Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Valdžios vertikalė: Putino „tobula audra“

Vienas pranešimas atkeliavo iš Berlyno, kitas iš Vašingtono. Tarp jų buvo savaitės skirtumas. Lapkričio pabaigoje Vokietijos žvalgyba įspėjo, kad Rusija pradėjo kampaniją, kurios tikslas – paveikti artėjančių Bundestago rinkimų procesą. Gruodžio pradžioje CŽV pareiškė žinanti, kad Maskvai jau pavyko įsikišti į JAV prezidento rinkimų eigą.

Bet kuriais kitais metais šie kaltinimai būtų galėję pasirodyti stulbinantys, sensacingi ir netgi verčiantys iš koto.

Tik ne 2016-aisiais.

Tai metai, kai tokio pobūdžio dalykai buvo tapę rutina, o Kremlius stojo į atvirą nefizinį partizaninį karą su Vakarais.

Tais metais Rusijos ilgalaikis latentinis ksenofobiškos ir skeptiškai ES atžvilgių nusiteikusios dešinės palaikymas virto atviru, nepridengtu ir vis begėdiškesniu.

Tais metais kibernetinės atakos neapsiribojo įprastu „trolinimu“ ir diversijomis, jomis buvo siekiama konkrečių politinių tikslų.

Tais metais buvo aktyvuotas ilgai nertas įtakos tinklas Vakaruose.

Tais metais Kremlius išplėtė savo dezinformacijos kampaniją už Ukrainos ir buvusios SSRS erdvės ribų ir nukreipė ją į Vakarų destabilizavimą.

Tais metais Maskva pavertė pačią demokratiją ginklu kovoje su Vakarų demokratija.

O svarbiausia, Vakarus ištikus vienai rimčiausių pastarųjų pasitikėjimo stokos krizių, 2016-ieji tapo metais, kai Maskva ėmė skinti savo darbo vaisius.

Tai „tobulos audros“ metai: Vakarų nepasitenkinimas ir silpnumas po 2008 m. ekonominės krizės, euro zonos krizė ir migrantų krizė susipynė su kryptinga Kremliaus kampanija, siekiančia susilpninti Vakarų institucijas.

Kartu su balsavimu dėl „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje, Donaldo Trumpo pergale JAV prezidento rinkimuose, didele prokremliško kandidato pergalės Prancūzijos prezidento rinkimuose tikimybe ir nusiteikusių priešstatus quo partijų populizmo iškilimu visoje Europoje šis tobulas derinys sukūrė itin palankią terpę Vladimiro Putino autokratinio režimo tikslams vykdyti.

Dėl šių priežasčių šalių, bandančių ištrūkti iš Maskvos orbitos, – tokių kaip Ukraina, Gruzija ir Moldova, – nepriklausomybei kyla didesnė grėsmė nei bet kada po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Larry Diamondas, Huverio instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas, neseniai rašė „The Atlantic“, kad Kremlius pradėjo „oportunistinę, bet kartu įmantrią kampaniją, kurios tikslas – sabotuoti demokratiją ir pakreipti ją savo tikslais ne tik periferinėse teritorijose, bet ir pačioje liberaliosios demokratijos širdyje – Europoje ir JAV“.

„Dabar liberaliajai demokratijai iškilo didžiausia grėsmė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos“, – pabrėžė L. Diamondas.

Pirmieji požymiai

Pirmas įspėjamasis signalas, kad 2016 m. bus kitokie, pasirodė dar sausį, kai Maskva eskalavo informacinį karą su Vakarais per pagarsėjusią Lisos F. bylą Vokietijoje.

Tuo metu Vokietijoje pamažu kilo susirūpinimas dėl besitęsiančios migrantų krizės, o Kremlius, be perstojo propaguodamas sufalsifikuotą istoriją apie Berlyne kelių migrantų išžagintą rusų kilmės paauglę, bandė aktyviai sumažinti pasitikėjimą kanclerės Angelos Merkel vyriausybe.

Paraginti rusakalbės žiniasklaidos pranešimų, tūkstančiai rusakalbių protestuotojų išėjo į gatves su plakatais, ant kurių buvo užrašyti šūkiai, panašūs į „Mūsų vaikai pavojuje“.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas palaimino „skandalą“, apkaltinęs Vokietijos valdžią nuslėpus savo vidaus problemas.

