LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
„Kavos ūkis – verslas, turintis savų paslapčių, tad pašalinių neįsileidžia“, – patikina tinklaraščio „Diena su kava“ autorė Rima Aukštuolytė, kuriai vis dėlto pavyko nukeliauti į kavos gimtinę ir apsistoti pas kavos augintojus. Toje vietovėje auginama kava šiemet pripažinta geriausia pasaulyje. Tačiau, jei įsivaizduojate prabangų dvarą – pamirškite: lietuvė gyveno namelyje iš purvo ir šiaudų, kurį apšviečia viena lemputė. Taip Etiopijoje gyvena geriausios kavos augintojai.
– Praėjusiais metais net septyniolika dienų praleidote Etiopijoje, lankėtės ir kavos ūkyje. Ar ten lengva patekti?
– Man tikrai teko pasistengti, kad ši svajonė taptų realybe. Kavos ūkis – verslas, turintis savų paslapčių, tad kiekvienas jų yra uždaras ir pašalinių neįsileidžia. Kartą prasitariau Lietuvoje gyvenančiai etiopei Eskedar, kad norėčiau pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurių rankų dėka galime gerti kavą.
Beje, norėjau ne tik pamatyti, bet ir pati tai patirti – tapti bendruomenės dalimi, ne tik turiste. Po kelis mėnesius trukusių derinimų sužinojau, kad galėsiu vykti.
– Veikiausiai daugeliui prieš akis jau iškyla didžiulio kavos plantacijų apsupto dvaro vaizdai.
– Nieko panašaus. Lankiausi Etiopijos sostinėje, iš kur vėliau išvykau į Sidamo regione esantį žemėlapyje nepažymėtą Bombės kaimelį. Iki jo net kelias neveda, o nemažą atstumą tenka įveikti pėstute.
Gyvenau ne dvare, o namelyje iš purvo ir šiaudų, kuriame nėra elektros, tualetas – kažkur džiunglėse, trūksta geriamo vandens, muilas yra didžiausia vertybė. Norėdama išsiųsti žinutę telefonu, turėdavau kopti į aukštą kalną. Patį pirmą vakarą leisdamasi nuo jo sugebėjau čiūžtelėti ir išgąsdinti vietinius (juokiasi). Po to mane dar atidžiau saugojo.
Namuko vidų, kuriame gyvenau, apšviesdavo vienintelė blanki lempa, įkraunama saulės baterija.
Mane priėmė Tariko ir Fanosi šeima, turinti penkis vaikus. Už tai jiems buvo sumokėta 60 eurų – tiek per pusantro mėnesio Etiopijoje uždirba kelio darbininkas.
Kiek žinau, šiuos pinigus jie išleido bambukiniam kilimui, atstojančiam „svetainės“ grindis. Būtent toje „svetainėje“ pirmą naktį aš ir nakvojau, vėliau šeimininkai privertė keltis į jų miegamąjį – nedidukę patalpą. Pirmoji naktis nebuvo labai lengva – nuo viduje kūrenamo laužo dūmų man įsiskaudėjo galvą, o naktį dar ir sukandžiojo blakės.
– Ar susidūrėte su kitais sveikatos iššūkiais?
– Kartą su moterimis šalia esančioje bananų giraitėje kirtau šiuos augalus, kurie naudojami tradicinio maisto – wasa – gamyboje. Netyčia traukdama „siūlus“ iš banano koto persipjoviau pirštą. Tada viena moteris paseilėjo savo pirštą, patrynė mano žaizdą, po to uždėjo žemių. Tokia vietos medicina.
Pleistrų ar panašių dalykų buvau pasiėmusi su savimi, išvykdama viską palikau šeimai. Pamenu, sutikau senolį, kuris sakėsi prastai matantis ir tikėjosi, kad aš turiu vaistų, galinčių jam padėti. Nes jie mano, kad baltieji turi vaistų nuo visko. Deja, teko jį nuvilti.
– Kaip susikalbėjote su vietos gyventojais?
