Policininkus, gatvėje įteikinėjančius vaikinams šaukimus į karinį komisariatą, pirmą kartą pamačiau Odesoje prieš metus, pereitą vasarą, tačiau tai buvo vienetinės parodomosios akcijos. Jas policininkai Arkadijos alėjoje, panašioje į poilsiautojų pilną J. Basanavičiaus gatvę Palangoje, rengė reaguodami į Odeson iš pafrontės gyvenviečių suvažiavusių pabėgėlių pasipiktinimą.

Pastarieji buvo šokiruoti pamatę, jog dalis vietos jaunimo ignoruoja dėl karo netekčių gedinčią visuomenę ir triukšmingai linksminasi. Policininkams tokiems jaunuoliams pradėjus Arkadijoje įteikinėti šaukimus į karinį komisariatą ir kartu į apmokymus bei frontą, pasilinksminimai Odesoje greitai nuslopo ir naujų reidų nebemačiau.

Jie buvo nereikalingi, nes tuo metu kariniai komisariatai buvo perpildyti savanorių, norinčių tapti šalies gynėjais. Pamenu, kaip dvidešimtmetis vieno Lvovo hostelio administratorius skundėsi, jog komisariate atsisakė jį paimti kariuomenėn ir neslėpė pavydo bičiuliui, kuris siuntė mūšių nuotraukas iš fronto.

Panašiai tuo metu kalbėjo ne vienas vaikinas, nes šalis išgyveno entuziazmą dėl to, jog Rusijai nepavyko įgyvendinti siekio užgrobti Ukrainą per kelias dienas, o gynėjai priešą nustūmė nuo sostinės ir nuo antro pagal dydį miesto Charkovo. Ukrainiečiai tuo metu aklai tikėjo  propagandiniais Kijevo tvirtinimais, jog Vakarai skubiai duos modernius ginklus ir priešas bus išvytas, o karas greitai baigsis.

Nepaisant to, jog praeitą rugsėjį per kontrpuolimą ukrainiečiams pavyko išvaduoti beveik visą Charkovo regioną, o lapkritį okupantai buvo išvyti iš Chersono, karas visgi užsitęsė. Priešui apsiautus Bachmutą bei dar kelias strategiškai svarbias vietoves, ten imta kovoti dėl kiekvieno metro, žemė paplūdo krauju, o Ukrainos miestų gatvėse pasirodė iki tol neregėtas kiekis sužeistų bei neįgaliais tapusių karių.

Netrukus internete pasirodė ir telefoniniai įrašai apie tai, jog kai kuriose vietovėse policininkai gatvėje suiminėja vaikinus, neturinčius patvirtinimo, jog yra užsiregistravę kariniame komisariate. Tačiau Ukrainos vyriausybė tvirtina, kad karių yra pakankamai, ir pranešimus apie tai, jog karo tarnybos vengiantys vyrai yra gaudomi gatvėse, neigia.

Neigia galimai todėl, kad prieš metus Kijevas šaipėsi iš Maskvos, kai šiai paskelbus karinę mobilizaciją vyrai ėmė paniškai bėgti į užsienį, o besislapstančius policininkai gaudo kiemuose ir aikštėse. Karo pokyčiai visgi yra sunkiai nuspėjami, panašios gaudynės ėmė vykti ir Ukrainoje, kuo netikėtai teko Charkove įsitikinti man pačiam asmeniškai

Nusprendęs metro pavažiuoti tris stoteles nuo centro į Holodnaja Gora mikrorajone esantį turgelį ir pakilęs eskalatoriumi išėjimo link prie jo pamačiau tris Teritorinės gynybos savanorius, kurių vienas netikėtai pastojo man kelią ir įvyko toks pokalbis.

„Sveiki, prašau parodyti karinio komisariato pažymą, ar turite ją?“

„Sveiki, aš neprivalau jos turėti, esu Lietuvos pilietis.“

„Parodykite dokumentus! Ačiū, geros dienos.“

„Jums irgi geros dienos. Atsiprašau, esu žurnalistas, ar galiu paklausti: vyrų dokumentus tikrinate todėl, kad dalis jų slapstosi ir nesiregistruoja komisariate, o armijoje trūksta karių?“

„Tikriname, nes taip reikia. O kodėl jūs tuo domitės, ar turite karinę žurnalisto akreditaciją, prašau ją parodyti!“.

Apžiūrėjęs mano dokumentus savanoris kultūringai atsisveikino. Panašiai kultūringai elgėsi ir po kelių dienų prie prekybos centro„Rost“kiti trys savanoriai. Buvau paklaustas, ar man nėra šešiasdešimties metų, o po to paprašytas parodyti dokumentus, ignoruojant atsakymą, kad esu Lietuvos pilietis.

