Prezidento rinkimai Baltarusijoje eilinį kartą nepateikė netikėtumų: tvirta ranka šalį 26 metus valdantis buvęs tarybinio ūkio direktorius vėl nusipaišė norimus rezultatus. Žinoma, oficialius, nes tikrieji liudytų triuškinamą pralaimėjimą ir ne pirmą kartą iš savo tautos pavogtą pergalę.

Diena be telefonų

Atjungtas internetas, mobilusis ir net laidinis telefono ryšys: pasak pranešimų iš Baltarusijos, tokiame informaciniame vakuume sekmadienį vyko prezidento rinkimai. Sunku patikėti, kad trečiąjį XXI amžiaus dešimtmetį kokia nors vyriausybė Europoje galėtų tam ryžtis norėdama užkirsti kelią galimiems pilietiniams protestams prieš rinkimų rezultatų klastojimą. Visgi net ir be interneto bei mobiliųjų telefonų pirmąją naktį po rinkimų tūkstančiai protestuotojų išėjo į Minsko ir kitų šalies miestų gatves, kur juos pasitiko specialieji milicijos būriai (OMON) ir riaušių malšinimo technika. Sproginėjo triukšmo ir šviesos granatos, kvapą gniaužė purškiamos ašarinės dujos, iš kojų vertė vandens patrankų čiurkšlės. Milicininkai ir vidaus kariuomenės kariai daužė protestuotojus guminėmis lazdomis, šaudė į juos guminėmis kulkomis. Filmuotoje medžiagoje matyti, kaip OMON pareigūnai stengiasi suskaldyti demonstrantų minią į mažesnes grupes ir išgriebti iš jų aktyviai besipriešinusius. Riksmai, sprogimai, šūviai, aimanos. Milicijos furgonui įlėkus į žmones, žuvo vienas protestuotojas. Dar sunku spręsti, kiek buvo sužeista per pirmąją protestų naktį.

Tačiau ne visur valdžios gniaužtai buvo geležiniai: skelbiama, kad kai kuriuose šalies miestuose susirėmimų su milicija pavyko išvengti, nes pareigūnai nerodė didelio noro daužyti žmones, juolab – į juos šaudyti.

Pranešama, kad taip nutiko Molodečne ir Lydoje, o Baranovičiuose OMON net pasileido bėgti nuo žmonių. Matyt, tai neturėtų stebinti: baltarusių požiūris į Aliaksandrą Lukašenką kaip niekada vieningas – švelniai tariant, jis visiems įgriso iki gyvo kaulo, ir perspektyva, kad po eilinį kartą pavogtos rinkimų pergalės valdys šalį dar 5 metus, turbūt atrodo nebloga tik mažumai Baltarusijos visuomenės. Kokia ji – 8, 15 ar 35 proc., galima tik spėlioti, nes oficialiais rinkimų rezultatais nei anksčiau, nei dabar negalima pasitikėti.

Pasak prezidento rinkimus stebėjusių apžvalgininkų, žmonės Baltarusijoje pavargo bijoti.

Prieš 5 metus A.Lukašenka prezidento rinkimus laimėjo oficialiais duomenimis gavęs beveik 84 proc. rinkėjų balsų. Pirmadienį Baltarusijos centrinė rinkimų komisija paskelbė pirminius šių rinkimų rezultatus: už A.Lukašenką esą balsavo 80,23 proc. rinkėjų. Pasak Centrinės rinkimų komisijos vadovės Lidijos Jermošinos, pirminiai šių rinkimų rezultatai vargu ar pasikeis. Tai neturėtų stebinti, nes Aliaksandras Grigorjevičius – saiką turintis žmogus. Juk galėjo už jį oficialiai nubalsuoti ir 85, ir 95 proc. rinkėjų, bet ar to tikrai reikia?

Penktadaliai „už“ – normalus, stabilus, stipriam nacionaliniam lyderiui tinkantis rezultatas. Juk per praėjusį penkmetį nei politinių, nei ekonominių pergalių, kurios dėl šoktelėjusio tėvynainių entuziazmo būtų leidusios prisimerkus nupaišyti didesnius pergalės skaičius – 90, 95 ar 99,99 proc. – Baltarusijos padangėje lyg ir nebuvo. Tad kam ta „pokazucha“?

Laukia septintoji?

Jau po poros savaičių, rugpjūčio 30-ąją, A.Lukašenka švęs 65 metų jubiliejų. Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos suskaičiuoti 80 proc. balsų, užtikrinančių jam 6-ąją prezidento kadenciją, yra visai maloni, nors ir ne visai netikėta, dovana šia gražia proga. Jei viskas klosis gerai ir pavyks užbaigti naująją kadenciją, kitus rinkimus dabartinis šalies lyderis pasitiks būdamas 70-ies. Ne bėda, sakoma, kad politikui tai brandos amžius, ir jei Baltarusijoje išliks tokia pati tvarka, kaip per 30 pastarųjų metų, jis galėtų prezidentauti ir septintą kadenciją – jei tik žmonės paprašys, suprantama.

