Ukraina, kaip ir Lietuva, turi naują prezidentą: antrąjį rinkimų ratą abiejose šalyse skyrė vos mėnuo. Panašumai, beje, tuo nesibaigia.

Teks pamiršti juokus

Abu kandidatai į savo šalių vadovus per rinkimų kampaniją vengė konkrečiai kalbėti apie svarbiausių šalies problemų sprendimo būdus, abu laimėjo itin įspūdinga balsų persvara, abu neturi jokios politinės patirties, aiškios politinių jėgų paramos parlamente. Gali būti, kad panašumų tarp Lietuvos ir Ukrainos po prezidento rinkimų bus ir daugiau. Tačiau prezidento rinkimų kampaniją Ukrainoje stebėjusi ir prieš Volodymyrą Zelenskį kylančius iššūkius nagrinėjusi Vakarų spauda patarimų jam negailėjo – skirtingai nei Gitanui Nausėdai. Galbūt manė, kad Lietuva su pokyčiais susitvarkys, o dėl Ukrainos turbūt nebuvo visai tuo tikra.

Profesionalus komedinis aktorius V.Zelenskis po inauguracijos ceremonijos Ukrainos parlamente tapo naujuoju šios šalies prezidentu. Tačiau jeigu jis nebus atsargus, paskutinysis šioje jo išrinkimo istorijoje gali juoktis Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, rašo britų dienraštis „Times“. Pasak jo, V.Zelenskio išrinkimas galėtų būti vertinamas kaip beatodairiškas rinkėjų bandymas „iškrauti“ įelektrintą politinę atmosferą šalyje, kuri per penkerius metus trunkančias kovas su Rusijos remiamomis separatistų pajėgomis rytinėje šalies dalyje jau prarado 13 tūkstančių gyvybių. Milžinišką paramą V.Zelenskiui taip pat galima būtų laikyti aistringu noru pašalinti iš šalies valdymo koridorių dabartinį politinį elitą, kuris visuotinai laikomas beviltiškai korumpuotu. Visgi bet kuriuo atveju, pasak „Times“, ponui Zelenskiui derėtų kaip galima greičiau pamiršti visus juokus. Jo tėvynei dabar ne iki jų: milžiniškos išlaidos gynybai baigia visiškai išspausti gyvybinius syvus iš ekonomikos, nedarbo lygis kyla į padanges, tūkstančių tūkstančiai ukrainiečių paliko savo šalį ieškodami svetur duonos kąsnio sau ir savo šeimoms. O išvis blogiausia esą yra tai, kad Ukrainos oligarchai žvelgia į politikus kaip į nuosavas marionetes.

Nerimo signalai

V.Zelenskis iki šiol elgėsi taip, tarsi suprastų visą savo šalies krizės gilumą. Savo inauguracine kalba jis pasinaudojo tam, kad jau po pirmųjų minučių nuo prisaikdinimo Ukrainos  prezidentu praneštų paleidžiantis parlamentą ir pareikalautų šalies generalinio prokuroro, gynybos ministro ir saugumo tarnybos vadovo atsistatydinimo. Visi jie laikomi ankstesniojo šalies vadovo Petro Porošenkos šalininkais. V.Zelenskis taip pat paragino parlamento narius savanoriškai atšaukti jų pačių teisinį imunitetą, kurį jie įgijo išrinkti Ukrainos Aukščiausiosios Rados nariais. Daugelis šalies rinkėjų mano, kad toks imunitetas, kažkada sumanytas Anglijoje, kad užtikrintų tautos atstovų politinį nepriklausomumą, dabartinėje Ukrainoje parlamentarų mandatus gavusiems nusikaltėliams suteikia teisinę neliečiamybę nuo arešto ir teismo. V.Zelenskis taip pat pažadėjo padaryti Vyriausybę valdymo institutu, kuriame susirinktų geriausi, o ne blogiausi visuomenės atstovai. „Į valdžią turi ateiti žmonės, kurie tarnaus visuomenei“, – tvirtino naujasis Ukrainos prezidentas.

Jis taip pat citavo kolegą aktorių Ronaldą Reiganą, dvi kadencijas sėkmingai ėjusį JAV prezidento pareigas ir kartą išsitarusį, kad jo šalies Vyriausybė buvo tapusi problemos, o ne jos sprendimo dalimi. Pasak „Times“, visa pirmosios naujojo Ukrainos prezidento darbo dienos „choreografija“ – kaip jis pozavo fotografams minioje eidamas pėsčiomis į parlamentą, kaip sakė pirmąją savo kalbą, atsisakydamas oficialių biurokratinių formuluočių ir vietoje jų pasirinkdamas paprastą, laisvą minčių reiškimo stilių – rodo, kad jis nusiteikęs valdyti šalį be parodomojo pompastiškumo.

