ES politinio pokerio statymai dėl tolesnės pabėgėlių priėmimo politikos nepaprastai išaugo. Ant kortos buvo pastatyta Angelos Merkel vadovaujamos Vokietijos vyriausybės ateitis.

Italai riktelėjo „Basta!“

Kartais reikia labai nedaug, kad sugriūtų ilgą laiką rimtomis veido išraiškomis statytas kortų namelis. Nors jo statytojai stengėsi nepastebėti, kad tęsti šį darbą nėra jokios prasmės, ligšiolinis Europos pabėgėlių krizės sureguliavimo planas akivaizdžiai subyrėjo tik dabar. Prireikė vos vieno stipresnio vėjo gūsio. Juo tapo šių metų kovo pradžioje Italijoje vykę parlamento rinkimai. Daugiausia rinkėjų balsų juose laimėjo vadinamosios populistinės ir euroskeptiškos politinės jėgos, tarp jų – Matteo Salvini vadovaujama Šiaurės lyga ir Luigi Di Maio vedamas „Penkių žvaigždučių“ judėjimas. Po gerokai užtrukusio naujosios vyriausybės formavimo pirmąją vasaros dieną pagaliau buvo prisaikdintas naujasis kabinetas, kuriame M.Salvini eina vicepremjero ir vidaus reikalų ministro, o L.Di Maio – kito viceprmejero ir ekonominės plėtros ministro pareigas.

Rinkimų kampanijos metu itin griežtai ES imigracijos politiką kritikavęs M.Salvini pažadėjo didelį dėmesį skirti pabėgėlių problemai, neslėpė planų deportuoti iš Italijos nusikaltimus padariusius imigrantus ir išardyti romų stovyklas. Prireikė vos 10 dienų, kad politikas įrodytų, jog jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Italija atsisakė įsileisti į savo šalies uostus gelbėjimo laivą „Aquarius“ su 629 migrantais. Bandydami plaustais pasiekti Europą, jie buvo išgelbėti Viduržemio jūroje ties šiaurine Afrikos pakrante. „Aquarius“ laivo neįsileido ir Malta.

Tai buvo pirmas aiškus ministro M.Salvini ir naujosios vyriausybės signalas kitų ES šalių sostinėms, kad Italija keičia ankstesnę savo politiką ekonominių migrantų, ES politikų dažniausiai įvardijamų pabėgėliais, atžvilgiu. Oficialiais duomenimis, vien nuo šių metų pradžios Europos krantus Viduržemio jūra pasiekė daugiau kaip 30 tūkst. migrantų ir pabėgėlių. Apie 40 proc. jų priėmė Italija, 35 proc. – Graikija, 25 proc. – Ispanija. Šįkart Italijos valdžia be ilgų kalbų griežtai riktelėjo „Basta!“ – „Gana!“

Laivas „Aquarius“ su 106 jūroje išgelbėtais migrantais atvyksta į Valensijos uostą Ispanijoje. Scanpix nuotr.

Pagal dabar ES galiojančią tvarką prieglobsčio bendrijoje prašantys migrantai turi tai daryti toje ES šalyje, į kurią pirmiausia atvyko, taigi nelegalios migracijos iš Šiaurės Afrikos maršrutas didžiausia našta tapo Italijai. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad nemažai ES valstybių labai kritiškai vertina pabėgėlių naštos paskirstymo tvarką, pagal kurią pabėgėliai iš stovyklų Pietų Europoje pagal tam tikras kvotas būtų perkeliami į visas bendrijos šalis. Paryžius ir Berlynas remia tokį Europos pabėgėlių krizės sprendimo būdą, tačiau kitos ES valstybės, tarp jų Vengrija, Čekija, Lenkija ir Slovakija, atvirai jį boikotuoja. Kad ilgai pampusi politinė votis pagaliau pratrūko, patvirtino ne tik Italijos vidaus reikalų ministro pažadas neįsileisti į šalį dar dviejų migrantus gelbėjančių organizacijų laivų. M.Salvini teigimu, „šie žmonės turėtų žinoti, kad Italija daugiau nebepalaikys nelegalios imigracijos verslo“, tad jiems esą teks susirasti uostą kitoje šalyje. Kantrybė trūko ir keista tolerancija nelegaliems imigrantams garsėjančios Vokietijos vyriausybėje.

