Kai iš Lietuvos paskambinęs bičiulis paprašė tiesiai ir aiškiai atsakyti, ar saugu būtų savaitgaliui atvykti paturistauti į Lvovą ar Kijevą, sutrikau. Juolab kad jis po akimirkos paprašė, kad „žmogiškai“, o ne aptakiomis frazėmis paaiškinčiau, kokia šiuo metu yra situacija Ukrainoje.

Vietoje trumpo atsakymo išėjo ilga prakalba, kurią vėliau dar teko papildyti komentarais elektroniniame laiške aiškinant kriminogeninę, ekonominę ir politinę situaciją. Ukrainos vaizdą nėra lengva perteikti, didelė dalis informacijos yra įslaptinta, ir visuomenė gyvena tarsi rūke.

Be to, kas karo zonoje esančiam žmogui per ilgą laiką pasidaro natūralu ir įprasta, taikingoje šalyje gyvenančiam asmeniui yra keista ir nesuprantama. Pavyzdžiui, vakar prieš išvykdamas į Charkovą aš paprašiau dviejų bičiulių iš to miesto parašyti, kokia situacija ten.

24 metų Borisas Baškirovas parašė, kad galiu drąsiai vykti, nes yra saugiau, nei kai ten buvau prieš pusmetį.

Tuo tarpu 27 metų Liudimila Pertrenka įspėjo geriau dabar nevykti, nes keršydami dėl Ukrainos armijos puolimo maskoliai ėmė aklai bombarduoti Charkovą, o ji pati vakar buvo nesunkiai sužeista prie namo sprogus bombai ir dabar guli ligoninėje.

Karas tikrai nėra normali šalies būsena, tačiau neslėpsiu, riziką mėgstančių pavienių užsienio turistų teko sutikti įvairiuose Ukrainos miestuose. Vienas čekas Dnipre gyrėsi, kad dviračiu keliaudamas buvo pasiekęs fronto liniją, o mergina iš Kolumbijos pareiškė, kad jos šalyje žudymai bei bombų sprogimai kasdienybė yra jau aštuoniasdešimt metų, tad jai viešnagė Kijeve pasirodė labai taikinga.

Aišku, gyvenimas nuo fronto penkis šimtus kilometrų nutolusiame Kijeve ir dar toliau esančiame Lvove yra nepalyginamai mažiau stresuojantis nei arti karo zonos esančiose gyvenvietėse.

Ukrainos vyriausybė ragina piliečius nepasiduoti panikai, neuždaryti įmonių ir ten, kur tai įmanoma, stengtis tęsti normalų gyvenimą – tam, kad valstybė nebankrutuotų ir turėtų lėšų tęsti karą bei mokėti algas ir pensijas.

Kai kurie Kijevo politologai teigia, kad Ukraina privalės Izraelio pavyzdžiu išmokti gyventi ir klestėti egzistuojant potencialiam pavojui iš Rusijos bet kada vėl būti užpultai. Ateityje gal taip ir bus, tačiau dabar nemaža dalis ukrainiečių dėl baimės ar vadovaudamasi racionaliais sumetimais gyvena pabėgę į saugesnius šalies regionus ar užsienį.

Šių žmonių visgi nereiktų kritikuoti. Baimė dėl savo ar vaikų gyvybės yra individuali, ir kai kuriems ji tampa paralyžiuojančia.

Neseniai vėl teko vykti per Lenkijos ir Ukrainos pasienį ir regėti, kad situacija yra visai kita, nei karo pradžioje. Tada čia grūdosi milžiniškos masės žmonių, norinčių sprukti iš Ukrainos, ir net seneliai bei maži vaikai privalėjo po kelias paras stovėti eilėje, šildydamiesi prie uždegtų laužų.

Dabar eilės pasienyje irgi didžiulės, bet ne žmonių, o sunkvežimių. Mat dauguma pramonės gaminių bei žemės ūkio derliaus anksčiau būdavo eksportuojama į Vakarus laivais, o dabar tenka vežti sunkvežimiais per Lenkijos pasienį.

Muitininkai nebuvo pasiruošę keliolika kartų didesniam sunkvežimių antplūdžiui, todėl šie įstrigo net kelioms savaitėms, o tai pereitą savaitę iššaukė lenkų vairuotojų streiką. Kijevas su Varšuva skubiai susitarė atidaryti keletą naujų krovininių pravažiavimo punktų, tačiau ilgų eilių problema išliko opi.

Žiemai artėjant gyventojus labiau neramina kitoks galvosop

is – kaip reikės ištverti šalčius ir sumokėti išaugusius mokesčius už šildymą. Ukraina daugumą dujų importuoja iš Rusijos, o Kremlius žiemą gali iš keršto užsukti kranus.

Lvovo meras oficialiai paragino miestiečius įsigyti mediena ir anglimi kūrenamus kilnojamas krosneles, čia nuo seno vadinamais „buržuikomis“. Merija pati pranešė įsigijusi beveik tūkstantį tokių krosnelių, kurios bus išdalytos ligoninėms, mokykloms ir kitoms valstybinėms įstaigoms. „Buržuikas“ nurodyta pastatyti ir nuo bombų pasislėpti skirtose slėptuvėse, kad subėgę žmonės nesušaltų.

