vargu ar socialdemokratai, „žalieji“ ir buvę komunistai kartu sudėjus per Bundestago rinkimus rudenį pasirodys stipriau nei krikščionys demokratai patys vieni.

Taip iš dalies yra dėl to, kad klasiškasis socialdemokratų, kaip ir „žaliųjų“, vertybių kanonas visur prarado patrauklumo. Jo nepadidins ir socialdemokratų pasirinktas „socialinio neteisingumo“ temos eskalavimas, nes rinkėjų dauguma ją supranta kitaip“.

O dešiniųjų liberalų nacionalinio dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ nuomone, „jeigu pabėgėlių politika iki rinkimų vėl taptų didele tema, tai Vokietijos socialdemokratų partija iš to negalėtų išpešti naudos sau, nes šituo klausimu socialdemokratai vieningiau palaikė A. Merkel politiką, nei tai darė jos pačios krikščionių demokratų partijos nariai“.

Tačiau Vokietijos saugumo klausimas lieka, šiodvi rašė regioninis laikraštis „Leipziger Volkszeitung“ ir aiškino, jog „M. Schulzas turi rinkėjus įtikinti, kad jo politika geriau užtikrins šalies saugumą. Jeigu socialdemokratai ir „žalieji“ nepatenkins labiau nei A. Merkel žmonių poreikio pasijusti saugiai, tai rudenį jie neturės jokių šansų laimėti.

Įdomu, kad Vokietijoje į politiką žiūrima rimtai, ne tik kaip į asmeninio pralobimo, bet ir gerovės savo žmonėms kūrimo priemonę, o politinės partijos kovoja iš idėjos, norėdamos prastumti projektus, kurių tikslas – pagelbėti žmonėms mainais už jų užsitarnautus balsus“.

M. Drunga