Jungtinė Karalystė oficialiai išstojo iš Europos Sąjungos. Bendrijoje išbuvusi net 47 metus, tačiau nutarusi nuo šiol kurti savo ateitį savarankiškai. Dabar, kai kitos narės pamatė, jog išstoti sunku, bet įmanoma, ar nesiryš jos irgi žengti šį žingsnį? Euroentuziastų ir euroskeptikų nuomonės, žinoma, skiriasi.

Mūsiškis rašytojas Liudvikas Jakimavičius JK pasitraukimą iš Europos Sąjungos viešai pavadino demokratijos Europoje veikimu. Kai galima taikingai demokratiškai išstoti iš Sąjungos nepraliejant nė lašo kraujo. O oficialiąją išstojimą dieną vieni britai degiojo žvakutes ir vylėsi į ES dar kada nors sugrįšiantys. Kita dalis britų džiūgavo ir šlovino laisvę.

Britų premjeras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) neabejojo šviesia JK ateitimi ir žadėjo per metus įveikti britų susiskaldymą. O Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron), skirtingai nei jo kolega, nevengė artėjančios katastrofos nuotaikų. Pavadino JK pasitraukimą istorinio aliarmo signalu. Nes per 70 bendrijos metų iš jos pirmą kartą pasitraukė valstybė narė. Ir ne bet kokia valstybė, bet po Vokietijos turinti antrą pagal galingumą Europos ekonomiką. O kas laukia Lietuvos? Džiūgauti ar liūdėti? Gal ir kitos ES valstybės ims iš bendrijos bėgti?

Norinčių trauktis nemato

Europarlamentaras, Europos žaliųjų/Europos laisvojo aljanso frakcijai priklausantis Bronis Ropė nebuvo toks skeptiškas:

„Ne, tokių ženklų, kad kokia nors kita ES valstybė ruoštųsi išstoti iš ES, tikrai nėra. Nes britų atsiskyrimas iš tiesų įvyko ne dabar, bet prieš trejus metus, kai įvyko jų referendumas dėl išstojimo iš ES. Per trejus metus kitos ES valstybės turėjo laiko su Jungtinės Karalystės sprendimu apsiprasti ar net pačios pasekti britų pavyzdžiu. Bet niekas iš ES išstoti nepanoro. Atvirkščiai. Prie Europos Sąjungos ateityje gali prisijungti Šiaurės Makedonija ir Albanija. Tad visai galimas dalykas, jog ateityje ES sudarys ne 27, bet 29 narės. Ir toliau daugės norinčių į ES įstoti.

O nei Vokietijoje, nei Prancūzijoje nėra jokios minties išstoti iš ES. Britai ir taip buvo atitolę nuo Europos žemyno, bet dar neaišku, ką škotai darys. Škotija nori likti ES. Nori surengti referendumą dėl nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Panašus precedentas jau buvo. 1985 metais Danijai priklausanti Grenlandija išstojo iš ES, bet Danija ES liko. Dar neaišku, kaip bus kontroliuojama siena su Šiaurės Airija, kokie bus galutiniai Jungtinės Karalystės santykiai su ES. Nes beveik pusė britų norėjo likti Europos Sąjungoje, pralaimėjo euroskeptikams tik kelis procentus.

Kas laukia toliau? Manau, ES susitarimai su britais bus pragmatiški ir protingi abiem pusėms. Nes apie 5 milijonai britų gyvena ir dirba žemyninėje Europoje, o apie 5 milijonai žemyninių europiečių lieka gyventi ir dirbti Didžiojoje Britanijoje. Be to, yra pliusų. Europarlamente, kai britų europarlamentarai išėjo, neliko pusės euroskeptikų. Liko šiek tiek skeptikų prancūzų, vienas kitas italas, danas. Tiesa, dabartinė Italijos valdžia nėra visiškai palanki ES, bet išstoti iš jos nesiruošia“.

Svarbiausia - prekės ir judėjimas

Gal šiuo metu nesiruošia, bet kada nors kantrybė baigsis? Negi nenusibos turtingoms valstybėms neturtingąsias šelpti. Juolab kai nuolat streikuojantys prancūzai toli gražu nesijaučia pačiais turtingiausiais? Galų gale eurooptimisto E.Makrono prezidentinė kadencija taip pat eina į pabaigą, baigsis 2022 m. ir mažai šansų, jog jis bus perrinktas. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kadencija baigiasi 2021 m. Taigi ES liks be dviejų asmenybių, įtikėjusių Europos Bendrijos idėja ir gal pradės skirstytis? Su pretekstu, jog nusibodo bendrijos skurdžius remti finansiškai.

