Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„Vilko vaikas“ ieško praeities
Plun­gė­je gy­ve­nan­tis Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis tik iš ke­lių at­min­ties šu­kių dė­lio­ja sa­vo gy­ve­ni­mo pra­džią. Tik­ra­sis vy­ro var­das tu­rė­tų bū­ti Harz. Dėl pa­var­dės ir­gi nė­ra tik­ras – gal Glads­tein. Jis – „vil­ko vai­kas“, Lie­tu­vą su bro­liu­ku pa­sie­kęs ge­na­mas ba­do. Bro­liu­ką Alf­re­dą 1947 me­tais pa­li­ko Šiau­liuo­se, pa­ts at­kly­do iki Plun­gės, kur pri­glau­dė No­riš­kių kai­mo ūki­nin­kų Jo­no ir Zu­za­nos Ma­čiuls­kių šei­ma. Iki šios die­nos A. Ma­čiuls­kis ne­ži­no sa­vo šei­mos li­ki­mo.
 
Dvi Plun­gės mo­kyk­los ant­ro­kų kla­sės. Ani­ce­tas Ma­čiuls­kis sto­vi tre­čio­je ei­lė­je už nu­ga­ros mo­kyk­los di­rek­to­riui ir mo­ky­to­jai. Pri­si­me­na, kad fo­tog­ra­fuo­jan­tis jį my­lė­ju­si mo­ky­to­ja pa­ti pa­si­sta­tė ber­niu­ką ša­lia

