San Berilio rajonas Katanijoje iki 2000 m. buvo vienas didžiausių raudonųjų žibintų kvartalų visame Viduržemio jūros regione ir ligi šiol yra vadinamas „juodąja miesto skyle“. Tačiau dabar šį rajoną siekiama atgaivinti ir parodyti, kad jis nėra toks baisus. Davide`as de Rose`as, San Berilyje įkūręs barą-dviračių taisyklą, LRT RADIJUI sako nematantis didelės problemos dėl čia gyvenančių migrantų ir klestinčios prostitucijos – daug daugiau problemų, jo nuomone, sukelia patys italai. 

San Berilis – juodoji miesto skylė

Italijos Sicilijos sala daugelio dėmesį patraukia dėl savo išskirtinės architektūros, šilto oro ir gražių pakrančių, tačiau iš tikrųjų Sicilija slepia daug įdomesnių paslapčių. Pastaruosius metus sala tapo vieta, į kurią atvyksta šimtai tūkstančių migrantų. Sicilijos uostamiestyje Katanijoje migrantai gyvena jau ne vieną dešimtmetį ir nieko nestebina.

Visai netoli uosto įsikūręs San Berilio rajonas akį galėtų patraukti apgriuvusiais pastatais, daugybe migrantų iš Senegalo ir gatvėse dirbančiomis prostitutėmis. Juodąja miesto skyle ne kartą vadintą San Berilį vietiniai neretai aplenkia, o valdžia įsisenėjusios miesto problemos, atrodo, nesugeba išspręsti.

San Berilyje sutiktas verslininkas Davide`as de Rose`as sako, kad nevertėtų bijoti vaikščioti šiame rajone. Čia jis prieš penkerius metus atidarė barą, kuriame, kol klientas renkasi gėrimus, darbuotojai jam gali sutaisyti ar išnuomoti dviratį.

„Netiesa, kad šis rajonas nesaugus. Paprasčiausiai tai mažai žinoma Katanijos vieta. Šis rajonas ilgai buvo negyvenamas, taigi dauguma gyventojų jo nepažįsta. O jei ko nors nepažįsti ar nežinai, tuomet ir bijai. Mes čia įsikūrę jau penkerius metus, ir galiu pasakyti, kad čia visiškai saugu“, – kalba D. de Rose`as.

Problema – ne prostitucija, o įstatymai

D. de Rose`as pasakoja, kad rajoną, kuris nuo seno garsėjo viešnamiais, dar maždaug prieš 50 metų buvo ketinta sutvarkyti ir modernizuoti – apie 30 tūkst. rajono gyventojų buvo ketinta iškeldinti, o visus namus nugriauti. Tai buvo didžiausias pokario Italijoje įvykdytas gyventojų perkraustymas. Tačiau, pasak San Berilio verslininko, tuo metu atrodęs inovatyvus projektas dėl pinigų stygiaus nepavyko ir niekada nebuvo įgyvendintas.

„Visi namai pasiliko tokie, kokie yra dabar, tik viena gatvė buvo pradėta tvarkyti. Vieta liko visiškai apleista, namų būklė blogėjo, o maždaug prieš 50 metų čia atsirado gatvės prostitucija. Dar vėliau pradėjo keltis pirmieji migrantai iš Senegalo. Taigi jie yra tikrieji šio rajono gyventojai“, – sako D. de Rose`as.

Katanijos valdžia ne kartą ketino išspręsti prostitucijos problemą San Berilio rajone. Iki 2000 m. jo gatvelėse buvo įsikūrę kone visi miesto viešnamiai. Tai buvo vienas didžiausių raudonųjų žibintų kvartalų visame Viduržemio jūros regione. Tačiau tais metais policija įvykdė didelio masto reidus. Dar kartą rajono gyventojai buvo priversti palikti namus ir persikelti į kitas miesto dalis. Po šios operacijos San Berilis tapo visiškai apleistu rajonu. Dauguma čia pasilikusiųjų – pagyvenusios prostitutės.

„Šiame rajone prostitucija tokia ryški, kaip šviečianti saulė. Pardavinėjančių savo kūną žmonių galite pamatyti visur. Rajono viduje dirba daugybė transseksualų, o išorėje – daugiau migrančių, daugiausia – iš Pietų Amerikos. Vis dėlto problema ne prostitucija, o įstatymai ir sistema. Prostitucija nelegali, tačiau juk visi žino, kas vyksta šiame rajone“, – pastebi D. de Rose`as.

Daugiau problemų sukelia patys italai

Vis dėlto pastaruoju metu dalis nevyriausybinių organizacijų siekia atgaivinti rajoną ir parodyti, kad jis nėra toks baisus, kaip įsivaizduojama. D. de Rose`as taip pat nusprendė įkurti barą-dviračių taisyklą iš dalies tam, kad paneigtų įsisenėjusius mitus apie San Berilį.

„Dėl to, kad šioje vietoje gyvena daug migrantų ir klesti prostitucija, nematėme didelės problemos, nes ir tokiose vietose reikia barų ir dviračių. Mums nekyla problemų dėl kitokių žmonių. Mūsų idėja pasiteisino. Dauguma čia gyvenančių gyventojų – migrantai iš Senegalo. Jų bendruomenė labai šauni. Tarp jų niekada nekyla smurto protrūkių. Daug daugiau problemų sukelia vietiniai italai“, – pasakoja D. de Rose`as.

Anot jo, nereikia įsivaizduoti, kad migrantai iš Senegalo gyvena tik uždarose bendruomenėse. Ypač jaunimas turi nemažai italų draugų. Vis dėlto verslininkas sutinka, kad net ir kelis dešimtmečius gyvenantys migrantai nėra pakankamai integravęsi į šalies ekonominę rinką.

„Didžioji dalis migrantų atlieka tipiškus migrantų darbus: gatvėse pardavinėja batus, rankines, kai kurie jų dirba vietiniame senegaliečių restorane, jeigu jį apskritai galima pavadinti restoranu. Kai kurie jų užsiima tais amatais, kuriuos buvo įvaldę prieš atvykdami į Italiją. Socialiai emigrantai yra integravęsi, turi nemažai vietinių draugų, bet ekonominiu požiūriu jie nėra integravęsi ir yra nelinkę kalbėti apie savo praeitį“, – pastebi D. de Rose`as, kurio nuomone, žmonės be reikalo vengia šio rajono.

Indrė Anskaitytė, LRT RADIJO laida „Ryto garsai“