Reikia padėti kitiems

Tačiau netrukus iš skurdesnių valstybių sąrašo pereisime prie šalių donorių statuso. Taigi į ES įstojus Šiaurės Makedonijai, Albanijai, jau mokėsime joms, o iš bendrijos Lietuva gaus gerokai mažiau pinigų, nei iki šiol.

„Jei mes, ES, nenorime, kad tos šalys ekonomiškai ir demokratiškai vystytųsi, tai gal norime, kad joms padėtų Rusija ar Turkija? Kai mes stojome į ES, mūsų BVP tesiekė 45 proc. nuo Europos BVP, o dabar jau turime beveik 80 proc. Padėjo mums, todėl padėsime ir mes Šiaurės Makedonijai ir Albanijai, kad po 10 metų ES būtų dar stipresnė jėga.

Dėl ES ateities esu optimistas. Gal ne tiek svarbus iš ES gaunamas finansavimas. Svarbiausia yra, kad ši bendrija jau 62 metus užtikrina Europoje taiką, nėra karų. Todėl turime dirbti kartu, dalintis technologijomis. Ne prievarta, kaip kadaise Sovietų Sąjungoje, bet geranoriškai, ir siekiant abipusės naudos.“

Britų europarlamentarai Briuselyje išlydėti su liūdesiu. Europos Komisijos pirmininkė Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) pareiškė, kad visada juos mylės ir niekada neužmirš. Pereinamasis išėjimo laikotarpis tęsis iki 2020 m. pabaigos. Todėl dar nėra galutinai aišku, kokį ES iš tikrųjų patyrė politinį bei ekonominį sukrėtimą.

Filosofo Krescencijaus STOŠKAUS komentaras:

ES ateitis priklausys nuo politinių sprendimų, bet konfliktas tarp atskirų ES valstybių jau yra ir įgauna krizės pavidalą. Tikėtina, jog liks ES, kuriai vadovaus Paryžius. Siekiantis didesnės ES valstybių integracijos, net įteisinant konfederaciją. Tokie Paryžiaus siekiai sukels daug įtampos ir priklausys nuo to, kiek kitos ES narės turės sveikatos bei politinės valios konfederacijai priešintis. Britai buvo oresni, nes turi kolonijinės valstybės praeitį ir iš jos semiasi stiprybę, o Briuselyje iš britų buvo daromi eiliniai pėstininkai. Nors britai ir ES turėjo daugiau laisvių nei kitos valstybės.

ES ateitį gali nulemti daug atsitiktinumų ir kokio stiprumo bus ES valstybių narių stuburai. Lietuva stipraus stuburo neturi. Pateiksiu pavyzdį. Kai dėl ekonominės bei politinės krizės Venesueloje kai kurie ten gyvenantys lietuviai norėjo persikelti į Lietuvą, mūsų Užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad šį klausimą spręs, kai pamatys, kaip reaguoja ES vadovybė. Patys, be ES pritarimo mūsų tautiečiams Venesueloje nesuteikė pagalbos.

Gal ir mes kada nors išdrąsėsime. Galbūt. Jungtinės Karalystės ekonomikai iš ES pasitraukus, ES bus ekonomiškai nusilpusi, todėl drąsos bus daugiau. Kai visi pasilpsta, išdrįsta ir silpnas. Neturime Lietuvoje daug drąsių žmonių. Nors drąsa - antrinis dalykas. Pirmas dalykas - atsakomybė už savo valstybę. Sąjunga reikalinga, bet kokiomis sąlygomis? Kaip žinote, vienas iš bendrijos ateities scenarijų - palikti tik ekonominius ryšius, o politiniai ryšiai būtų sprendžiami tarpvalstybinių susitarimų būdu. Nes kalbame, kad demokratija yra atskirų žmonių lygybė, o tarp atskirų organizacijų jau lygybės nėra? Tai pasityčiojimas iš demokratijos ir žmonių, kurie dar demokratija tiki.

Olava STRIKULIENĖ