Specialiai iš karo Ukrainoje, Odesa-Jasai-Kišiniovas
Nuogąstavimai, kad gegužės devintą dieną Maskva pradės galingą Odesos puolimą nepasitvirtino, tačiau čia to visgi labai bijoma. Bijoma todėl, kad miestą yra lengva apsupti, ir jo gyventojams nebūtų galimybės iš Odesos pasprukti. Iš vienos pusės miestą skalauja jūra, o sausumoje pavojus kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės.
Dešinėje miesto pusėje, už šimto kilometrų, ties Mikolajevo
miestu, yra priartėjusi fronto linija. Kairėje pusėse, irgi už šimto
kilometrų, yra Moldovos teritorijoje susikūrusi taip vadinama
Padniestrės Moldovos respublika (PMR).
Ši neturi sienos su Rusija,
tačiau pasiskelbė įeinanti į Rusijos sudėtį. Jei PMR armija, kuriai
vadovauja Maskvos kariškiai, nuspręstų įsijungti į karą, Odesa taptų
visiškai apsupta ir patektų į mūšių katilą.
Nusprendžiau nuvykti pasižvalgyti po PMR, nors nebuvau įsitikinęs ar ten būsiu įleistas. Juolab, kad pastarąsias kelias savaites PMR vyko keistos provokacijos, dėl kurių Maskva įtarinėjo Moldovą, o ši Maskvą.
Vykdamas iki
Moldovos sienos įsitikinau, kokia trapi yra Odesos situacija. Paaiškėjo,
jog, norint patekti į Moldovą, reikia kirsti Dniestro upę, o tiltas yra
tik vienas. Susprogdinus tiltą prie Palancų pasienio perėjimo punkto,
odesiečiai į Moldovą galėtų persikelti nebent valtimis, nes upė yra
srauni ir kelių šimtų metrų pločio.
Kitas tiltas yra už šimto
kilometrų, tačiau juo į Moldovą patekti galima tik iš pradžių
pervažiavus Maskvai pavaldžią PMR teritoriją.
Į Moldovos sostinę tą dieną nuvykom tik vėlai vakare, mat, mane vežęs vyriškis mašinoje turėjo svarbesnę keleivę – pabėgėlę iš Odesos. Ją reikėjo skubiai nugabenti į Rumunijos Jašio mieste esantį aerouostą, kad galėtų išskristi į Vokietiją pas susirgusią dukrą.
Minėta odesiškė savo mamą bei tris vaikus prieš du mėnesius išgabeno į Vokietiją, tačiau pati grįžo vadovauti humanitarinės pagalbos centrui.
Dėl
pigesnių bilietų odesiečiai keliauti labiau mėgsta ne iš Moldovos
sostinės Kišiniovo, bet iš už 150 kilometrų tolėliau esančio Jašio
miesto Rumunijoje. Kirtus Moldovos ir Rumunijos sieną, laukė didelis
nustebimas, mat stendai pakelėse skelbė, kad iš Moldovos atvykome į
Moldovą.
Paaiškėjo, jog tiek šis Rumunijos regionas, tiek dabartinės
Moldovos respublikos teritorija prieš šešis šimtus metų buvo vieninga
Moldovos karalystė. Ši karalystė prie Juodosios jūros ribojosi su
Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės žemėmis.
Moldovos karalystės
sostine buvo Jaši miestas, kuris dabar yra vadinamas kultūrine Rumunijos
sostine. Jaši turi sąsajų ir su Lietuva – 1646 metais čionykštėje
cerkvėje susituokė Lietuvos didysis etmonas Janušas Radvila ir
Moldovijos kunigaikštytė Marija Lupu, su kuria apsigyveno Kėdainiuose.
Rumunija XlX a susikūrė Moldovos karalystei apsijungus su Valakija ir Transilvanija. 1812 metais rytinę Moldovos karalystės dalį užėmusi Rusija tą teritoriją pavadino Besarabija ir jos sostine paskelbė Kišiniovo miestą, kai tuo tarpu istorine Moldovos sostine buvo Jasų miestas.
1920m. Kišiniovas vėl tapo Rumunijos dalimi, tačiau 1940m. Maskva dar kartą atplėšė Rytinę Moldovą, kurią pavadino Moldovos respublika ir liepė rašyti kirilica.
„Moldavų kalba yra visiškas Maskvos „išmislas“ – įvedę rusiškus rašmenis norėjo dirbtinai atskirti nuo rumunų kalbos ir Rumunijos”, – paaiškino 54 metų Sergiu Durleshteanas. Šis Kišiniovo verslininkas gerai išmano Rumunijos istoriją, nes ją studijavo.
S. Durleshteanas papasakojo, jog nuo Rumunijos 1940 m. atplėšusi dalį Moldovos, Maskva ištrėmė į Sibiro gulagus virš 100 tūkst. piliečių. Ištrėmusi inteligentiją, į visus vadovaujančius postus ministerijose bei įmonėse Maskva siuntė funkcionierius iš Rusijos.
Rusifikacija čia
buvo žymiai agresyvesnė nei Lietuvoje, todėl miestuose ėmė dominuoti
rusų kalba. Bijodami represijų S. Durleshteano tėvai savo vaikus irgi
leido į rusišką mokyklą, tačiau 1991m. šaliai atgavus nepriklausomybę,
verslininkas ne tik ėmė mokytis protėvių kalbos bet ir priėmė Rumunijos
pilietybę.