– Gestais, ženklais, galvos linktelėjimais. Buvo tokių, kurie žinojo kažkiek angliškų žodžių. Tiesa, greitai išmokau žodį „fereng“. Taip Etiopijoje vadina baltuosius. Kadangi buvau vienintelė baltaodė kaime, sulaukdavau nemažai dėmesio: mane stebėdavo daugybė vaikų akyčių ir nuolat už nugaros girdėdavau „fereng“, „fereng“. Tačiau žmonės ten labai draugiški, moterys dar ir labai stilingos.
Beje, man kiekvieną vakarą vyrai plaudavo kojas. Kai pirmąjį vakarą jie norėjo tai padaryti, labai nustebau, nesupratau, kas vyksta, o ir nežinojau, kaip jiems paaiškinti, kad man kojų plauti nereikia.
Vėliau sužinojau, kad tai jų tradicija – taip parodoma pagarba svečiams. Nuo to vandens, beje, man šiek tiek tindavo kojos – jis nebuvo itin švarus, pumpuojamas specialia pompa iš žemės. Vietiniai jį geria ir naudoja maistui ruošti.
– Jei ten nėra viryklės ir šaldytuvo, kokių vietos patiekalų ragavote?
– Maisto racionas buvo gana ribotas. Pagrindą sudaro wasa – iš netikrų bananų (angl. false banana), arba valgomųjų ensetų, gaminama speciali masė. Iš tos masės vietiniai kepa duoną, daro košę.
Antras pagal populiarumą ingredientas – lapiniai kopūstai. Juos troškina ir patiekia su koše arba duona.
Trečias produktas – kiaušiniai, gali būti virti arba kepti. Racioną papildydavo kepti kukurūzai. Per 5 dienas kaime mano šeima nė karto nevalgė mėsos.
– Vis dėlto į Etiopiją vykote norėdama aplankyti kavos gimtinę, ne šiaip paturistauti. Kokia ta kavos gimtinė?
– Kaip ir minėjau, negalėtume kas rytą mėgautis puodeliu aromatingos kavos, jei ne žmonės, gyvenantys nameliuose be elektros kažkur džiunglėse. Jie nežino, kur keliauja jų kava ir kiek ji kainuoja parduotuvėse.
Jie kavą renka rankomis, skina kiekvieną uogą. Kadangi ne visi ūkininkai yra išsilavinę, jie skina visas iš eilės: ir prinokusias, ir žalias. Dažnas nežino, kad prinokusi uoga yra sunkesnė, todėl parduodami uogas kartais praranda ir pinigų.
Įdomu, kad neseniai sužinojau, jog kaimelyje, kuriame gyvenau, auginta kava šiemet pripažinta geriausia pasaulyje.
– Kai kuriems ūkininkams net ir pačių auginta kava – per didelė prabanga. Ar šeima, pas kurią buvote apsistojusi, geria kavą?
– Mano šeima kavą tikrai geria, kiti kaimo gyventojai taip pat. Įsivaizduokite: vaikai nubėga prie kavamedžio, priskina dubenį kavos uogų, tada saujelę deda į burną, nukramto minkštimą, išspjaudo pupeles ir neša jas mamai. Ji pupeles skrudina ir ruošia kavą. Aš iš pradžių bandžiau pupeles išlukštenti nagais, tačiau tai labai sudėtinga. Taip ir supratau, kodėl vaikai jas išgliaudo kramtydami (juokiasi) ir gausiai su seilėmis spjaudydami.
Etiopijoje kava geriama su cukrumi arba druska. Man, Lietuvoje geriančiai kavą be nieko, tai buvo vienas didesnių iššūkių (juokiasi). Bet pripratau ir supratau, kad tai yra geriausia patirtis. Nors pati šviežia kava, t. y. čia pat nuskinta ir paskrudinta, yra nenusakomai skanaus kvapo.
Aš iki šiol užsimerkusi jaučiu jį, nes man tas kvapas priminė pasivaikščiojimą po gėlių pievą.
Šalia kavos visada yra privalomi užkandžiai, pavyzdžiui: įvairūs grūdai, riešutai, kukurūzai.
– Svajonės dažnai siejasi su tam tikra romantika, tačiau panašu, kad tai, ką pamatėte ne visai panašu į svajonę – gyvenimas be patogumų ir sunkiai besiverčiantys ūkininkai. Ką svarbiausio ši kelionė padėjo suprasti apie kavos pasaulį ir gėrimą, kuris mums taip lengvai prieinamas?