Respublikinė valdžia perspėjo, kad ši žiema gali tapti pačia sudėtingiausia per nepriklausomybės trisdešimtmetį. Gyventojams patariama prieš žiemą gerai užsikamšyti langus, nusipirkti pižamas, kad būtų šilčiau miegoti, nes, anot Lvovo mero, dėl kuro taupymo temperatūra butuose bus sumažinta nuo 20–22 iki 16–18 laipsnių.

Vidaus reikalų ministras Denisas Monastirskis savo ruožtu perspėjo, kad artimiausiais mėnesiais per pusę gali padaugėti kriminalinių nusikaltimų – apiplėšimų ir vagysčių. Ministras priminė, jog karo pradžioje šių nusikaltimų buvo gerokai sumažėję, o dabar yra pastebimas gausėjimas. Spėjama, kad tam įtakos turi prastėjanti ekonominė situacija, mažėjančios algos ir visuomenėje padidėjęs ginklų kiekis.

Spalio pabaigoje Berlyne vyks tarptautinė konferencija, kurioje bus diskutuojama apie Ukrainos atstatymą. JAVFondo „German Marshall Fund“ analitikų tvirtinimu, atstatymui reikės ne tik šimto milijardų JAV dolerių, bet ir griežtos skirtų lėšų panaudojimo kontrolės.

Mat Ukraina iki šiol garsėjo, kaip viena labiausiai korumpuotų šalių. Kad korupcija čia yra labai paplitusi, patvirtina dauguma pašnekovų, su tuo susidūrę įvairiose gyvenimo srityse.

Korupcija neišnyko ir kilus karui, tai liudija Lvovo policijos pranešimai. Pastaruoju metu už kyšių ėmimą dažniausiai yra sulaikomi valdininkai, padedantys vyrams neteisėtai išvykti iš šalies ir kartu išsisukti nuo tarnybos armijoje.

Buvo areštuoti ir keli nesąžiningi paramos fondų įkūrėjai, kurie, kaip paaiškėjo, dalį užsieniečių dovanotos paramos parduodavo.

Didele problema šaliai yra ir Kremliaus okupantams talkinantys kolaborantai. Jų areštuojama įvairaus lygio, nuo paprastų kaimiečių, telefonu priešui perduodančių informaciją apie greta esančių ukrainiečių karių skaičių bei ginkluotę, iki miestų merų ir net ministerijų darbuotojų.

Sklinda kalbos, jog kolaboravimu yra įtariamas ir vienas buvęs šalies vadovas, tačiau vyriausybė to nutarė karo metu neviešinti, nenorėdama visuomenėje mažinti vienybės. Dėl šios priežasties

Kijevas neviešina ir tikslių duomenų apie žuvusius bei sužeistus karius.

JAV žurnalas „Newsweek“ pereitą savaitę parašė, jog paskubinę vieną puolimą ukrainiečiai per kelias valandas prie Chersono prarado du šimtus karių. „Newsweek“ teigimu, tai buvo didžiausia vienadienė ukrainiečių puolimo nesėkmė šiame kare, tačiau Kijevas tokią informaciją nutyli.

Užgorodo saugumiečiams pavyko areštuoti du kolaborantus, ieškojusius galimybės nusipirkti automatinių ginklų bei sprogmenų. Paaiškėjo, jog šie išdavikai ketino ginklus vežti į Kijevą, kur buvo telkiama kovinė dvidešimt penkių asmenų grupė, turėjusi pasikėsinti į prezidento ar ministrų gyvybę.

Mano atsakymas bičiuliui, panorusiam prasiblaškymui atvykti į Ukrainą, buvo toks: „Tau greičiausiai nieko blogo neatsitiks nei Lvove, nei Kijeve, bet visgi nepamiršk, jog karo apimtoje šalyje informacija yra apgaulinga ir gali nutikti viskas“.

Todėl geriau nerizikuoti, džiaugtis taikiu dangumi ir šiltu būstu, o sutaupytus pinigus pervesti ukrainiečių kariams. Nuo jų pergalės priklauso ne tik mūsų saugumas, bet ir tai, kada galima bus be baimės vykti į šią svetingą ir gražią šalį, Lietuvai brangią dėl bendros istorinės praeities.

Lvove bei visuose arti Baltarusijos esančiuose regionuose šiomis dienomis yra paskelbtas perspėjimas gyventojams būti pasiruošus, jog šalį gali užpulti ir Kremliui ištikimas Minskas. Mat Ukrainai perėjus kai kuriose fronto vietose į puolimą, Maskva įnirtingai to ėmė reikalauti iš Aliaksandro Lukašenkos.

Tai priverstų ukrainiečius dalį savo karių atitraukti kovai su baltarusiais ir palengvintų kovą maskoliams. Minskas kol kas oficialiai savo piliečių į karą nesiunčia, tačiau iš Baltarusijos teritorijoje esančių Rusijos karinių bazių raketos į Ukrainą lekia vis dažniau.

Ukrainiečiai gausiai užminavo visą pasienį su Baltarusija, tačiau garantijų, kad ši šalis nepuls, nėra. 

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Lvovo, Ukraina