Buvo įrodyta, kad istorija sufalsifikuota, bet žala buvo padaryta, o žinutė, kad Kremlius pasirengęs žaisti nešvariai, išsiųsta.

O žaidė jis tikrai nešvariai, į kovą pasitelkdamas kompiuterinius įsilaužimus, asmeninės informacijos viešinimą, netikrų naujienų skleidimą, atskalūniškų politinių jėgų rėmimą ir kitas gudrias taktikas.

Šios kovos aukščiausio lygio pavyzdys buvo žinia, kad Rusija įsilaužė į JAV prezidento rinkimų informacines sistemas, siekdama pakenkti Hillary Clinton ir/arba padėti Trumpui.

Nors šis įsilaužimas sulaukė daugiausia žiniasklaidos dėmesio, tai tebuvo tik vienas iš atvejų, kai Rusija bandė destabilizuoti Vakarų demokratijas.

„Putinas dar nebaigė. Jis siekia remti nusiteikusius prieš status quo kandidatus per kitų metų rinkimus Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje“, – „New York Times" rašo Michailas Chodorkovskis, Lojolos universiteto Čikagoje profesorius ir greitai pasirodysiančios knygos „Rusijos dvidešimtasis amžius“.

O tuomet paimsim Berlyną

Kreipdamiesi laišku į Europos Sąjungos vyriausiąją užsienio reikalų įgaliotinę Federicą Mogherini, 51 Europos Parlamento įstatymų leidėjas įspėjo, kad daugiau nei 200 mln. JAV dolerių Rusijos juodųjų pinigų buvo išplauta Europoje ir „yra duomenų, rodančių, kad pinigai buvo panaudoti Europos politikams, žiniasklaidai ir pilietinei visuomenei paveikti“.

Jungtinėje Karalystėje Rusijos propagandos aparatas dirbo viršvalandžius siekdamas remti „Brexit“ kampaniją ir jos lyderį Nigelą Farage‘ą.

Italijoje Kremliaus remiamos žiniasklaidos priemonės RT ir „Sputnik“ užliejo lavina netikrų naujienų radikaliosios kairės organizacijos „Movimento 5 Stelle“ portalų tinklą, skleisdamos euroskepticizmą ir priešiškas Jungtinėms Valstijoms nuotaikas, taip pat paveikdamos konstitucinį referendumą, dėl to atsistatydino šalies ministras pirmininkas Matteo Renzi.

Kremlius taip pat toliau rėmė Marine Le Pen, antiimigracinio Nacionalinio Prancūzijos fronto, gavusio 9 mln. eurų paskolą iš Rusijos banko, lyderę.

Tikėtinas Le Pen varžovas kitų metų prezidento rinkimuose, buvęs ministras pirmininkas Francois Fillonas irgi neslepia prokremliškų pažiūrų.

Gruodį valdančioji Rusijos partija „Vieningoji Rusija“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Austrijos radikaliųjų dešiniųjų Laisvės partija.

„Nors yra silpnesnė nei Sovietų Sąjunga, šiandien Rusija pasižymi didesnėmis galimybėmis provokuoti chaosą nei senoji komunistų imperija, o diskusijos Vakaruose, kaip sulaikyti Rusijos įtaką, dvelkia beviltiškumu“, – „Financial Times“ rašo politikos analitikė Lilija Ševcova.

2016 m. paliko mums nusilpusį, nevieningą ir nusivylusį Vakarų pasaulį iš vienos ir įsidrąsinusį Kremlių iš kitos pusės.

„Kaip 1941 m. gruodžio 7 d. visada simbolizuos negarbę, – rašo Brianas Frydenborgas tinklalapyje „War is Boring“, turėdamas omeny Perl Harboro ataką, per kurią JAV įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, – taip ir visi 2016 m. simbolizuos tą patį.“

Laisvosios Europos radijas/Laisvės radijas

 

 

Brian Whitmore, Laisvosios Europos radijas/Laisvės radijas

Rekomenduojami video