„Savo vaikams linkiu tik geriausio. Tačiau kartais jaučiuosi bejėgė, nes matau, kaip dažnai su jais nesusikalbame: sakau viena ir tik vėliau išsiaiškinu, kad jie mano žodžius suprato visai kitaip. Kodėl suaugusieji ir vaikai taip skirtingai interpretuoja tuos pačius dalykus?“ – klausia Jurgita iš Kaišiadorių.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Pastaruoju metu girdėjome ne vieną istoriją, kaip skriaudžiami vaikai. Tačiau „normalūs“ tėvai ir „normalūs“ pedagogai tvirtina juos mylintys. Ar tikrai? Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias, palyginti su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Europos Komisijos apklausos duomenimis, Lietuvos vaikai yra ir patys nelaimingiausi. Gal kartais šio meilės vaikams ir nelaimingos vaikystės paradokso paaiškinimas slypi tose nuostatose, kurias vaikams bandoma įdiegti?

Visi tėvai ir motinos nori, kad jų vaikai užaugtų laimingi. Bet šeimyninio auklėjimo rezultatai neretai nuvilia. Tada kaltinami blogi uošvės genai, tėvui prikišamas nepakankamas rūpinimasis vaiku, motinai – pernelyg didelis atlaidumas ir galiausiai kaip visų blogybių šaltinis – netikę draugai. Tačiau tėvai retai susimąsto, ką jie iš tikrųjų sako vaikui, kokias gyvenimo „instrukcijas“ jam suteikia.

Atidžiau pažvelgę į tėvų pamokymus vaikui, pastebėsime, kad tėvas ar motina gali norėti pasakyti visai ką kitą, nei pasakys, o vaikas jų nurodymą išgirs savaip. Pavyzdžiui, motina aptiko paauglio sūnaus kambaryje išgertą alkoholio butelį ir su ironija sako: „Ar ne per anksti pradėjai išgėrinėti?“ Motina mano, kad jos žodžiai reiškia: „Nenoriu, jog vartotum alkoholį.“ Tačiau iš tikrųjų ji teiraujasi: „Ar nesi pernelyg jaunas gerti?“ Drauge tarsi tvirtina: „Alkoholis yra suaugusiųjų pramoga.“ Ką iš šio pamokymo išgirs sūnus? Išgirs štai ką: girtauti – vyrų užsiėmimas, o tu – dar vaikas. Paauglys nori būti suaugęs žmogus, o kaip juo tapti, motina jam ką tik pasakė.

Pašaliniam klausytojui ir motinai atrodo, kad jos priekaištai protingi ir pagrįsti, tačiau vaikai vadovaujasi kitokia logika. Kuo jaunesni vaikai, tuo ji neįprastesnė, o kartais – ir nesuvokiama suaugusiajam, todėl vaikų mintys mums neretai atrodo netikėtos, originalios.

Retorinis klausimas: „Ar gali būti laimingas vaikas, kuris nuolat „programuojamas“ nesėkmei, kuris nuolat iš televizijos ekrano girdi tyčiojimąsi iš krašto, kuriame gyvena, kuriam artimi ir brangūs žmonės teigia, kad sąžiningi vargsta, o sukčiai klesti, kuris žino, kad iš „nelaimingos aplinkos“ būtina kuo skubiau išvykti į užsienį?

Psichologas J.Fieldas atliko paprastą, bet daug ką paaiškinantį eksperimentą. Pirmųjų klasių vaikai gavo užduotį – pereiti siauru suoleliu. Maždaug kas penktas neišlaikydavo pusiausvyros ir turėdavo nuo jo nušokti. Tačiau jei mokytojas draugiškai perspėdavo kiekvieną pirmokėlį sakydamas „atsargiau“, užduoties neatlikdavo kas trečias. Įspėjimas tapdavo būsimos nesėkmės prognoze ir vaikas nesąmoningai bandydavo elgtis taip, kad ji išsipildytų.

Tėvams derėtų dažniau prisiminti šį eksperimentą ir atsisakyti tokių nurodymų:

- „Kiek kartų reikės kartoti?“ Argi vaikas žino, kiek, bet jis pradeda nutuokti, jog vieno paliepimo negana.

- „Ar nesupranti?“ Tai išgirdęs vaikas pagalvoja, kad greičiausiai mamos nurodymas labai sudėtingas ir nesuprantamas, tad jo ir nesupranta.

- „Visi vaikai – kaip vaikai, o tu...“ Vaikas išgirsta, kad jis yra ne toks, kaip kiti, taigi gali elgtis kitaip nei tie gerieji vaikai.

- „Nelįsk, jei nesugebi...“ Vaikas nusprendžia daugiau tikrai nemėginti... plauti indų, valyti dulkių ir pan.

- „Ar sunku prisiminti?“ Vaikas sužino, kad sunku, todėl ir kitą kartą galės pamiršti.

Tėvai turėtų prisiminti, kad nėra vaikų, kurie nenusižengia ar nesuklysta. Tėvai neturi jų girti už klaidas. Tačiau skirti bendrą vaiko vertinimą ir atskiro jo poelgio vertinimą irgi būtina. Griežtai pasmerkus netikusį poelgį, vaiką reikia vertinti teigiamai ir suteikti jam galimybę pasitaisyti. Todėl tėvams derėtų dažniau kartoti vaikams:

- „Nutarkime drauge“. Bendrą sprendimą vykdyti norisi daug labiau nei protingą kito paliepimą.

- „Mano gražuole, mano išminčiau“. Nuo mažumės žinanti, kad yra graži, užaugusi duktė džiaugsis komplimentais, bet dėl jų nedarys kvailysčių; o berniukas, patikėjęs, jog yra protingas, protingai ir elgsis.

- „Čia tai gerai sugalvojai“. Vaikas padarys išvadą – moku galvoti.

- „Tikrai sugebėsi“. Vaikui liks šią prognozę tik pateisinti.

- „Mūsų vaikai – tiesiog angelai, o štai kaimynų...“ Ar geriau būtų, kad kaimynai pavydėtų gerai išauklėtų vaikų, ar geriau turėti pavyzdį, kurio vaikai niekada nepasieks?

Taigi tėvams, norintiems, kad jų vaikas užaugtų laimingas, derėtų retkarčiais pasvarstyti, kas atsitiks, jei vaikas pažodžiui tiksliai vykdys jų nurodymus, jei taps toks, kokiu nuolat vadinamas. Be to, jiems tektų rimtai apsvarstyti, ar piršti savo vaikams nuostatą: „Čia nieko nepasieksi“? O gal geriau būtų tokia: „Gyveni nuostabiame krašte, kuriame susikursi tokį gyvenimą, kokio norėsi.“