Maištas kanclerės stovykloje

Žibalo į ugnį šliūkštelėjo Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis, pareiškęs, kad jei kanclerė A.Merkel kartu su kitais ES valstybių vadovais iki birželio pabaigos nesusitars dėl ES sienų kontrolės, Vokietija nebeįsileis migrantų. Dėl Sirijoje vykstančio nuožmaus pilietinio karo A.Merkel 2015 m. atvėrė Vokietijos sienas šimtams tūkstančių sirų pabėgėlių, tarp kurių buvo daugybė ekonominių migrantų iš kitų Artimųjų bei Viduriniųjų Rytų šalių ir Afrikos. Tokio savo požiūrio į prieglobsčio prašytojus A.Merkel iki šiol nekeitė, tai labai prisidėjo prie sunkių socialinių, ekonominių bei teisinių problemų, susijusių su pabėgėlių priėmimu, išlaikymu ir viešojo saugumo užtikrinimu.

Vokietijos kanclerė A.Merkel buvo priversta sutikti su vidaus reikalų ministro H.Seehoferio ultimatumu. Scanpix nuotr.

Birželio 28–29 dienomis Briuselyje vyks ES šalių vadovų susitikimas, per kurį turėtų būti svarstomi ir migracijos į bendrijos šalis klausimai. Pasak Vokietijos spaudos, A.Merkel ketino dar iki susitikimo su kelių Europos šalių lyderiais aptarti šią problemą. Vis dėlto paaiškėjo, kad pirmiausia ją aptarti reikės su savo pačios vyriausybės nariais, visų pirma – su svarbiausiais politiniais sąjungininkais valdančiojoje koalicijoje, Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) atstovais. Būtent CSU lyderis H.Seehoferis pasipriešino A.Merkel ir viešai prabilo apie būtinybę keisti Vokietijos imigracijos politiką. Šalies spauda, įvertinusi labai skirtingas A.Merkel ir H.Seehoferio pozicijas, net prabilo apie rimtą politinę krizę, kuri gali pasibaigti Vyriausybės griūtimi, galimais pirmalaikiais rinkimais ir kanclerės A.Merkel politiniu saulėlydžiu. Spalio mėnesį Bavarijoje vyks šios federalinės žemės parlamento rinkimai, ir CSU lyderiai baiminasi, kad jų partija gali prarasti dabartinę vienvaldystę. Migracijos problema Bavarijoje labai aštri, todėl kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“, griežtai kritikuojanti imigrantų priėmimo politiką, turi neblogų galimybių siekti įspūdingos pergalės. Grėsmė tokia rimta, kad Bavarijos premjeras Martinas Söderis prieš kelias dienas pareiškė, jog jo partija yra tvirtai apsisprendusi pakeisti pabėgėlių priėmimo politiką Vokietijoje. Jis taip pat sakė neatmetantis galimybės, kad tokios permainos bus padarytos ir visoje ES.

Vidaus reikalų ministras H.Seehoferis, pateikęs kanclerei ultimatumą per 2 savaites rasti šalies sienų kontrolės klausimo sprendimą, pasiekė pergalę: A.Merkel sutiko su ultimatumo sąlygomis ir pažadėjo rasti būdą,kaip ES lygmeniu pažaboti nelegalią imigraciją. Pamatysime, kaip viskas klostysis. Gali būti, kad nuo liepos 1 d. Vokietijos pasienio policija pradės grąžinti atgalios tuos imigrantus, kurie prieš pasiekdami Vokietiją kreipėsi dėl prieglobsčio kitoje ES šalyje, pavyzdžiui, Italijoje ar Ispanijoje. Akivaizdu, kad Pietų Europos šalys siekia esminių ES imigracijos politikos pokyčių. Ar pavyks kanclerei A.Merkel rasti visas ES sostines tenkinantį pabėgėlių krizės sprendimo receptą? Tikėkimės, kad taip, nes nesėkmės atveju susiskaldymas ES toliau pavojingai didės.