Ke­lio pra­džia

Iš A. Ma­čiuls­kio vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų li­ko la­bai ma­žai, tik skau­džios nuo­tru­pos. Tė­ve­lio neat­me­na – jis bu­vo pa­šauk­tas į ka­rą. Tik ži­no, kad dir­bo uos­te kra­ni­nin­ku. Vaiz­duo­tė­je iš­ky­la vi­zi­ja: lyg pro gim­to­jo na­mo lan­gą ma­tė­si kra­nai. „Kaip bom­bar­da­vo mū­sų Kio­nis­ber­gą pri­si­me­nu. Per vie­ną nak­tį vi­są mies­tą su­mu­šė. Bu­vo­me bun­ke­ry­je: bro­lis, ma­ma ir mo­čiu­tė. Kai bai­gė­si bom­bar­da­vi­mas, vi­sus va­rė lauk, per ne­gy­vus žmo­nes. Ten da­rė, ką no­rė­jo. Sta­li­nas bu­vo įsa­kęs žu­dy­ti, jo­kios at­sa­ko­my­bės. La­vo­nų vel­nio­niš­ka krū­va bu­vo su­vers­ta. Pas­kui iš­ka­sė duo­bę, la­vo­nus su bul­do­ze­riu už­stum­dė. Jau šiais lai­kais bu­vo­me nu­va­žia­vę: kur maž­daug ta vie­ta, at­se­kiau, ten žo­lė di­džiau­sia. O ki­tur – men­ka.“ Po bom­bar­da­vi­mo vi­sos mies­to gat­vės bu­vo už­vers­tos: nei praei­ti, nei pra­va­žiuo­ti. Li­ko svei­ka tik ge­le­žin­ke­lio sto­tis, bė­giai. „Pa­jū­riu ėjo­me, ru­sai mū­sų ko­lo­ną su šau­tu­vais va­rė. Sa­vo aki­mis ma­čiau, kaip mo­te­ris ve­žė vai­ką ve­ži­mė­ly­je, vai­kas šau­kia, no­ri val­gy­ti, o nė­ra ko. Mo­te­ris paė­mė ir su vi­su ve­ži­mė­liu įstū­mė į jū­rą. Pa­ti pe­ral­ku­si, vos paei­na. Toks bu­vo gy­ve­ni­mas.“ Po bom­bar­da­vi­mo ma­ma, mo­čiu­tė ir abu bro­liu­kai iš­si­kraus­tė iš mies­to. Kaž­kur į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. Ten iš­gy­ve­no apie me­tus. „Ne­tu­rė­jo­me, ką val­gy­ti. Iš dil­gė­lių van­de­ny­je ma­ma vi­rė sriu­bą. Mes su bro­liu­ku ėjom pas ka­rei­vius – kur bu­vo šiukš­li­dės, rin­ko­me at­lie­kas. Ra­dai žu­vies gal­vą – toks tas val­gy­mas. Mo­čiu­tė bu­vo ser­gan­ti, ma­mai rei­kė­jo ją pri­žiū­rė­ti. Dar ka­rei­viai ma­mą iš­prie­var­ta­vo, vai­kas tik gi­mė ir mi­rė.“ To­kia A. Ma­čiuls­kio vai­kys­tė. Vie­ną die­ną ma­ma nu­bu­čia­vo abu sū­nus ir iš­lei­do į Lie­tu­vą. Lie­pė grįž­ti na­mo. Kur? Gal į Gross Hols­tein. Gal – nes at­min­tis ga­li ir ap­gau­ti. „Ta­vo ma­ma bu­vo pa­sa­kiu­si: „Ei­ki­te į Lie­tu­vą, ne­žū­si­te, lie­tu­viai duos duo­nos“, – sa­ko A. Ma­čiuls­kio žmo­na Ste­fa­ni­ja, bend­ri­jos „Vil­ko vai­kai“ Tau­ra­gės sky­riaus va­do­vė. – Dar iš­leis­da­ma pa­sa­kė, kad grįž­ki­te at­gal...“ A. Ma­čiuls­kis ne kar­tą sap­na­vo ma­mą – kaip juos iš­lei­do, kaip po to ji pa­lai­do­jo sa­vo ma­mą – išei­da­mi ber­niu­kai mo­čiu­tę pa­li­ko mirš­tan­čią. Ka­rei­vių ma­ši­no­mis bro­liai nu­si­ga­vo iki Til­žės. Pat­rau­kė į ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Ke­lia­vo nak­tį trau­ki­niu, pri­si­spau­dę ant laip­tų lau­ko pu­sė­je. Ir šian­dien A. Ma­čiuls­kiui skau­du pri­si­min­ti ne­nu­ty­lan­tį bro­liu­ko riks­mą. Jam ta­da bu­vo tik ket­ve­ri. Vy­res­nė­lis vi­są ke­lią jį lai­kė ap­ka­bi­nęs, kad ma­žy­lis ne­nuk­ris­tų. Kaž­ku­rio­je sto­ty­je ber­niu­kai pe­rė­jo į pre­ki­nį trau­ki­nį. Bil­dė­jo ant rąs­tų, ang­lių va­go­nuo­se. Va­žia­vo ne­ži­no­da­mi, kur. Kol at­si­dū­rė kaž­kur – Šiau­liuo­se. Iš­li­pę ieš­ko­jo pa­val­gy­ti. Su­tik­ti žmo­nės įsi­ve­dė į tro­bą. Čia su bro­liu­ku ir iš­si­sky­rė. „Pas tuos žmo­nes bro­liu­ką pa­li­kau. Prie ba­tų fab­ri­ko, kur di­de­lis tven­ki­nys. Jį pa­siė­mė, o ma­ne iš­va­rė. Aš vėl į trau­ki­nį ir at­si­dū­riau Plun­gė­je. Kla­jo­jau, kla­jo­jau. Šu­nys, ka­tės, žiur­kės – kas pa­puo­lė, mes, vai­kai, vis­ką val­gėm. Bū­da­vo, vie­ni šu­ni­mis už­pju­do. Tu­rė­jau dra­bu­žių ter­bą – ge­ri žmo­nės dar ir duo­nos įduo­da­vo. Vi­sas utė­lė­tas, išal­kęs, pil­vas iš­si­pū­tęs nuo ba­do. Ne­to­li Plun­gės žmo­nės ru­gius pjo­vė, aš ant grio­vio kraš­to at­si­sė­dęs žiū­rė­jau. Nė­ra, kur nuei­ti, nė kal­bos mo­ki, nie­ko. Mo­te­ris, ku­ri paė­mė, par­si­ve­dė į na­mus, nu­mau­dė, pa­mai­ti­no. Kai iš­kra­tė dra­bu­žius, bu­vo pil­na as­la utė­lių.“ Toks bu­vo 1947 me­tų rugp­jū­tis. [caption id="attachment_99699" align="alignnone" width="938"]Plun­gė­je gy­ve­nan­čiam Ani­ce­tui Ma­čiuls­kiui skau­du pri­si­min­ti vai­kys­tę Plun­gė­je gy­ve­nan­čiam Ani­ce­tui Ma­čiuls­kiui skau­du pri­si­min­ti vai­kys­tę[/caption]

