Po kelis metus trukusių įnirtingų kovų tiek Ukrainoje, tiek Europos Sąjungos viduje, šių metų gegužės pradžioje buvo pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis. Žengdama šį žingsnį Ukraina įveikė svetimos imperijos primestą simbolinę sieną, kurį skyrė ukrainiečių tautą nuo jos tikrųjų namų tarp Europos tautų, o bevizio režimo sutarties pasirašymas sėkmingai užbaigė dar vieną Ukrainos ir ES santykių etapą. Birželio 11 d. visi kartu nuoširdžiai pasveikinkime savo brolius ir seses ukrainiečius, pirmą kartą kirsiančius mūsų sienas be vizų – tai bus geras ženklas ne tik jiems, bet ir iškalbingas signalas kitoms kaimynėms, kurios savo gyventojus laiko užrakintus po devyniais užraktais.

Žvelgiant paviršutiniškai, galima ir tikriausiai reikia pasidžiaugti minėtais pasiekimais, tačiau tenka konstatuoti, kad šiuo metu santykiuose su ES, Ukraina pasiekė viską – Asociacijos sutartis su ES ir bevizis režimas buvo paskutiniai ES „meduoliai“ Kijevui. Tokia padėtis neramina, nes Ukrainos laukia dar ilgas sudėtingų vidaus politikos reformų kelias, kurioms vien valdančiųjų valios vykdyti pokyčius nepakaks. Daugelio akademikų ir politikos ekspertų teigimu, ukrainiečių tautos parama reformoms ir šiuo metu fiksuojamas rekordinis narystės ES ir NATO palaikymas (apie 70 proc. ukrainiečių pasisako už narystę ES ir NATO), gali pradėti blėsti vien dėl aiškaus pertvarkų tikslo trūkumo. Įtampą kelia ir tai, kad Rusijos okupacija tampa vis labiau skaldančiu, nei vienijančiu ukrainiečius veiksniu. Rusija ir toliau sėkmingai naudoja vidinio išsekinimo taktiką, kuri pasiteisino „dodonizuotoje“ Moldovoje. Pastaroji, kaip ir 2013 metais Armėnija, palengva gręžiasi į Maskvą.

Hipotezės, kad Ukraina gali prarasti motyvaciją reformuotis pagrįstumą įrodo mūsų pačių istorija. Sėkmingas Lietuvos kelias į ES ir NATO buvo iš dalies nulemtas ir aktyviais Vakarų veiksmais siekiant mus paskatinti reformuotis. Pakankamai anksti gavome neformalius narystės pažadus, kas sudėtingiausių politinių krizių momentais padėjo neprarasti provakarietiškos orientacijos ir galiausiai subūrė politikus į partinius skirtumus peržengiančią nacionalinę koaliciją.

Laikotarpiu kai naujosios JAV prezidento administracijos užsienio politikos strategija dar tik formuojasi, o Lenkija yra pasinėrusi į vidaus politikos dilemas, liekame vieninteliai suinteresuoti realia pagalba Ukrainai. Tai suvokdami dar šių metų kovo mėnesį Seimo nariai patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti šaliai papildomą finansinę ir techninę pagalbą, tikinis, kad tai paskatins Ukrainą bent pratęsti Asociacijos sutartyje numatytų reformų įgyvendinimą. Kaip teigė pats A. Kubilius prieš kelias dienas Vilniuje vykusiame Šiaurės-Baltijos šalių, Vokietijos, Ukrainos ir JAV atstovų susitikime, istorijoje nėra nei vieno precedento, kuomet Europos valstybė būtų įgyvendinusi sudėtingas reformas, jeigu ne narystės ES perspektyva ar Maršalo planas. Šiuo metu Seimo patvirtintas planas yra pristatomas svarbiausiuose ES ir JAV institucijose, įtakingiausiuose Europos sostinėse, o jo pagrindu inicijuota Europos Liaudės Partijos rezoliucija pasiekė net ES Tarybos darbotvarkę.

Ką dar turėtume daryti, kad Ukraina neliktų viena? Žinoma, visų pirma ne tik išlaikyti, bet ir siekti sankcijų Rusijai sustiprinimo. Akivaizdu, jog sankcijos Rusiją veikia – dauguma žmonių Rusijoje nėra patenkinti šalies ekonomine padėtimi ir dėl to vis dažniau ima kaltinti valdančiuosius. Tokia padėtis vers Kremlių vis daugiau dėmesio skirti vidaus politikos krizių malšinimui, galimai sumažins tam tikras ekspansines ambicijas.

Privalome kantriai padėti ukrainiečiams reformuotis. Ukrainai nepakaks tik techninės ir finansinės paramos, būtina ir politinė parama. Lietuvos diplomatijos (taip pat ir parlamentinės) taikiniai šiuo metu turėtų būti ne tik Vašingtonas, bet ir Berlynas, Paryžius ir Londonas, kuris bet kokiu atveju išlaikys didelę įtaką Ukrainos ateities klausimuose. Tačiau svarbiausia užduotis Vilniui šiuo metu į Ukrainos bylą aktyviai įtraukti Varšuvą, kuri kol kas nesugeba imtis regioninės lyderės vaidmens.

Dar viena po Briuselio koridorius sklandanti idėja yra galima ES muitų sąjungos sutartis (ar net bendra ekonominė erdvė, kaip su Šveicarija) su Ukraina. Toks suartėjimas ne tik leistų Lietuvos prekėms ar investicijos dar laisviau patekti į Ukrainos rinką, bet ir pakeltų prekybos standartus ir taip prisidėtų prie korupcijos Ukrainoje sumažinimo.

Džiugu tai, kad JAV, tikėtina, nekeis savo politikos Ukrainos atžvilgiu. Senatoriai Johnas McCainas bei lietuvis Dickas Durbinas aiškiai pareiškė, kad Kongresas netoleruos jokios paramos mažinimo Ukrainai. Yra tikimybė, kad Donaldo Trumpo administracija Kongreso gali būti pastūmėta žengti dar toliau ir ištaisyti buvusios administracijos gėdingą klaidą: nors JAV Senatas pritarė karinės gynybinės paramos suteikimui Ukrainai, Baracko Obamos administracija šį sprendimą vykdė tik minimaliai.

Kalbant apie Ukrainos ateitį ir svarbą, prisimenu prieš kelias dienas šį pasaulį palikusį Vašingtono strategą Zbigniewą Brzezinskį, prisidėjusį net ir prie legendinės Prezidento Reagano – Šv. Jono Pauliaus II sąjungos prie komunizmą, nekalbant apie nuopelnus mūsų nepriklausomybės įtvirtinimui. „Turime suprasti, kad be Ukrainos Maskva niekada nebus imperija“, – sakydavo Zbigas, priimdamas savo jaukiame kambarėlyje Vašingtone ir kiekvieną kartą vis parodydamas tą pačią nuotrauką su Lietuvoje nušautais „Molotovo“ ir „Ribentropo“ šernais. Pasimokydami iš istorijos turime padaryti viską, kad šį kartą Ukrainą išgelbėtume. Vilniaus vaidmuo šiame istoriniame procese visada buvo, yra ir bus vienas svarbiausių.

Žygimantas Pavilionis

Žygimantas Pavilionis yra Seimo narys, TS-LKD frakcijos atstovas.