Kadangi Moldovoje yra leidžiama dviguba pilietybė, daugybė
gyventojų be Moldovos paso turi ir rumunišką, nes ši šalis yra ES narė
ir su tokiu pasu lengviau keliauti po pasaulį.
„Rumunišką pasą daug kas išsiėmė dėl baimės, kad Moldovą vėl gali okupuoti Rusija, mat su tokiu pasu tada būtų galima pabėgti į Vakarus”, – paaiškino S. Durleshteanas. Verslininkas prisipažino, jog Maskvai vasario 24 dieną užpuolus Ukrainą, jisai svarbiausius daiktus susidėjo į lagaminą ir jame laiko tam, kad Maskvai įsiveržus galėtų tą pačią dieną bėgti į Rumuniją.
S. Durleshteano nuomone, tokiam pabėgimui yra pasiruošę nemažai Kišiniovo gyventojų. Baimę esą labiausiai kelia tai, jog Moldovos teritorijoje yra įsikūrusi Maskvai pavaldi PMR, kurioje dabar vyksta keistos provokacijos.
Kišiniove užkalbinta pensininkė, buvusi universiteto dėstytoja, matematikė Liuda Cibuk patvirtino, kad vietos žmonės planuoja Maskvai įsiveržus bėgti į Rumuniją, o iš ten į kitas šalis. Du moters sūnūs visiems šeimos nariams išėmė Rumunijos pasus, taip apsidrausdami nuo galimos okupantų savivalės.
Neoficialiais
duomenimis, rumuniškus pasus jau yra išsiėmę pusė milijono iš šalyje
gyvenančių 2,6 mln. Moldovos gyventojų, o tokius pareiškimus šiuo metu
dar yra padavę keturiasdešimt tūkstančių asmenų. Rumunija pasus išduoda
tiems asmenims, kas turi įrodymų, jog jų tėvai ar seneliai gyveno į
Rumunijos teritoriją įėjusioje Moldovoje.
Atvykus į Kišiniovą, apima
keistas įspūdis. Pagal oficialią statistiką Moldova yra pati
neturtingiausia Europos šalis, kurios trečdalis gyventojų darbo ieškoti
yra išvykę į užsienį. Vaikščiojant po sostinės centrą, vargingumas
visiškai nesijaučia – aplink zuja vien naujos ar apynaujės mašinos,
keliai ir šaligatviai tvarkingi, namai išpuoselėti. Pabendravus su
gyventojais visgi paaiškėjo, kad sostinės centro vaizdas yra
apgaulingas, o provincijoje dėl darbo labai striuka.
Istorijos muziejaus apsaugininkas, vardu Dorinas, papasakojo, kad jo gimtame kaime, esančiame penkiasdešimt kilometrų nuo sostinės, net 62 procentai žmonių yra išvykę dirbti į užsienį. Dorinas sakėsi tiksliai žinantis tuos skaičius, nes eina kaimo seniūno pavaduotojo pareigas.
Kišiniovas nustebino ir tuo, kad jo gyventojai noriai bendrauja, tačiau atsisako fotografuotis ir pasakyti savo pavardes. Atsisakymą teisina aptakiai – esą čia gyvena nemažai rusų ir ukrainiečių, todėl savo nuomonę geriau nutylėti. Kalbinant apie politiką atvirauti irgi nenori bei tvirtina, kad pas juos valdžios keičiasi labai dažnai, todėl pažiūrų geriau neviešinti.
Apie nenorą atvirauti užsiminė net
verslininko S. Durleshteano dukra. Vyno eksporto firmai vadovaujanti
mergina kartu su tėvu buvo įkūrusi pagalbos Ukrainos pabėgėliams centrą,
bet tuo girtis sakė nenorinti.
Šeima pabėgėlius apgyvendino ne tik
savo name, bet ir dvejose turimose sporto salėse. Nors verslininkai
suteikė nakvynę bei pamaitino net dešimtadalį iš 400 tūkstančių į
Moldovą atvykusių ukrainiečių, to nereklamuoja.
Mat, dalis merginos
užsienio partnerių bei bičiulių tokią jos veiklą gyrė ir net rėmė,
tačiau buvo ir tokių, kurie nustojo bendrauti. Durleshteanų šeimai tuo
užsiimti teko visiškai neplanuotai, kai tėvas nusprendė pagelbėti
keliems skvošo sporto bičiuliams iš Ukrainos.
S. Durleshteanas yra laikomas skvošo pradininku Moldovoje, jis tą sporto šaką prieš dvidešimt metų išpopuliarino ir Ukrainoje bei Baltarusijoje. Prasidėjus karui, vyras pasisiūlė padėti keliems seniems skvošo bičiuliams, o su šiais paramos kartu prašytis ėmė tūkstančiai.
„Negaila nei įdėto laiko, nei išeikvotų lėšų, o gaila vien kenčiančių pabėgėlių, ypač, kai mačiau, kaip išgirdę greitosios pagalbos mašinos sireną, ukrainiečiai puldavo slėptis po lovomis ir stalais”, – tvirtino Julia Durleshtean.
Eldoradas BUTRIMAS