Visgi kai kurie apžvalgininkai spėja, kad į naujus prezidento rinkimus A.Lukašenka nebeis: užaugo jo įpėdinis, jaunėlis sūnus Nikolajus, kuriam po penkerių metų sukaks 21-eri. Nors pagal Baltarusijoje galiojančius įstatymus į prezidentus gali kandidatuoti tik ne jaunesni nei 35 metų piliečiai, tai tikrai nebūtų problema: A.Lukašenkos iniciatyva šalies konstitucija ne kartą buvo pakeista. Žinoma, įmanomas ir variantas, jog Anatolijus Grigorjevičius nuspręs ir po 5 metų laimėti prezidento rinkimus, kad jaunylis spėtų sukaupti valstybės valdymo patirties, pavyzdžiui, šalies premjero ar kokio ministro poste, o vėliau pakeistų 75 metų tėvą Baltarusijos prezidento poste.

Gali būti visaip, ir galimų scenarijų įvairovę, kaip bebūtų keista, dar labiau padidino šie prezidento rinkimai. Kad ir kas būtų skelbiama per valstybinius Baltarusijos propagandos kanalus, šalies elitas po šių rinkimų įsitikino: dabartinio prezidento pozicijos visuomenėje kaip niekad silpnos. Niekas nežino, ar ilgai truks pilietiniai protestai Baltarusijoje dėl dar vienų „pavogtų“ rinkimų, ar jie atves prie nacionalinių streikų, kitokių rimtų politinio boikoto akcijų. Anksčiau piliečių pasipiktinimo bangos irgi pakildavo, bet ir nuslūgdavo.

Tvirtas, represijų nesibodintis režimas iki šiol atlaikydavo masinių protestų bangas. Tačiau vienas dalykas, kai „Batką“ realiai palaiko santykinai nemaža visuomenės dalis, ne ką mažesnė, o gal ir didesnė už nepatenkintą jo valdymu, ir visai kitas, kai realiai jį remia vos kas dešimtas, jei ne dar mažiau, šalies gyventojas. Būtent šie rinkimai Baltarusijos valdžios piramidei – valdininkams, aukščiausiajai kariuomenės, specialiųjų tarnybų, teisėsaugos, valstybinės žiniasklaidos vadovybei, įtakingiems verslo bendruomenės atstovams – atskleidė, kaip iš tikrųjų yra sumenkęs prezidento palaikymas. Plika akimi buvo matyti, kaip jis panikavo prieš rinkimus, kaip sunkiai tvardėsi, kaip baiminosi dėl to, kas gali įvykti.

Apsisprendimo metas

Žinoma, visai ne dėl to, kad rinkimų dieną dabartinio prezidento likimas buvo atiduotas į rinkėjų rankas. Priežasčių buvo rimtesnių: vargu ar „Batka“ buvo tikras, kokį žaidimą su juo žaidžia Rusija. Ištikimu Kremliaus vasalu kone 30 metų besiskelbęs, žodžiais nuolat rėmęs Baltarusijos ir Rusijos susijungimo projektą Aliaksandras Grigorjevičius, matyt, rimtai abejojo, ar Kremlius pajudins bent pirštą jo režimui gelbėti, jei po rinkimų šalyje kiltų dideli pilietiniai neramumai. Juk „broliškos karinės pagalbos“ atveju Rusija prie Baltarusijos vairo galėtų pastatyti kažką kitą.

Ekonomiškai nuo Rusijos priklausanti Baltarusija artėjančios naujos pasaulinės krizės akivaizdoje tiesiog neturi pasirinkimo. A.Lukašenka dešimtmečius sumaniai laviruodavo tarp Rusijos ir Vakarų, prireikus tūpčiodamas tai vienai, tai kitai pusei, kad galėtų ir toliau melžti Maskvą dujų, naftos, kitų žaliavų dotacijomis. Panašu, kad karštos priesaikos dėl amžinos dviejų broliškų tautų draugystės Maskvoje jau seniai nedaro įspūdžio. Iš Minsko laukiama kai ko žymiai daugiau. Tačiau A.Lukašenka, matyt, pajutęs pavojų, ėmė aiškiai priešintis sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės kūrimo projektui, kurį ėmėsi forsuoti Kremlius.

Rinkimų išvakarėse į Baltarusiją iš Rusijos atvykę privačios karinės grupuotės „Vagner“ samdiniai turėjo Baltarusijos prezidentui sukelti neramių minčių. Jeigu šis vizitas buvo su Maskva parengto plano, kaip numalšinti masinius neramumus po rinkimų, dalis, tai „Batka“ savo vaidmenį atliko neblogai: parodė ryžtą ginti šalies suverenumą net mesdamas iššūkį Kremliui. O jei „Vagner“ samdinių pasirodymas miške šalia Minsko jam buvo netikėtas, A.Lukašenka, matyt, tai turėjo įvertinti kaip rimtą perspėjimo ženklą – tu mus „užknisai“, daryk, kas sakoma, o tai bijosi prisiliesti net prie savo durų rankenos... Dar svarbiau, kad tokią žinią labai rimtai turėjo įvertinti ir A.Lukašenką remiantis politinis elitas.

Prielaida, kad Maskva ant jo padėjo kryžių ir apsisprendė vienokiu ar kitokiu būdu pakeisti lojalesniu sąjungininku, priverstų žaibiškai apsispręsti visą dabartinės kaimyninės valdžios piramidę. Ir ko gero tas apsisprendimas nebūtų „Batkos“ naudai – rinkimai parodė, kad žmonės jo neremia. Taigi, atrodo, kad šie prezidento rinkimai dar kartą primena, jog tikėtis rimtesnių demokratinių permainų, tikrai laisvų ir sąžiningų rinkimų Baltarusijoje galima nebent tada, kai tokie rinkimai įvyks kaimyninėje Rusijoje. O to, matyt, dar teks gerokai palaukti.