Har­cas ta­po Ani­ce­tu

Ge­rie­ji žmo­nės bu­vo Jo­nas ir Zu­za­na Ma­čiuls­kiai iš No­riš­kių kai­mo – nau­jie­ji ber­niu­ko, ne­mo­kė­ju­sio nė žo­džio lie­tu­viš­kai, tė­vai, ne­tu­rė­ję sa­vo vai­kų. Tė­vas, pri­si­me­na A. Ma­čiuls­kis, jį la­bai pa­mi­lo. Bet ne­tru­kus, už pus­me­čio, lau­kė dar vie­na ne­lai­mė. J. Ma­čiuls­kis ve­žė gi­ri­nin­ką į miš­ką tik­rin­ti dar­bi­nin­kų ir pa­kliu­vo į pa­sa­lą. Gi­ri­nin­kas at­si­šau­dy­da­mas pa­bė­go, o tė­vą ir ark­lį nu­šo­vė: „Ne­kal­tas žmo­gus pa­puo­lė ant kul­kos...“ Pir­mo­ji A. Ma­čiuls­kio gy­ve­ni­mo nuo­trau­ka – prie glo­bė­jo kars­to. Ki­to­je jos pu­sė­je už­ra­šy­ta da­ta – 1948 me­tų va­sa­rio 24 die­na. „Stri­bai per sa­vai­tę po du kar­tus atei­da­vo – vo­kie­čių šni­pas. Nors Lie­tu­vo­je aš at­si­dū­riau maž­daug sep­ty­ne­rių. Ir pri­riš­tą šu­nį nu­šo­vė – kad lo­jo. Žiau­rūs lai­kai bu­vo...“ – dar vie­nas po­ka­rio pri­si­mi­ni­mas. Nors su nau­ją­ja ma­ma ge­rai su­ta­rė, ber­niu­kui tik­ro­sios ma­mos la­bai trū­ko. „Kaip tu gal­vo­ji, koks vai­kas ne­siil­gi ma­mos!“ – vėl ir vėl at­si­dūs­ta A. Ma­čiuls­kis. „Kaž­ka­da klau­siau, kaip tu pri­si­me­ni sa­vo ma­mą? „Ma­no ma­ma bu­vo švie­si ir gra­ži.“ Ir vis­kas“, – vy­ro at­sa­ky­mą per­sa­ko S. Ma­čiuls­kie­nė. Per me­tus ber­niu­kas iš­mo­ko lie­tu­viš­kai. Vo­kie­čių kal­bą pa­mir­šo. Kai­me ber­niu­ką vi­si va­di­no Er­ciu – taip bu­vo leng­viau iš­tar­ti. Ani­ce­to var­dą da­vė nau­jo­ji ma­ma. Su­tei­kė ir pa­var­dę. Atė­jo lai­kas mo­ky­tis – Vo­kie­ti­jo­je mo­kyk­los slenks­čio ne­bu­vo per­žen­gęs. Rei­kė­jo do­ku­men­tų. Gi­mi­mo me­tus nu­sta­tė gy­dy­to­jų ko­mi­si­ja. A. Ma­čiuls­kis ma­no, kad me­tais pa­sen­di­no. Pa­se įra­šy­tas gim­ta­die­nis rugp­jū­čio 15-ąją – die­ną, kai vai­kas bu­vo ras­tas pa­grio­vy­je. Mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti Plun­gė­je. Nuot­rau­ko­je A. Ma­čiuls­kis – jau bai­gęs ant­rą kla­sę. Sto­vi ša­lia mo­ky­to­jos, ku­ri ber­niu­ką la­bai my­lė­jo. „Vai­kai ži­no­jo, kad vo­kie­tu­kas. Fri­cu, kuo tik ma­nęs ne­va­di­no...“ Il­gai mo­ky­tis ne­te­ko – bai­gė tik še­šias kla­ses. Ma­ma bu­vo vie­na, rei­kė­jo pa­ra­mos, tad išė­jo dirb­ti į ko­lū­kį. Prieš ka­riuo­me­nę iš­si­lai­kė tei­ses – vai­ruo­to­ju dir­bo iki 72 me­tų. Ka­riuo­me­nė­je bu­vo jau tik lie­tu­vis – praei­ties nie­kas ne­ži­no­jo.