Įėjęs į prekybos centrą pastebėjau, jog vienas vyriškis, ketinęs po apsipirkimo išeiti iš parduotuvės, staiga prie durų apsisuko ir, atsitraukęs į vestibiulio gilumą, ėmė stebėti apačioje prie įėjimo stovinčius teisėsaugininkus. Įdėmiai apsižvalgęs supratau, jog vestibiulyje nuo policininkų patikros slepiasi keturi vyriškiai, o dar keli apsisukę grįžo į parduotuves.

Išgirdau, kaip šalia stovinti moteris, tikriausiai vienos iš parduotuvių darbuotoja, studentiško amžiaus vaikinui bei jo draugui pasakė: „Jie neturi teisės įeiti tikrinti į privatų prekybos centrą, bet ką gali žinoti, einam geriau pas mane sandėliuke pasėdėsit, kavos išvirsiu“.

Kai po pusvalandžio išėjau iš prekybos centro, kontrolieriai vis dar stovėjo šalia laiptų, o pro parduotuvės langus juos vis dar stebėjo besislapstantys vaikinai.

„Niekinu tuos, kurie slepiasi nuo karinės tarnybos, ir tuos, kurie dirba užsienyje, bet nei grįžta ginti tėvynės, nei siunčia dalį algos mūsų kariuomenei; jie yra išdavikai“, – taip prieš kelis mėnesius pareiškėCharkovo metro sutiktas 26 metųVladas, vykęs po trumpų atostogų atgal į frontą kartu su šuniuku.

Šis vaikinas gyveno bei dirbo Katovicų mieste Lenkijoje, o kilus karui skubiai grįžo padėti tėvynei, palikęs žmoną. Vladas savo požiūrio į visų vyrų pareigą ginti šalį nepakeitė net po fronte patirtų rimtų sužeidimų.

„Nenoriu žūti, su žmona turim didelių planų, tačiau jei tokiu metu galvosim tik apie save, karą pralaimėsim. Po mėnesio pasveikęs vyksiu į frontą pas bendražygius ir toliau kovosiu. Su tais bičiuliais, kurie negrįžo padėti gimtinei nutraukiau ryšius, jie neverti vadintis ukrainiečiais“, – pasakė Vladas.

Kijevas teigia, jog gynėjai jau nukovė per 240 tūkst. Rusijos karių, nors užsienio analitikai spėja, jog nukautų rusų karių skaičius galimai yra 20–50 procentų mažesnis. Kijevas užtat neskelbia, kiek žuvo ukrainiečių ir kiek jų yra sužeistų, tačiau Vakarų ekspertai teigia, kad netektys yra nedaug mažesnės, nei okupantų. 

Tikslų aukų kiekį sužinosime po karo, jį abi kariaujančios pusės dabar slepia, nes taip daroma per visus karus, baiminantis, jog žiauri tiesa gali sumažinti tautiečių kovingumą ir pagausinti besislapstančių nuo karo prievolės kiekį. Tai, kad dalis vyrų siekia nuo karo pabėgti į užsienį, neseniai patvirtino ir Pasienio tarnyba, pranešusi, jog kas dieną yra sulaikoma vidutiniškai pusantro šimto vyriškių, bandančių iš šalies išvykti neteisėtai.

Ukrainos žiniasklaida praneša apie kurioziškus bandymus išvykti iš šalies. Vienas romų tautybės pilietis buvo persirengęs moterimi ir norėjo išvykti su giminaitės pasu, kitas vyriškis buvo įlindęs į slėptuvę, įrengtą automobilio sėdynėje.

Buvo išaiškinta, jog viena tarptautinių pervežimų įmonė fiktyviai įdarbindavo vairuotojus ir šie nebegrįžo į šalį. Fiktyviai darbuotojus įdarbino ir viena savanorių organizacija, dėl to šie išvyko neva pargabenanti humanitarinės pagalbos iš Vakarų, tačiau į Ukrainą nebegrįžo.

Paaiškėjo, jog į užsienį pabėgti savo sūnui padėjo ir vienas Lvovo miesto tarybos narys, garsus verslininkas. Ukrainos žiniasklaida tokių faktų neslepia, juos viešina ir smerkia.

Tuo, jog dalis ukrainiečių vyrų vengia karo tarnybos, stebėtis nereikėtų, taip būdavo per visus karus visose šalyse. Bėgančių nuo pareigos visgi yra ryški mažuma, o dauguma žavisi karių didvyriškumu ir yra pasiryžę patys kovoti fronte.

Ukrainiečiai tiki pergale bei tiki, kad pavyks atkovoti okupanto užgrobtas žemes, ir viliasi, kad lietuviai bei kitos tautos juos rems iki galutinės pergalės.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ukrainos