Jau eina treti metai, kai Ukraina bando kurti savo ateitį, kurios galimybė atsivėrė po buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies. Žinoma, šios valstybės kelyje yra daug kliūčių – tai ir prarastos ar nekontroliuojamos teritorijos (Krymas, dalis Donbaso), ir įsišaknijusi korupcija. Be to, Ukraina vis dar vertinama kaip kovos laukas tarp Rytų ir Vakarų. Maskva siekia kuo labiau destabilizuoti šią valstybę, kad, viena vertus, būtų galima parodyti, jog jos europinės svajonės nevisavertės, o kita vertus – palikti šią šalį savo traukos lauke. Susivienijusi Europa taip pat nėra vieninga Ukrainos klausimu, tą parodė ir referendumas Olandijoje. Nepaisant to, Ukrainai vis dar suteikiamas gana rimtas palaikymas suartėjimo su Europos Sąjunga kelyje.

Rusijos strategija Ukrainos atžvilgiu turi vieną esminę kryptį, kuri pasireiškia per siekį vaizduoti šią kaimyninę šalį kaip žlugusią valstybę (angl. failed state). Aiškiu tokios strategijos pavyzdžiu tapo Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas, kad „Ukrainoje nėra nei pramonės, nei valstybės“. Šiuose žodžiuose galima įžvelgti gana pasenusio geopolitinio pasaulio suvokimo, kai labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis laikytos šalys su stipria pramone, pėdsaką. Tačiau šiandien egzistuoja ir kitokie modeliai. Pavyzdžiui, valstybės ekonominės gerovės pagrindu gali tapti aukštųjų informacinių technologijų plėtojimas, o pramoninė gamyba kaip tik perkeliama į trečiojo pasaulio šalis dėl pigesnės darbo jėgos.

Pareiškimas, kad Ukrainoje „nėra valstybės“, iš esmės būdingas Rusijos valdžios retorikai. Į jį reikėtų ypač atkreipti dėmesį, nes jis parodo, kad Maskvoje į Ukrainą žiūrima kaip į tam tikrą teritoriją, kuri gali būti padalinta tarp „tikrų valstybių“, esančių aplinkui. Vienintelis pozityvus aspektas šiuo atveju yra tai, jog realybė jau įrodė, kad D. Medvedevo vertinimai yra iš esmės klaidingi. Rusijai pavyko atplėšti kai kurias žemes nuo Ukrainos, tačiau Maskvos pasiekti rezultatai akivaizdžiai kuklesni, nei tikėjosi Kremlius. Ukraina neskilo į dvi dalis, kaip prognozavo prokremliški analitikai. Rusijos agresija net savotiškai suvienijo šalies visuomenę, sustiprino jos ryžtą priešintis. Žiūrint plačiau – kalbant ne vien apie karinį konfliktą Ukrainos rytuose, bet ir apie visuomenės pilietiškumą, sugebėjimą kovoti dėl savo laisvių ir teisių – Ukraina yra kur kas labiau valstybė nei pati Rusija.

Čia verta prisiminti rusų naujienų portalo „Rosbalt“ apžvalgininko Sergejaus Šelino straipsnį, paskelbtą balandžio pradžioje. Šis tekstas buvo pavadintas „Ukraina vis tiek ištrūko“. S. Šelinas rašė apie Olandijos referendumo rezultatus (jau buvo žinoma, kad dauguma atėjusių į referendumą olandų pasisakė prieš Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimą), tačiau tekstas pirmiausia buvo skirtas ne europinės integracijos perspektyvoms, o Ukrainos ekonominių skyrybų su Rusija faktui. S. Šelinas pateikia statistinius duomenis, kurie rodo, kad Ukraina gana sparčiai tolsta nuo Rusijos. Pirmiausia jis pažymi, jog Ukrainos ekonominės problemos prasidėjo dar V. Janukovyčiaus valdymo metais, kai valdžia gyveno viršydama savo realias finansines galimybes, o ne Ukrainai „susipykus“ su Rusija. Tačiau jau tuo metu Ukrainos prekybiniai ryšiai buvo pradėti perorientuoti į Europos Sąjungą. Pavyzdžiui, 2011 metais Ukrainos prekyba su Rusija sudarė 32 proc. visos prekių apyvartos su užsienio partneriais, o su ES – 29 procentus. Tuo metu Ukraina buvo pagrindinė Rusijos prekybos partnerė tarp buvusių sovietinių respublikų. S. Šelino pateikiamais duomenimis, jau 2013 metais vaizdas pasikeitė: prekybos apyvarta su Rusija sudarė 27 proc., o su ES – jau 32 procentus. 2015 metais (kalbame tik apie Ukrainos oficialiai kontroliuojamas teritorijas) šalies užsienio prekybos statistika atrodė taip: prekybos su Rusija rinkos dalis sudarė 19 proc., o su Europos Sąjunga dvigubai daugiau – 38 procentus. Kitaip sakant, Ukraina gana aiškiai persiorientavo. Ji pradėjo daugiau pardavinėti prekių į ES, sumažėjo ir jos prekių ir žaliavų importas iš Rusijos. „Abi ekonomikos (Ukrainos ir Rusijos – V. D. pastaba) jau priprato gyventi atskirai, o naujoji Ukrainos prekybinių ryšių sistema irgi jau daugiau ar mažiau susiformavo“, – daro išvadą S. Šelinas.