Ne­sėk­min­gos paieš­kos

S. Ma­čiuls­kie­nė dar iš paaug­lys­tės pri­si­me­na: kai ei­da­vo į šo­kius, ži­no­jo, kad Ani­ce­tas – vo­kie­tu­kas. Vi­sas kai­mas šne­kė­da­vo: „Vo­kie­tu­kas“. „Ir vi­sa Plun­gė ži­no­jo“, – pa­pil­do žmo­nos pa­sa­ko­ji­mą vy­ras. Kai rei­kė­jo gau­ti be­glo­bių vai­kų sta­tu­są, kai­my­nai teis­me pa­liu­di­jo: tik­rai vo­kie­tis, tik­rai „vil­ko vai­kas“. S. Ma­čiuls­kie­nė apie „vil­ko vai­kus“, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, pir­mą kar­tą iš­gir­do per ra­di­ją. „Ani­ce­tai, tau rei­kia žiū­rėt“, – pa­ra­gi­no vy­rą. „Tu man ne­pri­mink, aš ne­ga­liu kal­bėt“, – toks bu­vo at­sa­ky­mas. Rei­kė­jo tre­jų me­tų, kad A. Ma­čiuls­kis ryž­tų­si at­si­gręž­ti į praei­tį. Su­dik­ta­vo žmo­nai pri­si­mi­ni­mus – gy­ve­ni­mas til­po į pu­sant­ro pus­la­pio. Vai­kys­tės ieš­ko­jo ir Šiau­liuo­se, ir Ka­ra­liau­čiu­je. Siun­tė už­klau­sas į Vo­kie­ti­ją, Rau­do­ną­jį Kry­žių, vo­kie­čių spau­dą. Iš men­ku­čių ga­ba­liu­kų ban­dė kli­juo­ti gy­ve­ni­mą, bet ne­pa­vy­ko ras­ti nei ar­ti­mų­jų, nei sa­vo na­mų. Di­džiau­sias rū­pes­tis ir skaus­mas – dėl pa­lik­to bro­lio. „Bu­vo pe­rio­das, kai su­rink­tus vai­kus ve­žė į Vo­kie­ti­ją, į Ru­si­ją. Gal bro­lis iš­vež­tas, gal mi­ręs, o gal ir Lie­tu­vo­je? Tur­būt jo pa­var­dė pa­keis­ta. Juk aš be­veik nie­ko neat­si­me­nu, o jis bu­vo dar dve­jais me­tais jau­nes­nis...“ – svars­to A. Ma­čiuls­kis. „Kiek mes esa­me var­gę, ieš­ko­ję! Jo tė­vas tur­būt žu­vo, o ma­ma – varg­šė, kas ten žiū­rė­jo, su mo­te­ri­mis da­rė, ką no­rė­jo. Esa­me priė­ję prie iš­va­dos: jei nors vie­na pa­var­dės rai­dės pa­si­kei­tė, jau ir ne­ga­li su­ves­ti ga­lų, o gal pa­var­dė ir vi­sai ne ta. Va­žia­vo­me į su­si­ti­ki­mą Ka­ra­liau­čiu­je su at­vy­ku­siais vo­kie­čiais – nie­kas ne­pri­si­mi­nė to­kios pa­var­dės. Taip ir din­go vis­kas“, – sa­ko S. Ma­čiuls­kie­nė. Dirb­da­mas A. Ma­čiuls­kis daž­nai va­ži­nė­da­vo į Ka­ra­liau­čių ir vis su­kda­vo ra­tus po mies­tą, ti­kė­da­ma­sis ką nors at­pa­žin­ti. Vė­liau va­žia­vo ir su na­miš­kiais. „Kai pir­mą kar­tą ten nu­vy­ko­me, klau­siau, ko tu va­žiuo­ju į aną pu­sę? Jis sa­kė: „Ma­ne tie­siog trau­kia į tą pa­jū­rį. Trau­kia ir vis­kas“, – pri­si­me­na žmo­na. „Gal kaž­ko­kia nuo­jau­ta?“ – svars­to A. Ma­čiuls­kis. Jam pa­vy­ko ras­ti vo­kie­čių pa­sta­ty­tą kry­žių ten, kur bu­vo ma­si­nė kap­vie­tė. A. Ma­čiuls­kis su žmo­na ne kar­tą lan­kė­si Vo­kie­ti­jo­je. Šyp­so­si tu­rįs ir vo­kie­čiui bū­din­gų sa­vy­bių: yra la­bai tvar­kin­gas. Jam kiek­vie­nas daik­tas tu­ri tu­rė­ti pa­va­di­ni­mą ir sa­vo vie­tą. Ko­lek­ty­vi­nį so­dą su­si­tvar­kė taip, kad bliz­ga. Ma­čiuls­kiai bu­vo ga­vę pa­siū­ly­mą gy­ven­ti Vo­kie­ti­jo­je, bet griež­tai at­si­sa­kė – ne­pri­tap­tų. Tu­ri pa­žįs­ta­mų, ku­rie sa­ko: „Pa­bū­na­me Vo­kie­ti­jo­je, bet va­sa­rą trau­kia­me į Lie­tu­vą.“