Tačiau jau pastebimi ir pirmieji nerimą keliantys signalai, pastebi britų apžvalgininkai. Sprendžiant iš jų, V.Zelenskis gali pasirodyti esąs silpnas ir chaotiškai veikiantis lyderis. Jo partija pavadinta taip pat, kaip ir jo paties kurtas televizijos serialas, kuriame jis suvaidino pagrindinį – Ukrainos prezidento – vaidmenį: „Tautos tarnas“. Ši partija neturi atstovų Ukrainos parlamente, taip pat ir būtino laiko tarpo, kad spėtų kaip reikiant pasiruošti pirmalaikiams Rados rinkimams. Netgi nėra visiškai aišku, ar prezidentas V.Zelenskis turi konstitucinę teisę skelbti šiuos rinkimus prieš tai nepasikonsultavęs su politinėmis partijomis. Jis taip pat yra pažeidžiamas dėl kaltinimų artimais ryšiais su kai kuriais oligarchais. Vienas iš jų, Igoris Kolomoiskis, jau sugrįžo į Ukrainą iš paties pasirinktos „tremties“, nes konfliktavo su buvusiu šalies vadovu P.Porošenka. Jau vien šis faktas rodo, kad valdant V.Zelenskiui jis tėvynėje jaučiasi saugiau nei prie ankstesniojo prezidento.

Neįgyvendinami patarimai

Pasak „Times“, komediniai aktoriai dažnai daug ko pasiekdavo politikoje būtent dėl to, kad žmonės įžvelgdavo juose alternatyvą pabodusiam ir nemėgstamam politiniam elitui. Italas Beppe Grillo tapo vienu iš populistinio judėjimo „Penkios žvaigždės“ įkūrėju. Ši politinė jėga dabar yra Italiją valdančioje parlamentinėje daugumoje. Slovėnijoje satyrikui Marianui Šarecui humoras taip pat padėjo pakilti politinės hierarchijos laiptais iki pat šalies premjero posto. Vienu iš efektyviausiai dirbusių Islandijos sostinės Reikjaviko merų laikomas taip pat komedinio žanro aktorius Jonas Gnarras. Pagrindiniu jo rinkimų koziriu tapo pokštas – pažadas dar iki 2020 metų paversti Islandijos parlamentą laisva nuo narkotikų zona.

Deja, Ukrainoje dabar ne patys linksmiausi laikai, pabrėžia „Times“. V.Zelenskis pasiūlė Kremliui pasikeisti belaisviais ir sieja viltis diplomatinėmis pastangomis pasiekti taiką Rytų Ukrainoje neprarandant nė pėdos Ukrainos žemės. Tačiau esą Ukrainos vadovui nereikėtų pamiršti, kad Rusijos prezidentui V.Putinui taip aukštai iškilti padėjo gebėjimas laiku pajusti silpnąsias savo oponentų vietas. Egzistuoja reali grėsmė, kad jis nuspręs dar labiau pakurstyti karą Rytų Ukrainoje, kad išplėštų iš Kijevo pergalę savo paties, o ne politikos naujoko padiktuotomis sąlygomis.

Kad Ukrainos ateitis būtų aiški, jai reikia atsiverti reformoms, pabrėžia britų apžvalgininkai. Ji esą turėtų verčiau atsisukti veidu į vakarus, užuot klausiusis melagingų Maskvos pažadų. Žinoma, būtų neblogai šį posūkį iš rytų į vakarus palydėti humoru, tačiau nereikia pamiršti: ukrainietiška politika vis dėlto yra labai rimtas dalykas, rašo „Times“. Patarimų rinkinys naujajam Ukrainos vadovui esą yra banalus, o juos įgyvendinti turbūt neįmanoma, tačiau Vakarai nė neturi kitokių. Štai jie: pasiekti taiką Rytų Ukrainoje nepasitikint V.Putinu ir neatsižvelgiant į rusų nuomonę; padaryti ukrainiečių gyvenimą geresnį neatkuriant buvusių ryšių su Rusija ir nekovojant su Europos Sąjungos Ukrainai daromu spaudimu; sutramdyti suįžūlėjusius oligarchus neliečiant Vakarams ištikimų žmonių. Viso to padaryti neįmanoma, tačiau, tiesą sakant, iš V.Zelenskio nė negalima reikalauti mažiau, jei kalbama apie Ukrainos – laisvos, demokratinės ir pasiturinčios – ateitį.