Ekonominiai rodikliai – tai tik dalis požymių, kad Ukraina tolsta nuo Rusijos. Kitas labai aiškus atitolimas yra mentalinis ir emocinis. Po Krymo užgrobimo ir kitų veiksmų, nukreiptų prieš teritorinį Ukrainos integralumą, bet koks iš Maskvos skambantis pasisakymas apie „rusų ir ukrainiečių brolybę“ vertinamas kaip karti ironija, veidmainystė ir melas. Rusija tapo Ukrainos visuomenės akyse okupante ir agresore. Deja, šiuo atveju net negalima pasakyti, jog agresija prieš Ukrainą buvo vien valdžios kūrinys – daugelis Rusijos gyventojų priėmė Krymo užgrobimą pakiliai, tai atsispindėjo ir valdžios reitinguose. Balsai tų, kurie kalbėjo, kad negalima grobti kitų valstybių teritorijų, kad reikia gerbti tarptautinę teisę ir pan., skambėjo pernelyg silpnai, jie tiesiog nuskendo bendro pritarimo ūžesyje.

Galima sakyti, kad Ukraina jau ištrūko iš Rusijos traukos lauko. Žinoma, Kremlius nenori taip paprastai paleisti šios valstybės iš savo rankų, juolab kad ir Kijeve vis dar kartais pritrūkstama politinės valios pavadinti viską tikraisiais vardais. Pavyzdžiui, iniciatyva nutraukti su Rusija diplomatinius santykius, taip parodant, jog ir Krymo užgrobimas, ir separatistinių jėgų palaikymas Donbase vertinami kaip karinė agresija, nukreipta prieš Ukrainą, nerado politinio palaikymo, nors tokie veiksmai atrodytų gana natūraliai. Tai pirmiausia byloja apie politines problemas, kurios tebekamuoja Ukrainą.

Svarbu pažymėti, jog ištrūkti iš Maskvos gniaužtų yra dar ne viskas (juolab kad Kijevui dabar teks vis įrodinėti ir kitiems, ir sau pačiam, kad jis tai padarė). Ukraina turi pasirinktą kelią į Europą. Tačiau niekas nenuves šalies ten, paėmęs už rankos. Ukraina turi parodyti, jog yra pakankamai stipri sėkmingai įveikti šį kelią. Žinoma, galima ginčytis, koks turėtų būti galutinis rezultatas. Europos Sąjunga gana dažnai kritikuojama dėl to, kad nesugebėjo suteikti Ukrainai net tolimos narystės perspektyvos, o tai neva žlugdo ukrainiečių viltis ir smukdo jų entuziazmą. Su šiuo priekaištu Briuseliui, ko gero, galima sutikti, tačiau būtina pažiūrėti į šį reikalą plačiau. Ukrainos tikslas pirmiausia turėtų būti ne narystė ES, o visapusiškas šalies priartėjimas prie Europos Sąjungos standartų. Jeigu Ukrainai pavyktų pasiekti bent vidutinį ES lygį pagal esminius parametrus, tai ne tik užtikrintų visuomenės gyvenimo kokybės kilimą, bet ir panaikintų klausimą, ar Ukraina verta narystės ES, ar ne.

Reikia tikėtis, kad naujoji šalies vyriausybė sugebės tęsti pagrindinių uždavinių įgyvendinimą – tolti nuo Rusijos, kuri tapo Ukrainai aiškiu priešu, ir vykdyti europinio pasirinkimo reformas. Tiesa, šiandien nagrinėjant šį klausimą labai sunku išlikti optimistu. Ukrainos valdžia išgyvena politinę krizę, kuri vargu ar baigsis suformavus naują vyriausybę. Skilimas vyksta pačioje valdančiojoje koalicijoje, tai nemaloniai primena situaciją po Oranžinės revoliucijos. Laikraščio „7 dienos“ apžvalgininkė Larisa Vološina mano, jog vyriausybės pasikeitimas negarantuoja, kad krizė bus įveikta, o reformos bus įmanomos tik tuo atveju, jeigu pilietinė visuomenė sugebės atrasti veiksmingų poveikio valdžiai priemonių. Būtų sunku su tuo nesutikti, nes šiandien panašu, kad ne kas kitas, o sąmoningi piliečiai, kurie tiek per Oranžinę revoliuciją, tiek per Maidano įvykius pademonstravo, jog yra galinga jėga, lieka didžiausia Ukrainos viltimi. Jie parodė, kad sugeba spausti valdžią iš apačios, reikalauti iš jos atskaitingumo. Belieka tikėtis, jog jie nenuleis rankų, primindami valdžios vyrams ir moterims, kad iš esmės jie yra tik visuomenės pasamdyti vadybininkai.