Pra­šo pa­gal­bos

S. Ma­čiuls­kie­nė ži­no dau­gy­bę „vil­ko vai­kų“ li­ki­mų – ir be­vil­tiš­kų, ir pa­si­bai­gu­sių lai­min­gai – šei­mų su­si­ti­ki­mu. „Vil­ko vai­kų“ vis mąž­ta: Lie­tu­vo­je gy­ve­no 284, da­bar – tik 39. Klai­pė­do­je bu­vo 18, li­ko tik 4, ir Šiau­liuo­se 4, Tau­ra­gė­je – 17 žmo­nių. „Ne­la­bai, ne­la­bai links­mas gy­ve­ni­mas“, – vis at­si­dūs­ta A. Ma­čiuls­kis. Kai rei­kė­jo kal­bė­ti Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro Oku­pa­ci­jos ir lais­vės ko­vų mu­zie­jaus pa­reng­tos pa­ro­dos „Vil­ko vai­kai: duo­nos ke­liu iš Ry­tų Prū­si­jos į Lie­tu­vą 1945–1948“ ati­da­ry­me, sa­ko jau­tę­sis lyg ak­me­nį pra­ri­jęs – žo­džio ne­ga­lė­jo iš­tar­ti. Pri­si­min­ti vai­kys­tę – la­bai sun­ku. Vy­ras ži­no, kad kai ku­riems „vil­ko vai­kams“ į dra­bu­žius įsiū­da­vo po­pie­riu­ką su var­du, pa­var­de ir gi­mi­mo me­tais. Jis to­kio „do­ku­men­to“ ne­tu­rė­jo. S. Ma­čiuls­kie­nė „vil­ko vai­kų“ su­va­žia­vi­muo­se ste­bi, ar nė­ra pa­na­šaus vy­ro į jos Ani­ce­tą. Vy­ko į Kau­ną su­si­tik­ti su vie­nu iš jų, jis pri­si­mi­nė sa­vo kraš­tą. Gal­vo­jo, gal ki­lę iš ten pat? Pa­sa­ko­ji­mai ne­su­ta­po. S. Ma­čiuls­kie­nei įstri­go is­to­ri­ja, kai vie­ną „vil­ko vai­ką“ gi­mi­nės su­si­ra­do pa­gal ap­ga­mą. „O aš nė ap­ga­mo ne­tu­riu! – sa­ko A. Ma­čiuls­kis. – La­bai sun­kūs po­pie­riai.“ Li­ko tik ma­žy­tė vil­tis: gal kas pri­si­me­na ar yra gir­dė­jęs Šiau­liuo­se pa­lik­to ma­žo švie­siap­lau­kio ber­niu­ko Alf­re­do is­to­ri­ją? Gal kas nors at­si­lieps – bet ko­kia de­ta­lė gy­ve­ni­mo dė­lio­nė­je la­bai svar­bi. Ar A. Ma­čiuls­kis daž­nai pa­gal­vo­ja, kaip bū­tų su­si­klos­tęs gy­ve­ni­mas, jei­gu...? „Tas jei­gu praė­jo pro šo­ną, – nu­ty­la. Ir po aki­mir­kos pa­kvie­čia – Ei­nam, pa­ro­dy­siu anū­kus, tu­riu vi­są sie­ną jų nuo­trau­kom nu­ka­bi­nęs.“
 
Rekomenduojami video