Tuniso revoliucija, paskatinusi pokyčius visame Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regione, dažnai laikoma išskirtine – ji nevirto smurtu ir chaosu, kaip kaimyninėse šalyse. Tunisas yra vienintelė šalis, kuri, nuvertusi ilgametį režimą, pradėjo perėjimo prie demokratinio valdymo procesą. Vis dėlto Tunisas nėra išimtis iš taisyklės. Tie dalykai, dėl kurių žmonės sukilo per Arabų pavasarį, iš esmės nepasiekti.

2011 m., kai buvo nuverstas ilgametis Tuniso prezidentas Zinas al Abidinas Ben Ali, šiai Šiaurės Afrikos valstybei žadėjo milžiniškas permainas. Daugelio akimis revoliucijos, įgavusios Arabų pavasario vardą, tikslai Tunise iš tiesų buvo pasiekti. Tunisas tapo vienintele Arabų pavasario valstybe, kurioje pradėta eiti demokratijos keliu. Tačiau 2018 m. atskleidė, kad revoliucija šalyje vis dar tęsiasi.

Ekspertų teigimu, nesutapimas, kad minint septintąsias metines, kai per Arabų pavasarį nuverstas Ben Ali, Tunise vėl pakvipo revoliucija. Per neramumus suimta 800 žmonių, tūkstančiai sužeista per susirėmimus su policija. Tunisiečiai į gatves išėjo dėl naujų vyriausybės taupymo priemonių, kurios pirmiausia lems maisto, degalų ir elektros energijos kainų augimą, taip pat pablogins sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos sąlygas.

SipaPress/Scanpix nuotr.

Tiesa, šių taupymo priemonių Tuniso valdžia privalėjo imtis norėdama gauti 3 mlrd. dolerių paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo. Per septynerius metus naujoji demokratinė šalies valdžia nesugebėjo išjudinti Tuniso ekonomikos ir šiemet, daugelio ekspertų teigimu, priėjo liepto galą – galiausiai vyriausybė atsidūrė milžiniškose skolose, pavyzdžiui, tarptautiniams skolintojams grąžinamos skolos šiemet sudaro 22 proc. biudžeto išlaidų. Tai rekordiniai skaičiai.

Tuniso revoliucija, paskatinusi pokyčius visame Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regione, dažnai laikoma išskirtine. Ji nevirto smurtu ir chaosu, kaip kaimyninėse šalyse.  Iš tiesų Tunisas yra vienintelė šalis, kuri, nuvertusi ilgametį režimą, pradėjo perėjimo prie demokratinio valdymo procesą. Tačiau Tunisas nėra išimtis iš taisyklės. Tie dalykai, dėl kurių žmonės sukilo per Arabų pavasarį, iš esmės nepasiekti.

Nors Vakarai liaupsino Tunisą, pasiekusį revoliucinius tikslus ir įtvirtinusį demokratiją, iš trijų tikslų buvo pasiektas tik vienas – laisvė, o darbas ir orumas iki šiol liko neužtikrinti.

SipaPress/Scanpix nuotr.

Tuo metu, kai Tuniso demokratija ėmė skleistis, jo ekonomika pamažu grimzdo į dugną. Šiandien dauguma, net ir vidurinės klasės, žmonių jaučiasi daug labiau suvaržyti ekonomiškai, nei valdant Ben Ali. Korupcija ir švietimo sistema, kuri neskatina tiksliųjų mokslų ar technologijų studijų, palieka be darbo daugybę jaunų žmonių, siekusių dirbti viešajame valstybės sektoriuje.

Būtent jaunimo nedarbas daugelio ekspertų laikomas bene didžiausia grėsme Tuniso demokratijai. Oficiali statistika rodo, kad maždaug 900 tūkst. tunisiečių ieško darbo, maždaug pusė jų neseniai baigė aukštuosius mokslus. Šis darbo ieškančių žmonių skaičius maždaug du kartus didesnis nei prieš revoliuciją.

Tarptautinė Krizių grupė, siekianti konfliktų prevencijos, perspėja, kad Tuniso revoliucijos pasiekimams kyla grėsmė, šalyje jaučiama politinė įtampa ir kai kurių jėgų nostalgija stipriai centralizuotai valdžiai. Maža to, grupė įžvelgia grėsmę, kad bet koks nestabilumas šalyje gali paskatinti džihadistines grupuotes pasinaudoti situacija.

Sipa/Scanpix nuotr.

Daugelis sutinka, kad ekonomikos krizė Tunise jau sukūrė palankią terpę ekstremistams. Iš Tuniso į Siriją išvyko daugiausia kovotojų nei iš bet kurios kitos valstybės, ekstremistai, šalyje surengę teroristinių išpuolių, sumažino šalies ekonomines galimybes. Taip pat pastebima, kad auga skaičius žmonių, kurie nelinksta į ekstremizmą, bet desperatiškai nori išvykti ir ryžtasi nelegaliai kelionei per Viduržemio jūrą  į Europą.

Tačiau kai kurie ekspertai teigia, kad Tunisui nereikėtų prarasti vilties. Ir to priežastis netikėta – tai yra senėjanti Tuniso populiacija. Demografai teigia, kad demokratija ir amžius turi ryšį. Jei populiacijoje išlaikomas jaunų ir senų žmonių balansas, labiau tikėtina, kad šalis bus demokratiška. Remdamasis šia teorija, demografas Richardas Cincotta dar 2008 m. nuspėjo, kad Tunisas turėtų tapti stabilia demokratija. Nepraėjus nė trejiems metams, šalis ėmė žengti šiuo keliu.

Dar buvęs diktatorius Ben Ali skatino moteris mokytis ir dirbti, dėl to vis vėliau kuriamos šeimos ir susilaukiama vaikų. Tokiu keliu kadaise pasuko Portugalija, Taivanas ar Čilė, pasiekus vyresnį populiacijos amžiaus vidurkį, šalyse įsitvirtino demokratija.

Tad R. Cincotta mano, kad šį kartą Tunisui pavyks išsaugoti demokratiją, nors vyriausybė gali būti nepopuliari. Mokslininkai tikina, kad pilietiniai karai dažniausiai nekyla šalyse, kuriose amžiaus vidurkis viršija 26 metus.

Tuniso populiacija jau viršijo šią amžiaus ribą, o kitose Arabų pavasario šalyse dauguma gyventojų kur kas jaunesni. Tai, mokslininkų teigimu, iš dalies paaiškina, kodėl Egipte, Sirijoje ar Jemene revoliucija nugrimzdo į chaosą ir jų tikslas šalyse įtvirtinti demokratiją atrodo nepasiekiamas.

Parengta pagal užsienio spaudą.

Indrė Anskaitytė,