– Mes galime žiūrėti filmus, skaityti knygas, klausyti pasakojimų apie tai, kaip žmonės kažkur sunkiai gyvena, bet tai niekada neprilygs savo paties patirčiai. Neslėpsiu, man tikrai buvo šokas. Galite jį vadinti kultūriniu, jei norite.
Sunku suvokti tą materialinį skurdą, kur tiesiog nieko nėra. Nėra net šiukšlių, nes jos jau didelio vartojimo ženklas. Nėra veidrodžio. Nėra rankšluosčio ar kokio skudurėlio. Net ir telefono nebėra, nes jis išsikrauna, todėl tu nežinai, kiek valandų.
Bet yra žmonės – priimantys tave, visiškai svetimą, atvažiavusį pažiūrėti, kaip auga kava. Tie žmonės dalijasi su tavimi viskuo, ką turi patys – jūs valgote iš to paties indo, o kartais net ir maistą gauni iš jų rankų. Mums kava dažnai yra stiliaus detalė, patys jai sukuriame vertę darydami mokslą iš kavos skrudinimo, iš jos pateikimo. O ten kava – tiesiog dalis gyvenimo, bendravimo priemonė ir net meilės išraiška.
– Šiandien esate tinklaraščio „Diena su kava“ autorė ir daugybė dalykų jūsų gyvenime sukasi aplink kavą. Nejaugi tiesa, kad anksčiau kavos negerdavote?
– Visada sakau, kad neturiu kavos verslo, nesu barista, o dar prieš porą metų neturėjau jokio ryšio ir su kava. Na, išskyrus tai, kad jos nemėgau (juokiasi). Man atrodė, kad kava yra karti, nuo jos man dreba rankos ir trinka virškinimas. Vienintelė kava, kurią kažkada, dar pirmaisiais studijų metais, gerdavau, buvo „trys viename“.
– Kas paskatino pakeisti nuomonę?
– Esu baigusi politikos mokslus. Kartą vyko Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) studentų susitikimas, kurį vedė žinoma barista ir šių metų Lietuvos piešimo pieno puta čempionė Ieva Ivonė. Susitikimo pabaigoje ji surengė kavos degustaciją. Smalsumo vedina nutariau paragauti. Iki tol maniau, kad tai tiesiog kartus gėrimas, tačiau atradau visai kitokius poskonius. Supratau, kad kava gali būti kitokia – ne tik karti.
Tai itin pradžiugino mano vyrą, kuris kasdien mėgaudavosi šiuo gėrimu, neskaičiuodamas išgeriamų puodelių. Tačiau kasdieniu ritualu kavos gėrimas tapo po to, kai, išvykusi į komandiruotę Suomijoje, parduotuvės vitrinoje išvydau labai gražius porceliano puodelius – iškart tapo aišku, kad iš tokių kavą norėčiau gerti kiekvieną rytą.
– Jūsų „Facebook“ paskyros sekėjams tie puodeliai yra gerai pažįstami. Ar tiesa, kad visur su jais keliaujate?
– Iki „Facebook“ paskyros mums dar teko nueiti nemažą kelią (juokiasi). Pirmiausia su vyru įsigijome „Aeropress“ aparatą. Kadangi tai ganėtinai lengvas aparatas, jis ir garsieji puodeliai visur keliauja kartu su mumis.
Vasarą, kai leidžia orai, mielai rengiame iškylas gamtoje – puikiausią kavą net ir lauke mokame paruošti vos per dešimt minučių. Kai už lango darosi žvarbu, su savo puodeliais einame į kavines. Kai prieš porą metų kavinėje prašydavome, kad kavą paruoštų į mūsų pačių puodelius, dažnas nustebdavo, tačiau dabar tai jau ganėtinai įprasta.
Taigi mūsų puodeliai kartu su mumis skrido oro balionu virš Trakų, lankėsi Italijoje, Čekijoje, Islandijoje, Albanijoje, Niujorke, Barselonos paplūdimyje ir kitose vietose. Vienas puodelis netgi vyko kartu į kavos gimtinę – Etiopiją.
Eimantė Juršėnaitė
